Religija
07 12. Studitų ordino archimandritas Klementijus Šeptyckis
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Rytų (graikų) apeigų katalikų gretose (tai unitai atsiradę po Brastos Bažnytinės unijos 1596 m.) yra vienuoliai bazilijonai (Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuoliai), studitai, redemptoristai ir dar nemaža kitų vyrų bei moterų vienuolijų...
Straipsnyje pristatysime Studitų ordino archimandritą Palaimintąjį Klementijų Šeptyckį, sietiną su Dievo tarnu arkivyskupu Mečislovu Reiniu.
Kalbant apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) ir jo vardo įamžinimą Vladimire prie Kliazmos, minimas Rytų apeigų katalikų studitų ordino archimandritas Klementijus Šeptyckis (1869 11 17–1915 08 28–1951 05 01). Abu tais pačiais 1947 m. sovietų buvo suimti, abu nuteisti 8 metams kalėjimo ir 1948 metais buvo atvežti į Vladimiro centralą (kalėjimą), čia mirė. Palaidoti naktimis, Vladimiro miesto kapinėse, esančiose prie pat centralo, nežinomoje vietoje.
T. Sergiejus Zujevas prie kankinių lentos Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje, aukštai dešinėje – Palaimintojo Klementijaus Šeptyckio ikona. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Klementijaus Šeptyckio vardo įamžinimas Vladimire
2001 m. popiežius Jonas Paulius II Klementijų Šeptyckį paskelbė palaimintuoju. Ukrainos vienuoliai studitai, pagerbdami savo – Studitų ordino archimandritą Klementijų Šeptyckį, talkinant Vladimiro Memorialui ir sutikus miesto valdžiai, Vladimiro miesto kapinėse 2003 m. pastatė antkapinį paminklą simboliniam kapui, Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčiai padovanojo Klementijaus Šeptyckio ikoną, kuri papuošė galinę šventovės sieną.
Studitų idėją statyti Vladimiro kapinėse paminklą palaikė ir rėmė Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios tuometinis klebonas italas t. Stepanas Kaprio. Jis globojo ir klebonijoje apgyvendino iš Ukrainos atvykusius vienuolius studitus į paminklo šventinimo iškilmes: igumeną Benediktą (dabar Lvovo arkivyskupijos vyskupas – pagalbininkas), vienuolius Damianą, Leontijų ir Jovą, o taip pat ir pasaulietį Viktorą Demkovičių.
Nuo 2004 m. Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje dirbantis klebonas t. Sergiejus Zujevas Vėlinių dieną prieš šį paminklą – simbolinį Palaimintojo kapą kasmet aukoja šv. Mišias.
2010 m. spalio 30-ąją – Politinių represijų aukų atminimo dieną Rusijoje – Vladimiro kapinių memoriale šalia jau esančių trijų paminklinių lentų, skirtų japonų kariams, lenkui ir estui, atidengtos dvi naujos paminklinės lentos: lietuviui Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui ir ukrainiečiui studitų ordino archimandritui Palaimintajam Klementijui Šeptyckiui, kurio vardas šiose kapinėse, kaip jau rašyta, žinomas daug anksčiau.
T. Sergiejus Zujevas Vladimiro miesto kapinėse prieš Palaimintojo Klementijaus Šeptyckio simbolinį kapą aukoja šv. Mišias. Toliau matyti kapinių memorialas, už jo dešinėje pusėje – centralo (kalėjimo) siena
Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios klebono t. Sergiejaus Zujevo bei Vladimiro miesto muziejaus organizuotose konferencijose (spalio 29 ir spalio 30 d.) skaityti pranešimai, skirti M. Reiniui (dr. Aldona Vasiliauskienė) ir K. Šeptyckiui (t. Manuilas Liškovičius).
K. Šeptyckio vardas garsinamas ir Lietuvoje, kai kalbama apie Dievo tarną arkivyskupą M. Reinį, jo kančias Vladimiro kalėjime ir jo vardo įamžinimą Vladimire.
