Religija
06 21. Keletas paralelių dviejų ganytojų gyvenime
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2013 m. iš daugelio svarbių sukakčių išskirtinos dviejų ganytojų datos: arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko (1873 09 18–1899 026 24–1919 07 13–1959 12 03) 140-osios gimimo metinės ir arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05– 1953 11 08) – 60-osios mirties Vladimiro (prie Kliazmos) centrale metinės.
Arkivyskupas J. Skvireckas paliko ryškų pėdsaką pastoracinės, mokslinės, organizacinės, visuomeninės bei kitose veiklos srityse. Jis– pirmasis katalikas į lietuvių kalbą išvertęs visą Šventąjį Raštą, pirmasis Lietuvos Bažnytinės provincijos metropolitas, pirmasis Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininkas ir t.t.
Svarbūs arkivyskupo Mečislovo Reinio darbai Dievui, Tėvynei bei žmonėms, sudėtingas jo gyvenimo kelias: jis tarp 114 Lietuvos kankinių, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtų 2000 m. gegužės 7 d. Koliziejaus aikštėje Romoje, kurie papildė XX amžiaus Martirologijų, jam 1998 m. rugsėjo 14 d. užvesta Beatifikacijos – Kėlimo į Altoriaus garbę byla, tad jis Dievo Tarnas ir galima per jį prašyti Dievo malonių ir užtarimo, prašyti stebuklų. Tik nuo mūsų maldų ir darbų, garsinant arkivyskupo vardą, priklausys ar greitai mes šalia Šventojo Karalaičio Kazimiero ir Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC (1871 04 13–1898 11 20–1918 11 30–1927 01 27) Altoriaus garbėje išvysime ir Palaimintąjį arkivyskupą Mečislovą.
Vilniaus arkikatedroje prie bareljefo arkivyskupui Mečislovui Reiniui kunigai po arkivyskupo Gintaro Grušo ingreso 2013 m. balandžio 23 d. Iš dešinės stovi: Lentvario Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos klebonas kun. Gintaras Petronis, Vilniaus Visų Šventųjų parapijos klebonas kun. Vytautas Rapalis, Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos vikaras kun. Algirdas Toliatas ir Jėzaus draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijos provincijolas t. Gintaras Vitkus SJ. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
86 – erius metus gyvenusio J. Skvirecko ir 69 –erius metus – M. Reinio gyvenimo kelias daug kur persipina, turi įdomių paralelių.
Abu jie gimę Panevėžio vyskupijoje, abiejų panašus kelias į mokslą, abu savo ganytojiškajame darbe sprendė gausybę problemų ir tik retų gebėjimų: diplomatijos, taktiškumo, tolerancijos ir kitų savybių dėka sugebėjo atlikti kartais, rodos, ir neišsprendžiamus darbus.
Mečislovas – jauniausias 11 vaikų šeimoje, Juozapas – vyriausias 10 vaikų šeimoje. Pirmasis gimęs Utenos apskrityje, kitas – Panevėžio. Abi šios apskritys dabar priklauso Panevėžio vyskupijai.
Tačiau jeigu M. Reinys lanko pradžios mokyklą, tai J. Skvireckas – mokosi namuose ir tik vieną žiemą gyvenęs pas mokytoją Smilgiuose ir jo paruoštas išlaiko egzaminus už visą pradinės mokyklos kursą. Abu gabūs ir darbštūs, tad artimieji rūpinasi tolimesniu jų mokslu. Dvylikamečiai jaunuoliai įstoja į gimnazijas: Mečislovas į Aleksandro II gimnaziją Rygoje (1896–1899), o Juozapas – į ką tik Panevėžyje įkurtą Realinę gimnaziją (1885–1891). Vienas gimnaziją baigia aukso medaliu, Juozapas – pagyrimu.
Baigę gimnazijas abu dar kurį laiką darbuojasi (Mečislovas pora metų namų mokytoju, Juozapas – metus laiko) ir stoja į Kunigų seminarijas, vienas į Vilniaus, kitas – į Kauno, kuri tuo metu buvo vadinama Žemaičių dvasine seminarija.
