Religija
07 16. Vyskupo Jono Kaunecko pagerbimas
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Birželio 24 d. – Šv. Jono Krikštytojo dieną prieš gerą valandą iki šv. Mišių į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą skubėjo tikintieji iš visos Panevėžio vyskupijos: jų prisirinko tiek, kad prieš pat šv. Mišias, rodos, ir uodui nebeliko vietos. Atvyko Panevėžio miesto ir rajonų merai, savivaldybės darbuotojai, seniūnai. Skubėjo pagerbti Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką, švenčiantį savo vardadienį ir neseniai suėjusią 75-erių metų sukaktį. Birželio 6 d. Šventasis Tėvas Pranciškus priėmė Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko atsistatydinimą iš Ordinaro pareigų ir naujuoju Panevėžio vyskupu Ordinaru paskyrė tėvą Lionginą Virbalą JS.
Šv. Mišias, kurių koncelebrai vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, aukojo 66 kunigai, 6 vyskupai (ordinatai ir emeritai): Jonas Boruta SJ, Jonas Ivanauskas, Juozas Matulaitis, Rimantas Norvila, Arūnas Poniškaitis, Juozas Preikšas, arkivyskupas Gintaras Grušas ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis bei Apaštalinio nuncijaus mons. Liugi Bonazzi atstovas dr. mons. Giovanni Gaspari.
Šv. Mišias Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje aukoja vyskupai. Iš dešinės: Rimantas Norvila (Vilkaviškio vyskupas), Juozas Matulaitis (Kaišiadorių vyskupas emeritas), Jonas Ivanauskas (Kaišiadorių vyskupas ordinaras), Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, jubiliatas – Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis (Vilniaus arkivyskupas emeritas), Jonas Boruta SJ (Telšių vyskupas), Arūnas Poniškaitis (Vilniaus vyskupas augziliaras), dr. mons. Giovanni Gaspari. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės albumo
Vyskupo J. Kaunecko pamokslas – tai Padėkos žodis Panevėžio vyskupijos tikintiesiems (perteikiame jį iš www.katalikai.lt).
Gerieji Žmonės, Broliai ir Seserys tikintieji iš įvairių parapijų, Marijos radijo klausytojai, mano bendradarbiai Kunigai, Mokytojai, Pedagogai, didžiai gerbiami Merai, Seniūnai, savivaldybių Darbuotojai, Jeigu jau Jonas Krikštytojas skundžiasi esąs nevertas atrišti Viešpaties kurpių dirželio, tai galite suprasti, koks bejėgis jaučiausi tapęs Jūsų vyskupu. Nežiūrint mano menkumo, taip nuoširdžiai mane priėmėte... Prisimenu, niekada negaliu užmiršti, kaip nuoširdžiai, su kokiu gerumu sutikote Jūs, gerieji Žmonės, mane atvykusį į gimtąją Panevėžio vyskupiją 2002 m. pradžioje. Mačiau tada perpildytoje katedroje Jūsų akis, pilnas lūkesčio, su viltimi žvelgiančias į mane. Ak, taip skaudėjo man tada širdį dėl mano menkumo, ir kad nebuvau su jumis sovietinės priespaudos metais, kad turėjau kovoti visai kitame krašte.
Juk man brangiausias kraštas – Panevėžio kraštas. Čia paauglystėje mokydamasis pradėjau savo sąmoningo mąstančio žmogaus gyvenimą. Ir deja čia tik 11,5 m. dirbti teko – net 44 metus turėjau darbuotis kitur: Dzūkijoje, Žemaitijoje. Žvelgiu atgal ir skauda širdį, kad didžiosios kovos už laisvę metais buvau svetur. Ak, kaip būtų tikę atstovauti gimtąją Aukštaitiją Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitete, LKB Kronikoje. Atleiskite, kad nebuvau su jumis... Dievulis žino – reikėjo ir ten... Visur žmonės, visur lietuviai!