Klementijus Šeptyckis – Studitų ordino archimandritas
Palaimintasis Klementijus Šeptyckis – jauniausias Dievo Tarno metropolito Andrejaus Šeptyckio (1865 07 29–1892 08–1944 11 01) brolis, gimęs Lvovo srityje. Baigęs Šv. Onos gimnaziją Krokuvoje studijavo teisę Jogailaičių universitete Krokuvoje. 1892 m. apsigynęs teisės mokslų daktaratą grįžo į Galiciją (Haličą), dirbo įvairius darbus, užimdamas atsakingas pareigas.
Vienuoliai studitai su Ukrainos ambasadoriumi Rusijoje (kairėje) ir dr. Aldona Vasiliauskiene, pagerbdami Palaimintąjį Klementijų Šeptyckį, prie jo simbolinio kapo uždegė iš Lietuvos atvežtas žvakeles
Eidamas 42 metus grafas Kazimieras Šeptyckis pranešė tėvui (motina jau buvo mirusi) apie apsisprendimą stoti į Studitų vienuolyną. Norėdamas įgauti vienuolinės patirties, 1911 m. gruodžio viduryje įstojo į noviciatą pas benediktinus Berone (Vokietija). O 1912 m. gruodyje tapo Šv. Juozapo vienuolyno Kamenice (dabartinė Bosnija) novicijum. 1913 m. vasaryje grafas Kazimieras Šeptyckis, eidamas 44 metus, buvo įšventintas į Studitų ordino vienuolius, pasirinkdamas Klementijaus vardą. Studitų ordino vienuoliai gyvena pagal šv. Teodoro Studito (759–826 11 11), sukurtą „studijų regulą“, kuri su kai kuriais pakeitimais buvo įdiegta maždaug prieš tūkstantį metų garsiajame Atoso kalne ir Kijeve.
1913 m. spalio 1 d. Klementijus Šeptyckis teologijos studijoms buvo išsiųstas į Kanizijaus universitetą Insbruke. 1915 m. rugpjūčio 28 d. įšventintas į kunigus. Baigęs studijas grįžo į Galiciją, priėmė amžinuosius vienuolio įžadus.
Univo Lavros vienuolyne. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino Ukrainos provincijos protoigumenas t. Panteleimonas (Michailas Salamacha) (kairėje) pasirašo svečių knygoje. Dešinėje – straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė
1919 m. atvyko į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Lavrą Unive (Vakarų Ukraina), nuo 1923 m. tapo šios Lavros viršininku – igumenu. Jam vadovaujant išaugo vienuolių skaičius (1939 m. prieš sovietinę okupaciją jų buvo 225).
Klementijus Šeptyckis žinomas kaip religinės literatūros kūrėjas. Kadangi pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais ir spausdino užsienio šalių teologiniuose rinkiniuose, ne visi jo darbai išaiškinti. Svarbiausias darbas – 1936 m. kartu su broliu, metropolitu Andrejumi Šeptyckiu parašytas „Tipikonas“ – įstatai vienuoliams studitams.
1939 m. rugsėjo 17 d. Galiciją okupavus sovietams, Klementijus Šeptyckis 1939 m. spalio 9 d. metropolito Andrejaus slapta įšventintas Rusijos ir Sibiro egzarchu (vietoj sovietų nukankinto vyskupo Leonido Fiodorovo), paskirtas Rusijos ir Sibiro apaštaliniu administratoriumi.
Mirus archimandritui Andrejui, 1944 m. lapkričio 12 d. Klementijus Šeptyckis buvo išrinktas Studitų ordino archimandritu, kol 1947 m. birželio 5 d. sovietai Unive jį suėmė.
Pažintis su Univo Lavros istorija
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Univo Lavra, garsėja stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu (ikona), o Lavroje esantis stebuklingas šaltinis išgydo ligonius.