M. Reinys Vilniaus kunigų seminarijoje (1901–1905) pradeda mokytis eidamas 18 metus, J. Skvireckas Žemaičių dvasinėje seminarijoje sulaukęs 21-erių (1892–1896). Skvireckui itin didelės įtakos lietuvybės sampratai dar gimnazijoje turėjo kapelionas Aleksandras Dambrauskas, seminarijoje šią opią problemą plėtė ir gilino Maironis (Reikia pasakyti, kad su šiais abiem asmenimis Mečislovas susidurs žymiai vėliau – Petrapilyje). Skatinamas lietuviškų dvasios vadų klierikas J. Skvireckas jau Kaune įsijungė į lietuvišką veiklą: rašo į „Apžvalgą“, dalyvauja slaptame klierikų kazimieriečių sąjūdyje (vėliau iš jo susiformuos Šv. Kazimiero draugija). J. Skvirecko lietuviškai veiklai tarsi sudarytos palankios sąlygos: jis seminarijoje dirba bibliotekininku.
M. Reiniui ir mokantis gimnazijoje, ir kunigų seminarijoje buvo kitokia aplinka – tokių žymių lietuvybės diegėjų jis nesutiko, tačiau tikėtina, kad minimu laikotarpiu jo kelyje buvo tų, kuriems lietuviškumas, lietuvybės plėtra buvo gyvenimo dalimi.
Abu labai gerai baigę kunigų seminarijas gauna stipendijas tolesnėms studijoms Petrapilio Dvasinėje akademijoje. Vienas išvyksta 21-erių, Juozapas 23-jų metų. J. Skvireckas čia studijuoja 1896–1900 m., M. Reinys – 1905–1909 m. Tad vienas iki lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, kitas – lietuviškai spaudai jau tapus laisvai.
Petrapilio Dvasinėje akademijoje J. Skvireckas tęsia darbą lietuviškajame bare: dalyvauja slaptame lietuvių būrelyje „Lituanika“, bendradarbiauja „Tėvynės sarge“ (pradėtas leisti nuo 1896).
J. Skvireckui šią akademiją baigus, po penkerių metų atvykęs M. Reinys, kaip jau žinome, turi kitokias sąlygas. Jis pradeda bendradarbiauti spaudoje, rašo į Seinuose leidžiamą „Šaltinį“. Itin susidomi prof. Pranciškaus BūčioMIC skaitomu apologetikos kursu, dorovės problemomis. Šia tema parašo magistrinį darbą.
Abu klierikai studijuodami Petrapilio dvasinėje akademijoje įšventinami į kunigus. Tačiau 1899 birželio 24 d. Žemaičių pavyskupio Gasparo (Kasparo) Felicijono Cirtauto (1841 06 21–1868 03 16–1897 11 30–1913 09 17) į kunigus įšventintas Juozapas Skvireckas, pirmąsias šv. Mišias Panevėžyje aukojo labai tyliai ir kukliai – be policijos žinios, tai M. Reinys 1907 m. birželio 10 d. įšventintas į kunigus primicijas laikė Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje ir iškilmingą pamokslą pasakė būsimasis filosofijos daktaras, jo bičiulis kun. Juozapas Čepėnas (1880 10 30–1905 10 23–1976 01 24). Reikia nepamiršti, kad jau 1904 m. buvo sugražinta lietuviška spauda, baigėsi 40 metų trukęs sunkus spaudos draudimo laikmetis.
J. Skvireckas ir M. Reinys Petrapilio Dvasinę akademiją baigė teologijos magistrų laipsniais. J. Skvirecko darbo tema „Pagonių ir krikščionių iškalbos skirtumai“, M. Reinio – „Krikščionybės pasirodymas daug prisidėjo prie dorovės kilimo“. Tad jau šios pasirinktos temos tarsi nurodo abiejų dvasininkų tolesnę mokslinės veiklos plotmę.
Baigus Petrapilio Dvasinę akademiją, 25 metų M. Reinio ir 27 metų J. Skvirecko mokslo keliai išsiskyrė. M. Reinys išvyko į Vakarus, ir ten penkerius metus, remiamas savo bičiulio kun. J. Čepėno, žinias gilino Liuveno ir Strasbūro universitetuose, apgynė filosofijos daktaro disertaciją (Vladimiro Solovjovo dorovės teorijos pagrindai) ir 1914 m. turėdamas 30 metų, sugrįžo į Lietuvą pasirengęs jai atiduoti visas jėgas bei įgytas žinias.