Prieš šv. Mišias Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Pirmoje eilėje – Zarasų rajono savivaldybės meras Arnoldas Abramavičius (dešinėje) ir jo pavaduotoja Stasė Goštautienė (kairėje)
Stebiuosi, visada stebiuosi: kokie geri Lietuvos žmonės! Prisimenu, visada prisimenu savo kunigiškos tarnystės metus parapijose. Prisipažinsiu, sunkiausias darbas tada man buvo rinkliava. Man skaudėjo širdį, kad tokie suvargę žmonės, tokie neturtingi vis aukoja ir aukoja. O jiems taip reikia vaistams, mačiau, taip reikėtų pataisyti dantis. Bet jie aukoja nuo savęs atitraukdami. Graudu, iki ašarų graudu, kad aukoja bažnyčiai daugiausia neturtingieji. Jie supranta, kad bažnyčią reikia remontuoti, reikia mokėti už elektrą, reikia šildyti. Taip atsitiko, kad vyskupu Panevėžyje teko dirbti per krizę, bankrutavo fabrikai. Taip graudu vis buvo matyti jus, iš paskutinių aukojančius.
Turiu Jums vis dėkoti ir dėkoti. Jūsų aukomis išlaikomos bažnyčios, Jūsų aukomis tapau kunigu, Jūsų aukomis išlaikomos vyskupijos, seminarijos.
Kartą nuvykau į gimtosios Krinčino parapijos bažnyčią. Dvi moterėlės spaudžia į rankas man truputį pinigų. Nenoriu priimti, jos pačios aiškiai stokoja. Bet jos sakosi norinčios kiek atpirkti savo kaltę: joms atrodo, kad aš suvargęs, pėsčias vaikystėje vis ateidavau į bažnyčią 5 kilometrus, o jos matė ir nepadėjo... Dieve, koks sąžinės jautrumas, tiesiog šventas!
Ak, kaip stebino, visada stebino Jūsų gerumas, nuoširdumas. Todėl ir kreipiuosi į Jus tokiu kreipiniu, gerieji Žmonės. Niekada Jūsų neužmiršiu. Nenustosiu niekada stebėtis Jūsų gerumu. Visada pasiliksite mano širdyje. Niekada nenustosiu už Jus dėkoti, už Jus melstis.
Jūsų rūpesčiai, Jūsų džiaugsmai ir vargai visada man buvo tokie artimi. Ir liks artimi!
Džiaugiaus kiekviena mūsų bendravimo galimybe. Niekada nepamiršiu, kaip gausiai rinkotės į bažnyčių jubiliejus ir kitas iškilmes. Mano širdis tiesiog šokinėjo iš džiaugsmo, kai būrėtės parapijose į varpų šventinimo iškilmes, kai iki nakties ėjote ir ėjote skambinti tais pašventintais varpais. Žvelgiau į jūsų minias su džiaugsmo ašaromis ir vis skambėjo, skambėjo mano širdyje šv. Pauliaus žodžiai: „Tai jūs Dievo statyba, jūs Dievo šventovė, Jumyse gyvena Dievo dvasia“. Taip, tai Jūs, Brangieji, esate Dievo šventovė, jūs esate Dievo vaikai. Dažnai tai vis kartojau!
Mačiau po Sutvirtinimo Jūsų akyse tiesiog ugnį. Taip, šv. Dvasios atneštą ugnį. Jūsų tarpe daug buvo tokių, kurių akyse degė ugnis, degė džiaugsmas: „Aš Dievo vaikas!“ Degė pasiryžimas kilti, šventėti. Gaila, ne visų akyse, bet degė...
Ir kaip nuostabiai vis nustebindavote! Kaip džiaugiausi, kai sužinojau, jog Raguvėlės tikintieji, neapsikentę baro skleidžiamo girtavimo, ėmė kovoti ir nugalėjo. Baras buvo uždarytas. O, kaip dėkojau Dievui už šį gerųjų katalikų laimėjimą!