Univo Lavros vidinio kiemelio siena
Archeologiniai duomenys rodo, kad jau XI amžiuje čia buvo vienuolynas, o XIV a. pradžios archyviniuose šaltiniuose Univas žinomas kaip dvasinis Galicijos (Haličinos) centras. Iki XV a. vidurio Univo vienuolynu rūpinosi Gediminaičių giminės kunigaikščiai, o vėliau – Lagodovskiai, apgindami vienuolyną nuo svetimšalių antpuolių.
Po totorių antpuolių XVI amž. teritorija atiteko šlėktai Aleksandrui Vanko Lagodovskiui. Pasakojama, kad jis turėdamas nesveikas kojas, sapne pamatė Dievo Motiną, kuri jam liepė miške ieškoti šaltinio ir nuplauti kojas. Stebuklingai išgijęs, šlėkta pažadėjo atstatyti sunaikintą šventovę.
XVI amž. pradėta statyti mūrinę cerkvę virš šaltinio, o laikui bėgant ir išorinius bokštus bei gynybines sienas. Archimandrito Anastasijaus Radilovskio laikais (apie 1547–1570) pastatomas vienuolynas ir įkuriama mokykla.
1570 m. Lvovo valdytoju tapo Gedeonas Balabanas, kuriam Lenkijos karalius patronato teise leido valdyti Univo vienuolyną.
1648 m. rudenį įsiveržę totoriai sunaikino vienuolyno kaimus, daug žmonių paėmė į nelaisvę.
1655 m. archimandriją perėmus Lvovo valdovui Arsenijui Želibrovskiui, gyvenimas tapo ramesnis. Tačiau jis stabilizavosi tik su Šeptyckių gimine.
Varlaamas Šeptyckis – pirmasis iš Univo veikėjų priėmė uniją. 1711 m. Unive vykusiame vienuolynų viršininkų sobore nuspręsta laikytis senųjų tradicijų. Jas ginti ėmėsi ir Varlaamo įpėdinis, jo sūnėnas Atanasijus Šeptyckis. Taip vienas seniausių stačiatikių vienuolynų Galicijoje tapo unitų – Rytų apeigų katalikų – vienuolynu. Cerkvė ir vienuolynas buvo restauruoti ir perstatyti, atnaujinta spaustuvė, kurioje buvo išleista beveik 60 pavadinimų leidinių.
XVIII amžius – laikotarpis, kada labiausiai suklestėjo vienuolynas.
Vietovei patekus į Austrijos imperijos rankas 1790 m. Univo vienuolynas, kaip ir daugelis vienuolynų buvo uždarytas. Tačiau metropolitas Michailas Levickis gebėjo susigrąžinti pastatus, pertvarkęs juos savo rezidencijai, tuo būdu išgelbėdamas nuo galutinio sunaikinimo. XIX a. trečiajame dešimtmetyje panaikino teritoriją juosusius apsauginius griovius ir valus, išardė išorinius bokštus prie rytinių sienų, vietoj pietinės sienos pastatė didingus rūmus. Iš čia M. Levickis vyskupiją valdė 40 metų. 1858 m. metropolitui mirus, jis buvo palaidotas Unive. Vienuolyno šventovėje jam yra antkapinė lenta.
Vienas iš Michailo Levickio palikuonių Silvestras Sembratovičius daug prisidėjo prie kultūrinio atgimimo. Jo atminimui netoli rezidencijos, S. Sembratovičiaus pamėgtoje vietoje, pastatytas atminimo ženklas su kryžiumi ir data „1836–1898“.
Atstatyti vienuolinį gyvenimą Unive teko Andriejui Šeptyckiui. Univo gyvenamąsias patalpas jis perdavė vienuoliams studitams, suteikdamas Lavros statusą. Globojant metropolitui Andriejui Šeptyckiui ir jo broliui igumenui Klementijui Šeptyckiui vienuolynas stiprėjo ir dvasiškai, ir materialiai. Vienuolinio gyvenimo poreikiams jie sukūrė vienuolinio gyvenimo taisykles, jau minėtą – Tipikoną. Buvo organizuotas savarankiškas ūkis, vienuoliai išsilaikė savo darbu. Daug dėmesio buvo skirta labdarai: prie vienuolyno veikė našlaitynas, kuriame iki 1936 metų išugdyta ir išmokslinta 170 jaunuolių.
