Religija
08 09. Atviras laiškas Lietuvos vyskupų konferencijos vadovams ir tikintiesiems
Julija Ambrasienė
Lietuvos laisvės kovų dalyvių sąjungos, Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo pirmininkė
Sparčiai bėgant amžiams, įvairiais civilizacijos gyvavimo tarpsniais kito ne tik papročiai, tradicijos, bet ir drabužių mados, neatsiejamos nuo epochos stiliaus. Kiekviename laikmetyje, atnešusiam vis kitokių naujovių, buvo koreguojamas ir aprangos stilius, stengiantis jį kuo tobuliau priderinti prie žmogaus kūno. Pastaraisiais šimtmečiais ypatingas dėmesys buvo skiriamas moterų aprangos stiliui. Nuo viduramžių iki šių dienų tas nenumaldomas mados šėlsmas įnešė didžiausių pokyčių žmonijos gyvenime. Dabar juk matome kokia apranga dėvi mūsų mielosios moterys ir merginos – nuo elegantiškų sijonų iki mini sijonukų ar kelnaičių ir t.t. Ką gi, mados lieka madomis, jos keisis ir toliau kaip ir pati žmonija. Tačiau mūsų viešajame gyvenime būtina atkreipti dėmesį į tai, kokiais drabužiais mes, moterys turime dėvėti kasdienėje buityje ir kokiais būnant Dievo namuose. Niekam ne paslaptis, jog skirtingo tikėjimo, skirtingų religijų šalyse galioja tam tikros etikos taisyklės, kuo ir kaip turi vilkėti pasauliečiai, ypač moterys.
Deja, Lietuvoje dabar dažnai tenka pastebėti kaip per įvairias religines ar tautines šventes, taip pat vestuvių, krikštynų apeigų metu, į dvasines šventoves mūsų mielosios moterys, ypač merginos, suplūsta be jokio gėdos jausmo dėvėdamos “ mini sijonukus ar giliomis, įmantriomis iškirptėmis pasiūtas sukneles, apnuoginančias intymiąsias kūno vietas. Tokia „moderni“ mada, neabejotinai prieštarauja mūsų tradicinės krikščioniškos moralės ir etikos normoms. Būdamos tokioje vietoje, privalome įsisąmoninti, kad esame ne pliažo ar cirko teritorijoje, bet šventoje vietovėje!Sekant Šventuoju Raštu, turime prisiminti, kad liudijant Dievo būtį, labai svarbu atkreipti dėmesį ne tik į mus gyvenime supančią kultūrinę, dorovinę aplinką, bet ir į tai, kokiais drabužiais vilkime. Mūsų apranga turi būti skirta atspindėti mūsų požiūrį į padorumą bei pagarbą mus supančiai aplinkai.
Tik prisiminkime, kad netgi Adomas ir Ieva - pirmieji žmonijos protėviai, susiprato savo intymias kūno vietas paslėpti figos lapais. Šv.Raštas ne veltui byloja Dievo žodžius: „Taip trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, saikingai“ (1 Tim 2,9-10). O Šv.apaštalas Petras papildo: „Tegu jus puošia ne išorė(šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai), bet žmogaus širdies slaptuma – nesugadinta, švelni, taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse“ (1 Pt 3,3-4). Ne mažiau aktualią mintį šia tema jau mūsų taip vadinamosios modernizacijos laikais yra išreiškęs ir garsus prancūzų humanistas, rašytojas Antuanas de Sent Egziupery: „Kai žmonės lieka be Dievo, jų pasitarimai – bereikšmiai, politikai – be charakterio, valdžios beveiklės, melas begalinis, o mados – begėdiškos“ .
Taigi, savo šiuo kukliu laišku kreipiuosi į mūsų aukščiausius Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchus, taip pat ir į tikinčiuosius su prašymu, kad kiekvienas žmogus (ypač moterys), ketindamas apsilankyti mūsų bažnyčiose, atkreiptų dėmesį į savo aprangą, drabužių stilių. Bažnyčių šventoriuose turėtų būti iškabinti skelbimai, primenantys kiekvieną lankytoją, ypač moteris, dėvėti padoriais ir saikingais drabužiais, gerbti jau nuo senų amžių priimtas ir išpuoselėtas krikščioniškos moralės bei dorovės normas ir jų tvirtai laikytis.
Atgal
.jpg)