Panašiai nugalėjo ir mano gimtojo Krinčino bendruomenė...
O jaunimas! Įsivaizduokite, mano gimtojo krašto, Pasvalio jaunimas, pareikalavo, kad Pasvalio miesto diena būtų švenčiama be lašo alkoholio, net be garsaus Pasvalio alaus! Arba dabar visoje Lietuvoje kylantis jaunimo judėjimas „Varom“ – pasilinksminimai be alkoholio. Tai atsakymas visiems, kurie dabar šaukia, kad iš jaunimo nieko nėra, kad jaunimas sugeba tik akis draskyti... Nuolat man teikėte džiaugsmą Jūs, mano gerieji tikintieji!
Bet taip pat mačiau jumyse ir daug skausmo, kai daugelio gyvenimą griovė girtuoklystė. Mačiau ir ašaras, kai parapijas teko palikti be kunigo. O štai grįžtant iš Sutvirtinimo 2 bernaičiai pakelyje. Ak, koks skausmas jų žodžiuose: nebegalėjo ruoštis Sutvirtinimui, nebenorėjo gyventi, nes tėvai išsiskyrė, nes tėvams jie nebereikalingi... Esu ne kartą apie tai kalbėjęs...
Gerieji žmonės, jautrieji žmoneliai, ar man pavyko tokius Jūsų skausmus sušvelninti? Juk matydamas Jus, tokius pilnus skausmo, tokius susvetimėjusius, tokias sovietų išardytas parapijos bendruomenes, svajojau visur atkurti bendruomenes. Ar pavyko tai mums? Per ingresą kviečiau statyti tiltą tarp Dievo ir mūsų, kūriau bendruomenių vizijas. Kaip sekėsi tai mums?
Jau dabar palieku vertinti pačiam Dievui ir Jums.
Tiesa, Dievas atsiliepė į tą mano troškimą. Europos Sąjunga ėmė skatinti bendruomenių kūrimąsi. Bendrai su parapijomis ir savivaldybėmis galėjome įrenginėti bendruomenių namus susirinkimams, bendravimui, šarvojimui... O, kaip karštai dėkojau Dievui, kai sužinodavau, jog kunigai su Jumis bendrauja, dalyvauja Jūsų bendruomenių šventėse, įvairiuose minėjimuose...
Sunkiai ėjome pirmyn visoje vyskupijoje. Patį mano pirmąjį pusmetį Panevėžio vyskupijoje turėjome palaidoti net 12 kunigų. O ir paliekančių mūsų gretas vis buvo, ir suklumpančių ir nenorinčių bendrauti su žmonėmis, su jaunimu...
Gerieji Žmonės, mačiau jūsų skausmą, kai kunigas vietoj meilės Dievui, bendruomenei ar Bažnyčiai, apsiribojo meile vienam asmeniui. Jums skaudėjo, ir man skaudėjo ir skaudės net amžinybėje. Bet ačiū Jums mano Bendradarbiai, Kunigai! dauguma juk buvote su Dievu ir su manimi. Niekada nenustosiu Dievui dėkoti už Jus.
Su Jūsų pritarimu, Brangieji, visiems Eucharistijos metams, kasdienai nuo ryto iki vakaro, nutarėme katedroje įvesti Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. O, kaip nuostabiai atsiliepėte ir Jūs, mieli Tikintieji! Visus metus nebuvo valandos, kad katedroje nerastum būrelio besimeldžiančių. Pasibaigus Eucharistijos metams sulaukėme prašymo tęsti nuolatinę adoraciją. Dar daugiau: naktimis pradėjote adoraciją Panevėžio vienuolynuose. Ir taip jau kelis metus turime amžiną adoraciją! Visą vieną naktį adoruoja ir kunigai. Sakykite, ar Dievas galėjo mums duoti geresnius kunigus?