Bazilijonų protoigumenas t. Panteleimonas (kairėje) su studitu igumenu dr. t. Teodoru (dešinėje) Univo Lavroje prie Paminklinės lentos Palaimintajam archimandritui K. Šeptyckiui, dešinėje matyti paminklinis kryžius
Vienuoliai taip pat užsiėmė ir moksline veikla: prie vienuolyno buvo gausi ir turtinga biblioteka. 1935 m. pradėjo veikti nedidelė spaustuvė, spausdinusi mėnesinį laikraštį „Aiškus kelias“.
Palaiminus metropolitui Andriejui Šeptyckiui 1927 m. pradėjo veikti ikonų tapybos dirbtuvė – klasė. Svarbiausi jos darbai – ištapytos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventovės interjeras bei vidinės Univo vienuolyno sienos (1935–1936).
Nuo 1950 m. rugsėjo 7 d. Univo vienuolyno patalpose įkurti invalidų namai, vėliau pertvarkyti į moterų psichiatrinį internatą.
Tačiau nepaisant draudimų, kasmet Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventėje į Univą atvykdavo žmonės iš visos Galicijos. Ir nors prie šaltinio nebuvo leidžiama prieiti, žmonės sėmėsi vandens iš netoliese ištekančio šaltinėlio. Nors Lavra formaliai buvo uždaryta, tačiau ji tęsė nelegalų gyvenimą, išsaugodama maldą ir vienuolinę bendruomenę. Studitai, likę internate, stengėsi išsaugoti pastatus ir ūkį nuo galutinio sunaikinimo.
1989 m. pabaigoje vienuoliai studitai pirmąsyk atvirai sugrįžo į savo smarkiai apgriautą vietovę. 1990 m. šventą Kūčių vakarą po ilgo laiko buvo paaukotos pirmosios šv. Mišios vienuolyno šventovėje.
Lavros atstatymas reikalavo didelių pastangų ir gausių lėšų, tačiau viskas pamažu atgijo.
Prieš įeinant į Lavrą yra didžiulis kryžius, pastatytas minint Ukrainos – Rusios krikšto 850-metį. Jis buvo pašventintas 1939 m. spalio 2 d. Tačiau sovietiniai okupantai kryžių sudaužė, jo dalis išmėtė. Dabar šių dalių likučiai saugomi prie šventovės. XX a. pabaigoje kryžius buvo atstatytas, pastatyta varpinė, kurioje 2007 m. įkelti ir pašventinti šeši nauji varpai.
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventovės freskos – unikalus Ukrainos bažnytinio meno paveldas.
Klementijus Šeptyckis sovietų rankose
1939–1940 metai tapo itin skaudūs Šeptyckių giminei: sovietai nukankino du Klementijaus brolius ir brolio sūnų, kiti giminaičiai buvo deportuoti į Sibirą.
Klementijus Šeptyckis iki 1945 m. rudens gyveno Lvove prie Šv. Juro soboro. 1946 m. sovietams uždraudus Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios (UGKC) veiklą, K. Šeptyckis buvo priverstas sugrįžti į Univą. Tačiau tai neapsaugojo nuo aštrių KGB akių. 1947 m. birželio 5 d. Klementijus Šeptyckis suimtas Unive, tardytas Lvove, liepos 4 d. nuvežtas į Kijevą ir tardytas. Už 54–1 „a“; 54–2 straipsnių pažeidimus SSSR MGB Ypatingojo pasitarimo nuteistas 8 metams griežto rėžimo auklėjamojo–darbo lageryje Vladimiro centrale.
Komunistinė valdžia nutraukė vienuolynų veiklą, po 1946 m. panaikinus Graikų apeigų Katalikų Bažnyčią Ukrainoje, Univo vienuolyne, kaip jau minėta, buvo įkurtas konclageris graikų apeigų katalikų vienuoliams: broliams ir kunigams, nenorėjusiems pripažinti Rusijos Stačiatikybės.