J. Skvireckas į Lietuvą grįžo baigęs mokslus Petrapilyje. Pusmetį padirbęs Ukmergėje pradžios mokyklos kapelionu, buvo pakviestas į Žemaičių (Kauno) kunigų seminariją dėstyti Šventojo Rašto įvadą, Senojo ir Naujojo Testamento egzegezę, lotynų kalbą ir Katekizmą bei vadovauti Šventojo Rašto katedrai. Šias pareigas jis ėjo 37 metus: nuo 1901 m. sausio 1 d. iki 1938 m., iki pensinio amžiaus.
Paminėtina ir visuomeninė bei organizacinė veikla – itin ryškus J. Skvirecko darbo rezultatas laikraštis „Bažnytinė apžvalga“ (1913–1914). Šio kunigams skirto laikraščio leidybą organizavo bei jį redagavo kunigas J. Skvireckas. Be to, jis rašė „Tėvynės Sarge“, „Lietuvių laikraštyje“, „Nedėldienio skaitymuose“, „Draugijoje“ ir kt.
Ženklus ir administracinis darbas. 1901–1921 m. J. Skvireckas – Žemaičių seminarijos prorektorius. 1909 m. dar skiriamas Žemaičių kunigų seminarijos prefektu, 1913 m. pakviečiamas– į vyskupijos kuriją, paskiriamas konsistorijos „asiesoriumi“ t.y. jam patikėtos Konsistorijos metrikų skyriaus viršininko pareigos. Tad prasidėjus karui paskutinis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius MIC (1861 09 30–1886 05 17–1914 05 17–1945 05 30) pavedė J. Skvireckui vyskupijos kuriją perkelti į Smolenską, vėliau į Tulą. Tad tuo laiku, kai M. Reinys grįžta į Lietuvą, J. Skvireckas iš jos pasitraukia. Iš Smolensko 1914 m. vėlų rudenį, vysk. P. Karevičiaus įsakymu jis dar buvo sugrįžęs dėstyti seminarijoje, kuri tuo metu buvo pasitraukusi iš Kauno ir apsistojusi Vasakėnų (Vasaknų) dvare, netoli Panevėžio. Pradėjus veržtis vokiečiams, vėl turėjo grįžti į Smolenską, ir su visu archyvu trauktis, kaip jau minėta, į Tulą. Į Lietuvą sugrįžo tik 1918 m., pamatęs revoliucinio teroro baisumų, patyręs skurdo ir bado, itin sudėtingomis sąlygomis sugebėjęs lietuviams gauti leidimus grįžti į Tėvynę.
Metais vėliau, t.y. 1919 m. šiuose kraštuose teko pabuvoti ir Mečislovui Reiniui, tik ne kaipo atsakingam darbuotojui, o kaip bolševikų įkaitui.
M. Reinys sugrįžęs į Lietuvą Vilniuje dirbo ir pastoracinį (vikaras, kapelionas) ir pedagoginį (Vilniaus lietuvių gimnazija, Vilniaus kunigų seminarija, aukštieji bei pedagoginiai kursai), ir visuomeninį darbus: ateitininkai, pavasarininkai, Švietimo draugija „Rytas“ (du kartus rinktas pirmininku), Krikščionių demokratų partija (1917 m. parašė jai programą), Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Lietuvių mokslo draugija ir kt. Ženkli ir mokslinė veikla – iš rusų kalbos išverstas ir 1921 m. išleistas Georgijaus Čelpanovo „Psichologijos vadovėlis“, tad M. Reiniui reikėjo sukurti ir terminiją.
M. Reinys pagarsėjo ir kaip pamokslininkas – 33 metų kunigas buvo pakviestas sakyti pamokslo 1917 m. rugsėjo mėnesyje Vilniuje susirinkusiems Lietuvių konferencijos dalyviams. Todėl neatsitiktinai buvo pakviestas pakalbėti bolševikų nesankcionuotame susirinkime 1919 m. vasario 16 d., minint pirmąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines. Už tai jis buvo suimtas ir kaip įkaitas laikytas Vilniaus, vėliau Daugpilio bei Smolensko kalėjimuose. Pasikeitus įkaitams M. Reinys grįžo prie įprastinių darbų.