Buvau kartą tiesiog be galo nustebintas, kaip Jūs, Broliai Kunigai, ginate vyskupą nuo šmeižto, kai aš buvau nutaręs nukęsti, melstis ir atleisti. Tas Jūsų jautrumas, Brangūs uolieji Kunigai, siekia tiesiog dangų. Visada dėkosiu Dievui už Jus, tokius nuostabius Jo pašauktuosius.
Nenustosiu Dievui dėkoti ir už Jus visus, gerieji žmonės, ypač už Jūsų maldas, nes tai didžiausia brangenybė, kurią gavau iš Jūsų. Dieve, už kiek daug turiu dėkoti, net žodžių tinkamų nerandu. Tad baigdamas dėkoju prelato-poeto A. Jakšto-Dambrausko žodžiais. Šiuos žodžius Telšių Eucharistijos bičiuliai giedodavo baigiant pamaldas. Jų būrelis su Telšių vėliava atvyko ir į šias padėkos Mišias.
„Ačiū Dievui už dosnumą
Jo gausingą,
už pasaulio šio gražumą
stebuklingą.
Ir už šią draugų krūvelę
Itin plačią,
ir už gerą jų širdelę,
Ačiū, ačiū!..
Ačiū už maldas motutės
Sengalvėlės,
Už dainas jaunos sesutės
Lepūnėlės.
Ir už sveikatėlę mano
Vidutinę,
Ačiū dar ir už tėvynės
Atgijimą,
Ir lietuvių šios gadynės
Sukrutimą.
Už kareivius, mūs gynėjus,
Jų vadovus,
Už valstybės įkūrėjus,
Jos atstovus.
Ir už priespaudą skriaudėjų
Besarmačių,
Kuri naudai mūs išėjo...
Ačiū, ačiū!“
Vyskupas J. Kauneckas priminė, kad rugpjūčio 10 d. 12 val. naujai paskirtojo Panevėžio vyskupo L. Virbalo SJ iškilminga konsekracija Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje ir pakvietė gausiai dalyvauti šv. Mišiose.
Vyskupas Jonas Kauneckas (centre) su būriu kunigų po šv. Mišių prie Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros
Po šv. Mišių Apaštalinio nuncijaus Liuigi Bonazzi vardu vyskupą sveikino nuncijaus patikėtinis dr. mons. Giovanni Gaspari. Buvo perskaitytas sveikinimas, kurį perteikiame ištisai:
„Brangusis Ekscelencija, mielas Broli Monsinjore Kauneckai,
Man tikrai gaila, kad negaliu būti su Jumis šią gražią dieną, kai Jūs kartu su Panevėžio žmonėmis dėkodamas Dievui minite savo 75 metų Jubiliejų ir savo Vardadienį.
Bet dvasiškai esu su Jumis ir iš Romos, kur dabar esu, vienijuosi su visais tikinčiaisiais, kurie Jus supa, su Jūsų mylimais kunigais, su seserimis vienuolėmis, su Broliais Vyskupais, su iškilmėse dalyvaujančiais Valdžiuos atstovais. Kartu su jais dalyvauju Jūsų džiaugsme ir dėkoju Dievui, sudėdamas į Aukščiausiojo rankas kuo nuoširdžiausius linkėjimus viso ko geriausio: to gėrio, kurį Viešpats pažįsta ir kurio trokšta kiekvienam iš mūsų.
Sakau, kad visų pirma noriu „dalyvauti Jūsų džiaugsme“. Džiaugsmas iš tikrųjų yra Jūsų Ekscelencijai būdinga savybė, kuri iš karto man padarė įspūdį, kai pirmą kartą Jus sutikau prieš 4 metus ir vėliau daugybėje mūsų susitikimų. Jūs esate nuolankus ir laimingas Vyspukas, kuris, būdamas su savo tikinčiaisiais, perduoda jiems džiaugsmą.