Suimtas 78-erių metų senukas – archimandritas Klementijus Šeptyckis – buvo nuteistas ir išvežtas į Vladimiro prie Kliazmos centralą, kur 1951 m. gegužės 1 d. mirė.
Klementijaus Šeptyckio vardo įamžinimas Ukrainoje
Lankantis Unive, Rytų apeigų katalikų vienuolių studitų vienuolyne – Univo Lavroje – igumenas t. dr. Teodoras (Tarasas Martyniukas) itin besidomintis ir ieškantis vis naujų duomenų apie savo pirmtaką, pasakojo apie pastangas 2000 metais patekti į Vladimiro kalėjimo archyvą, ir pagaliau sulauktą – išmelstą galimybę nors trumpam susipažinti su Klementijaus Šeptyckio byla. Medžiagos būtinai reikėjo Beatifikacijos bylai – t. Teodoras buvo Dievo tarno Klementijaus Šeptyckio Beatifikacinės bylos postulatorius. Deja, jam buvo duota labai mažai laiko, tad straipsnio autorė dirbusi ne tik prie Dievo tarno M. Reinio, bet ir Palaimintojo K. Šeptyckio bylos galėjo pateikti naujų duomenų. Dr. t. Teodoras svajoja parengti knygą, skirtą Klementijui Šeptyckiui.
T. Teodoras Popiežiškajame Orientalistikos institute Romoje apgynęs disertaciją „Caratteristica giuridica dei gradi della consacrazione monastica. Il Tipico generale dei monasteri studini nei contesto della tradizione monastica e del CCEO“ (Vienuolinio pašventinimo laipsnių (laiptų) juridinė charakteristika. Galutinis studitų vienuolynų Tipikonas vienuolinės tradicijos kontekste ir Rytų cerkvių kanonų kodekse), kuri 2010 m. išleista italų kalba kaip monografija (312 p.).
T. Teodoras ne tik papasakojo ir parodė palaimintojo Klementijaus Šeptyckio vardo įamžinimo vietas Unive, bet ir padovanojo įvairių knygų, kuriose atskleista šio vienuolyno istorija (dedikuotais leidiniais pasinaudota ir šiame straipsnyje).
Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Ukrainoje, 2001 m. birželio 27 d. archimandritą Klementiujų Šeptyckį, kaip jau minėta, paskelbė Palaimintuoju.
Ukrainoje Klementijaus Šeptyckio vardas įamžinamas ikonomis, straipsniais, leidiniais, pranešimais konferencijose ir kitomis formomis.
Lvove yra privati Palaimintojo Klementijaus Šeptyckio gimnazija (Chodkevičiaus gatvė Nr. 16).
Univo vienuolyne 2005 m. rugpjūčio 19 d. atidengta memorialinė lenta Dievo tarnui Andrejui ir Palaimintajam Klementijui Šeptyckiams (lentą atidengė Lenkijos užsienio reikalų ministras Adamas Danielius Rotfeldas).
2007 m. liepos 12 d. buvo pašventintas kertinis akmuo palaimintųjų Klementijaus (Šeptyckio) ir Leontijaus (Fiodorovo) medinei šventyklai, kuri 2008 m. birželio 29 d. buvo pašventinta.
2008 m. gegužės 3–4 d. švenčiant 110-ąsias Studitų ordino atnaujinimo metines, buvo pašventinta paminklinė lenta archimandritui Klementujui Šeptyckiui (šventinimo apeigas atliko metropolitas Liubomyras Huzaras).
Straipsnio autorė dėkinga Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino Ukrainos provincijos protoigumenui t. Panteleimonui (Michailui Salamachai) už sudarytą galimybę pabuvoti Unive ir susitikti su Studitų ordino Univo Lavros igumenu dr. t. Teodoru.
Atgal
.jpg)