1922 m. įkūrus Lietuvos universitetą M. Reinys, kaip žinomas psichologas pakviečiamas profesoriumi dėstyti įvairius psichologijos mokslus bei vadovauti Teorinės psichologijos katedrai. M. Reinys išvyko į Kauną ir nuo 1922 m. M. Reinys ir J. Skvireckas yra netoli vienas kito – abu Kaune, dirba tame pačiame Lietuvos universitete, Teologijos – filosofijos fakultete.
Abu profesoriai įsijungia į Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) kūrimą, o ją įkūrus J. Skvireckas išrenkamas pirmuoju LKMA pirmininku, o M. Reinys – moksliniu sekretoriumi. Abu šias pareigas eina iki 1926 metų. Dvejuose LKMA suvažiavimuose (II-jame, 1936 ir III-jame, 1939 M. Reinys skaito pranešimus („Rasė ir psichika“ ir „Subjektyvaus objektyvaus problema“). Be minėtų pranešimų LKMA suvažiavimų darbuose (III t.) išspausdinta M. Reinio medžiaga apie Popiežių Pijų XI. J. Skvireckas gi daugiau atliko LKMA pirmininko, vėliau garbingo svečio pareigą. 1939 m. M. Reinys buvo išrinktas LKMA akademiku. Būtina akcentuoti, kad pirmajame LKMA istorijos laikotarpyje (1922–1940) LKMA akademikais buvo išrinkti tik 10 mokslininkų.
M. Reinys Kaune, be jau minėto vadovavimo Teoretinės (Teorinės) psichologijos katedrai įtraukiamas ir į platesnę administracinę veiklą: 1923/24 m.m. Teologijos – filosofijos fakulteto sekretorius. Jo visuomeninė veikla, pradėta dar Vilniuje, ženkliai plečiasi, apimdama vis platesnius barus: itin išsiplečia darbas su katalikiškuoju jaunimu (pavasarininkais bei ateitininkais), jis įsijungia į blaivystės veiklą – blaivybės sąjūdį įtvirtina Europoje, dalyvaudamas XVII antialkoholiniame kongrese Kopenhagoje, studentai abstinentai jį apdovanojo I laipsnio aukso ženkleliu (1927); aktyviai darbuojasi Katalikų veikimo centre (KVC) – jis yra Katalikų spaudos biuro statuto sudarytojas, Katalikų Akcijoje (parengė veiklos uždavinių ir tikslų tezes, kurias patvirtino J. Skvireckas), 2 mėnesius kaip Katalikų Akcijos veikėjas viešėjo Amerikoje, atlikdamas plačius darbus. Svarbus M. Reinio nuopelnas – Lietuvos katalikų universiteto kūrimas (1932).
Svarbiausia M. Reinio visuomeninės veiklos išraiška peraugusi į politinę – tai vadovavimas Užsienio reikalų ministerijai 1925 rugsėjis – 1926 balandis. Čia M. Reinys sprendžia kelis opius klausimus: Bažnytinės provincijos sudarymo, konkordato, santykių su Tarybų Sąjunga, Vilniaus klausimą.
Prie Skapiškyje pastatyto rūpintojėlio (tautodailininkas Pranas Kaziūnas) pirmajai Piligrimystei Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio kelias, minit jo 60-ąsias mirties metines. Iš kairės: Elvyra Bickuvienė, tautodailininkas Pranas Kaziūnas,Ksaverija Balčiūnaitė, Danutė Baltrūnienė, Stanislava Mažeikytė ir Irena Pavilonienė. (2013 m. gegužės 28 d.)
Panašius klausimus sprendžia ir J. Skvireckas. 1923 m. vyskupas Pranciškus Karevičius jam paveda parengti Bažnytinės provincijos planą. Po dviejų metų kruopštaus darbo visa medžiaga perduodama arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui MIC, kuris talkinant M. Reiniui, užbaigia darbą.
1926 metais svarbūs abiems dvasininkams. Tačiau iki šios datos būtina paminėti dar keletą svarbių faktų. 38-erių metų (1911) J. Skvireckas pakeliamas Garbės kanauninku, o 41-erių (1914) – Kapitulos prelatu. M. Reinys prelatu pakeliamas 39-erių (1923). 46-erių (1919) J. Skvireckas pakeliamas tituliniu Ceramo vyskupu ir Žemaičių vyskupo Pranciškaus Kerevičiaus padėjėju.