Žinoma, Jūs negailėdamas pastangų skelbėte ir Evangelijos Žodį, buvote Tikėjimo Mokytojas. Žinau, kad daugybė žmonių susidomėję klausosi Jūsų homilijų ir katechezių per Marijos Radiją. Buvote Tėvas savo kunigams, ypač dirbantiems kaimo parapijose, pašauktiems daugiau aukos reikalaujančiai kilniadvasiškai tarnystei. Buvote šeimų gynėjas ir draugas, ypatingai sužadėtinių, kurie ruošiasi kurti krikščionišką šeimą... Šie ir daugybė kitų dalykų praturtino Jūsų vyskupišką tarnystę, atliekamą, kaip daug kas man sakė, su tokiu Ganytojo uolumu, kokį „retai galima sutikti“. Ir viską visada darėte su džiaugsmu, kaip Ganytojas, kuris perduoda džiaugsmą. Už visa tai Ačiū Jums, Monsinjore Kauneckai.
Ar galiu pridėti kai ką asmeniško? Jei kas nors manęs paprašytų keliais žodžiais apibūdinti, kas yra Monsinjoras Kauneckas, nedvejodamas atsakyčiau: „Vyskupas, kuris visada mylėjo Bažnyčią labiau nei save patį“.
Esu tikras, kad Jūsų kunigai ir tikintieji gali tai patvirtinti: visose aplinkybėse Jūs visada stengiatės ieškoti didesnio Bažnyčios, Kristaus Sužadėtinės, gėrio. Būtent ta Jūsų meilė Bažnyčiai Jus paskatino prašyti Šventojop Tėvo, kad kaip tik per Jūsų 75-ąjį gimtadienį būtų paskelbtas Jūsų įpėdinio paskyrimas. Kai birželio 6 d. buvo pranešta, kad Popiežius Pranciškus paskyrė Tėvą Lionginą Virbalą SJ naujuoju Panevėžio vyskupu. ši žinia pradžiugino daugelį, bet žinau, kad Jums ji atnešė ypatingą džiaugsmą.
Tad šią šventišką dieną, linkėdamas viso ko geriausio tampa linkėjimu, kad Jūs, kaip Panevėžio Vyskupas emeritas, ir toliau remtumėte savo malda, savo auka, taip pat ir brolišku palaikymu naująjį Ganytoją ir taip padėtumėte Monsinjorui Lionginui Virbalui būti Ganytoju pagal Kristaus Širdį, Ganytoju, kuris Panevėžio vyskupijoje sėja „Gerąją Naujieną“ ir augina „krikščionišką džiaugsmą“.
Gražios Šventės, monsinjore Kauneckai. Broliškai apkabinu.
Jūsų + Luigi Bonazzi, Apaštalinis Nuncijus“.
Savo vyskupą Joną Kaunecką su neseniai praėjusiu 75-uoju gimtadieniu Panevėžio vyskupijos kunigų vardu pasveikino apaštalinis protonotaras jubil. Bronius Antanaitis (Smilgių Šv. Jurgio parapija) ir vyskupo vikaras pastoracijai mgsr. kun. Simas Maksvytis, įteikdami taurę šv. Mišių aukai, kaip nuolatinę palydovę kunigystės kelyje. Protonotaras B. Antanaitis kalbėjo, kad norint skelbti tikėjimą reikia drąsos ir visur lydi kančia – kryžius. „Jūsų gyvenimas, sakė protonotaras – liudija trauką prie Kristaus. Įteikiama Taurė, kad toliau tęstumėte auką – vesti žmones išganingam gyvenimui“.
Visus maloniai nustebino jaunimo atlikta sveikinimo giesmė. Giedojo iš Pandėlio atvykę apie 30 ateitininkų (vadovauja mokytoja Eglė Glemžienė), globojamų Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebono Kosto Balsio.
Kiti sveikinimai vyko Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos salėje. Lietuvos vyskupų vardu sveikino Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Sveikino seserys vienuolės, Panevėžio miesto ir rajonų merai, savivaldybės darbuotojai, seniūnai, privatūs asmenys – tad sveikinimai užsitęsė. Pokalbiai nesibaigė ir prie vaišių stalo.
Atgal
.jpg)