Tad 1926-ieji. Popiežius Pijus XI paskelbia bulę „Lituanorum gente“, kuria sudaroma Lietuvos Bažnytinė provincija, įkuriama metropolija, naujos vyskupijos, paskiriami nauji vyskupai. 42-iejų metų M. Reinys pakeliamas tituliniu Tidi vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso (1856 02 02–1883 07 06–1907 06 16–1947 07 07) padėjėju – koadjutoriumi. Gi 52–jus metus bebaigiąs Juozapas Skvireckas – tampa pirmuoju naujai sudarytos Bažnytinės provincijos arkivyskupu metropolitu.
Sudarius Bažnytinę provinciją minimų ganytojų keliai tampa labai glaudūs –atliekami darbai Lietuvos dvasiniam stiprinimui, tikėjimo gilinimui, mokslui bei kultūrai.
Arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas turi daug dvasios stiprybės, diplomatijos reguliuojant santykius tarp Vatikano, Lietuvos dvasininkų bei vyriausybės. Didžiulis arkivyskupo nuopelnas ne tik tai, kad sudaromas konkordatas (1927), bet kad jis geba šią sutartį išsaugoti. O kokia tuo metu padėtis buvo Lietuvoje puikiai žinome, žinome ir kaip pasielgta su Popiežiaus nuncijumi. Konkordatas buvo išlaikytas tik vienam J. Skvireckui žinoma dvasinė kaina. Be šių tokių politinių akcentų J. Skvireckas užsiėmė ir statybomis: pastatė arkivyskupijos rūmus (1927), padidino antruosius ir pastatė trečiuosius Kauno kunigų seminarijos rūmus (1929), pastatė naują rektoratą ir Bažnytinio meno muziejų (1934).
Itin svarbi 1928 metų data – Šventųjų seminarijų ir Universitetų kongregacijų dekretu Teologijos – filosofijos fakultetui suteikiamos kanoniškos teisės – galima gintis mokslinius darbus ir gauti mokslinius vardus.
Bažnytiniame gyvenime ir kartu visų tikinčiųjų gyvenime du svarbūs įvykiai buvo 1934 metais. Arkivyskupas Juozapas Skvireckas vasario 20 d. sušaukė diecezinį sinodą religinio – bažnytinio gyvenimo kryptims nustatyti. Kitas svarbus įvykis – birželio 30 – liepos 1 d. Kaune vykęs I Tautinis Lietuvos eucharistinis kongresas, kurio organizaciniame darbe arkivyskupui daug talkino ir vysk. M. Reinys. Šio kongreso metu lietuvių tauta iškilmingai buvo paaukota Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.
Ir arkivyskupą J. Skvirecką jaudina girtavimo problema. 1939 m. jo iniciatyva organizuojama Blaivybės savaitė, kurios metu blaivybės klausimu jis paskelbia Ganytojiškąjį laišką, jis skaitytas visose Kauno arkivyskupijos bažnyčiose.
Graži sąšauka minint Krikščionybės 550 metų jubiliejų. Su vysk. M. Reinio atvykimu į Čikagą, ten pradėtas šio svarbaus jubiliejaus minėjimas: vyskupas aukojo šv. Mišias, pasakė nemaža pamokslų, kalbų. Gi metropolitas J. Skvireckas minint šį jubiliejų Vytauto Didžiojo Karo muziejuje pasakė kalbą.
1940 m. liepos 18 d. 56 metų Mečislovas Reinys pakeliamas tituliniu Cypcelos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju. Minimų dvasininkų kelias į arkivyskupus panašus – abu nebuvo tapę vyskupais ordinarais, taigi net trumpam jie neturėjo savo vyskupijų.
Nors arkivysk. M. Reinys išvyko į Vilnių, tačiau su arkivyskupu J. Skvirecku palaikė glaudžius ryšius, ne sykį sulaukė savo veikloje palaikymo, patarimo bei padrąsinimo, o kartais ir pagalbos. Pavyzdžiui, iškilus klausimui dėl Vilniaus kunigų seminarijos veiklos atgaivinimo, pirmasis palaikęs M. Reinio idėją, ir buvo metropolitas J. Skvireckas. Abu kartu 1943 m. tarėsi dėl antrojo eucharistinio kongreso sušaukimo, tačiau jų planus sužlugdė okupacija. Galima pasidžiaugti, kad šis ganytojų troškimas buvo įgyvendintas Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Kaune sušaukus antrąjį eucharistinį kongresą, sulaukusį plataus atgarsio iš pasaulio tikinčiųjų.
Vilniuje M. Reinio laukia irgi įtempta padėtis: santykiai su lenkais, santykiai su okupantais (bolševikais bei naciais). Reikia manyti, kad arkivyskupas M. Reinys ne viename savo darbe ar pasirenkant vieną ar kitą sprendimą pamąstydavo: „O kaip pasielgtų metropolitas Juozapas“.
M. Reinys laikėsi tvirto požiūrio bolševizmo ir nacizmo atžvilgiu – parašė studiją „Rasizmo problema“. Požiūrį į bolševizmą jis brandino nuo savo karčios patirties 1919 m. Tačiau tą patirtį jis gilino studijuodamas teoriją – marksistų darbus. Tad jis galėjo motyvuotai ir argumentuotai kritikuoti bolševizmą. Ši kritiką (spaudoje bei paskaitose) pasirodžiusi dar nepriklausomoje Lietuvoje, vėliau skelbta ir nacių okupacijos metu. M. Reinys ne tik kritikavo bolševizmą, liudydamas į kur gali nuvesti žmogų ateizmas, bedievybė, bet ir nurodė būdus, kaip nuo to apsisaugoti.
M. Reinys ir sovietmečiu nebijojo sakyti aštrius pamokslus, atsisakė okupantams talkinti, rašė raštus, kuriuose pagrįstai - dokumentuotai reikalavo sugrąžinti tikybos dėstymą mokyklose, o lietuviškuose sovietinės armijos daliniuose – karo kapelionus. Atsisakė kurti bažnytinius komitetus, kurie būtų pavaldūs DŽDT (Darbo žmonių deputatų taryboms –sovietinės valdžios organams). Tokia arkivyskupo M. Reinio pozicija bei veikla stiprino svyruojančią Lietuvos dvasininkiją, tačiau su juo – svarbiausiu to meto bažnytiniu autoritetu susidorota – 1947 m. birželio 12 d. M. Reinys suimtas. Daugiau pusmetį tardytas Vilniuje ir teismo sprendimu nuteistas 8 metams ir išvežtas į Vladimiro (prie Kliazmos) centralą (ypatingo rėžimo kalėjimą), kuriame 1953 m. lapkričio 8 d. mirė.
1944 m. artėjant sovietinei armijai, arkivyskupą J. Skvirecką naciai privertė pasitraukti į Vakarus. Jis 1945 m. pasiekė Zamsą (Austrija) ir ten gyveno iki mirties – iki 1959 m.
Jei M. Reinys tikinčiuosius stiprino Lietuvoje, tai J. Skvireckas – išeivijoje. Jis rašė laiškus pasaulio vyskupams dėl Lietuvos tragedijos, prašė juos materialinės bei moralinės pagalbos. 1948 m. Pijus XII J. Skvirecko prašymu Šv. Kazimierą paskyrė ypatingu Lietuvos jaunimo globėju. J. Skvireckas rūpinosi Lietuvių kolegijos steigimu Romoje. 1951 m. J. Skvirecko rūpesčiu Lietuva buvo paaukota Nekalčiausiai Švč. Mergelės Marijos širdžiai. 1955 m. jis parašė paskutinį ganytojiškąjį laišką apie Švč. Mergelės Marijos garbinimą.
Abiejų ganytojų mirtis panaši tik tuo, kad jie mirė toli nuo Tėvynės. Tik M. Reinys – nelaisvėje, nesulaukęs 70 metų, ir labai neaiškiomis aplinkybėmis. J. Skvireckas mirė Zamso vienuolyne, sulaukęs garbingo 86 metų amžiaus, rūpestingai globojamas vienuolių.
Minint arkivyskupo metropolito 125-ąsias gimimo metines, įvykdytas J. Skvirecko pageidavimas – palaidoti Lietuvoje. 1998 m. lapkričio 28 d. arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko palaikai perlaidoti Kauno arkikatedroje.
Prieš dešimt metų iki parvežant J. Skvirecko palaikus į Lietuvą, į Vladimirą išvyko dabartinis Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčios klebonas Edmundas Paulionis, Viktoras Petkus (1928 05 27–2012 05 01) ir žurnalistė Aldona Kudžmaitė (1923 06 23–1993 01 05). 1989 m. kitoje kelionėje prie jų prisijungė dar pora asmenų. Tačiau surasti arkivyskupo M. Reinio palaikus faktiškai nėra galimybių. Parvežta tik žemių sauja iš Vladimiro miesto kapinių, kuriose nežinia kur naktį užkastas arkivyskupas. Dalis žemių – palaidota Vilniaus arkikatedros Kankinių koplyčios sienoje po arkivyskupo bareljefu, kita dalis – simboliniame kape Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje ir trečia dalis saugoma Daugailių pagrindinės mokyklos muziejuje.
Šalia gausių Juozapo Skvirecko darbų liko nepaminėtas pats svarbiausias – prie kurio dirbta visą gyvenimą: tai Šventojo Rašto vertimas. O atokvėpio valandėlėmis – meistro darbai: lovos, stalai, lentynos knygoms – visa tai jo paties rankomis sukurta, kaip ir altorius Kauno kunigų seminarijos koplyčioje, bei ten pat esanti klausykla.
Tad apie katalikišką pirmąjį Šventojo Rašto išvertimą į lietuvių kalbą pakalbėsime kitų mintimis.
Dr. prel. Maironis (Jonas Mačiulis): „Dabar tu esi Šventojo Rašto profesorius... Geriau negali savo gabumų panaudoti, kaip imdamas versti lietuvių kalbon taip reikalingą mums Šventąjį Raštą“.
Kun. Stasys Yla: „J. Skvirecko didybei užtenka dviejų žodžių – darbo ir ištvermės. Be jų mūsų tauta nebūtų turėjusi pilno Dievo žodžio vertimo“.
Prel. Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas: „Katalikiškas viso Šventojo Rašto lietuvių kalbon išvertimas – savo svarba, galima sakyti, yra ne mažiau brangintinas kaip visos Lietuvos pakrikštijimas. Tuo išvertimu padėtas tikras pamatas visai katalikiškajai religinei lietuvių literatūrai. Jis turės įtakos ir mūsų pasaulietiškajai raštijai. Taigi, šio vertimo išleidimas yra dalykas pirmaeilis, sudarąs epochą“.
Dr. prel. Ladas Tulaba: „Prie teksto pridėtuose paaiškinimuose Ganytojas nesiekė parodyti savo išminties, o veikiau norėjo išryškinti Dievo apreikštą mintį...Jis niekad neišleido iš akių to fakto, kad Šv. Knygos yra Dievo veikalas ir tikėjimo šaltinis. Jis jas todėl studijavo ir aiškino su tikėjimu ir pamaldžia pagarba. O ne su grynai žmogišku žingeidumu bei žmogiškosios išminties ambicijomis. Savo egzegeze jis siekė ne kad juo kada nors stebėtųsi, bet kad visi Dievą daugiau pažintų ir Jį labiau mylėtų“.
Dr. prel. Juozas Prunskis: „Lietuvos istorijon JE arkivyskupo Juozapo Skvirecko vardas neišdildomai įrašytas. Kaip pirmas naujai sukurtos Lietuvos bažnytinės provincijos Metropolitas katalikiškoje šalyje, civiliniu mastu vertinant, jis prilygtų savarankiško, nuo kitų tarpininkų nepriklausomo teritorinio vieneto prezidentui. Kaip Šventojo Rašto vertėjas Ekscelencija yra asmenybė, kurios tauta laukia šimtmečiais“.
Kun. Vaclovas Zakarauskas: „Arkivyskupas Juozapas Skvireckas yra mūsų tautos istorinis asmuo jau ir tuo, kad jis yra pirmasis Lietuvos bažnytinės provincijos arkivyskupas metropolitas. Jis žymus ir kaip Vytauto Didžiojo universiteto profesorius – mokslininkas. Tačiau jo vardas lietuvių tautos istorijoje liks įamžintas už jo didįjį nuveiktą darbą – Šventojo Rašto išvertimą į lietuvių kalbą. Antai IV šimtmetyje šv. Jeronimas Romos pasauliui dovanojo Šventąjį Raštą lotynų kalba, ir jo vardą Bažnyčios istorija minės. Šia prasme JE Juozapas Skvireckas, kuris atliko šį didį Lietuvos Katalikų Bažnyčiai darbą, pastatydamas tuo nenykstantį paminklą, teisėtai užsitarnavo lietuviškojo šv. Jeronimo vardą“.
Atgal
.jpg)
