Religija
08 16. Skapiškyje atgaivinama prieškario tradicija
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2009 m. birželio mėnesį Skapiškio bendruomenės pirmininke išrinkta Kupiškio viešosios bibliotekos Skapiškio padalinio vyresnioji bibliotekininkė Roma Bugailiškienė pirmąsyk prie miesto centre esančios senosios varpinės organizavo Tautinės Giesmės giedojimą. Suėjusių skapiškėnų ir svečių gausa paskatino ją atgaivinti prieškaryje ir kurį laiką pokary vykusią Šv. Lauryno atlaidų šventę.
Atgaivinamos tradicijos pradžia
Skapiškio bendruomenė, vykdydama dviejų metų projektą „Aktyvi bendruomenė – gyvas kaimas“, jau 2012 m. per Šv. Lauryno atlaidus pabandė vienyti parapijiečius, kad jie po šv. Mišių galėtų kartu pabūti, pabendrauti, pasidalinti džiaugsmais, pasiguosti bėdomis. Tąkart po šv. Mišių vyko koncertas, R. Bugailiškienė kalbėjo apie šv. Lauryną, buvo pasveikinti visi Laurynai.
Šv. Lauryno atlaidai – pirmoji diena
2013 m. Šv. Lauryno atlaidų renginiai tęsėsi dvi dienas. Prasidėjo šeštadienį Skapiškio bibliotekoje vykusia popiete – „Poezijos valandėlė“. Savo kūrybą skaitė skapiškės Aliūtė Elena Markevičiūtė, Aldona Raišienė ir Laima Lapėnienė. Janinos Meiluvienės ir Danutės Mikėnienės eiles deklamavo Virginija Lekavičienė.
Skapiškio bendruomenės iniciatyva organizuotos sporto varžybos. Daug komandų dalyvavo krepšinio, tinklinio, futbolo ir mažojo futboliuko rungtynėse.
Šventės dalyviai klauso pranešimo apie šv. Lauryną. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Vakare Skapiškio Kultūros namų salėje parodytas jau ir Lietuvoje gerai žinomos, Skapiškyje prigijusios ir čia tapusios sava, Kupiškio Kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierės Vitos Vadoklytės pastatytas spektaklis „Pasakoja kupiškėnai. Atsiminimai apie Povilą Zuloną“, sujungęs Skapiškio artistų kartas: mažus, jaunuolius, suaugusius ir senjorus.
Pirmosios dienos renginiai užbaigti vakarone ir šeimininkių varžytuvėmis. Visi šeimininkių pagaminti ir vertinimui pateikti patiekalai buvo numeruoti – tad įvertinimas buvo tikslus. Buvo paskelbtos 6 įvardintos (originaliausia, vasariškiausia, mistiškiausia, skaniausia, kukliausia bei geidžiamiausia) ir viena – 7-oji – rudeniškiausia (ją įvardino patys vakaronės dalyviai) nominacijos.
Šv. Lauryno atlaidai – antroji diena
Sekmadienis – antroji Šv. Lauryno atlaidų diena. Ji pradėta Rožinio malda Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje. Po gražios procesijos (ją parengė Bronė Adomavičienė) – šv. Mišios. Susirinkusius maldininkus džiugino vargonai (mirus vargonininkui Leonardui Juškėnui – Skapiškis neturi savo vargonininko, tad šv. Mišios paprastai būna tik skaitytinės), kuriais gražiai grojo ir giedojo Karolina Petuchovaitė.
Po šv. Mišių, už bažnyčios šventoriaus tvoros Skapiškio bendruomenės pirmininkės Romos Bugailiškienės iniciatyva buvo padaryta lauko scena, papuošta berželiais. Apie šv. Lauryną susirinkusiems kalbėjo dr. Aldona Vasiliauskienė. Pranešėja perskaitė kelias žinutes iš laikraščio „Viltis“ leisto prieš 100 metų, kuriame paminėtas ir Skapiškio gyvenimas.
Bendruomenės pirmininkė R. Bugailiškienė pasveikino mažąjį Lauryną ir įteikė šeštadienio laureatams – sportininkams ir šeimininkėms – nugalėtojų diplomus ir specialias šiai progai padarytas taures. Šv. Lauryno atlaidų dalyvius daugiau valandą nuotaikingomis melodijomis ir gražiomis dainomis linksmino Šepetos laisvalaikio centro kolektyvas „Kairabalė“ (vadovė Vaiva Mališkauskienė).
Į ratelį subūrė Valdas Bačanskas. Kairėje pusėje akordeonu groja Šepetos laisvalaikio centro kolektyvo „Kairabalė“ vadovė Vaiva Mališkauskienė. Ratelyje šoka iš kairės Aldona Paskačimienė, Zina Bieleckienė, Valdas Bačanskas, Dalia Vasiliauskaitė... Priekyje nugara stovi mažasis Laurynas
Skapiškio bendruomenės pirmininkė Roma Bugailiškienė džiaugiasi, kad šventė buvo prasminga: ir oras buvo palankus, ir žmonės, nepaisant karščio neišsiskirstė, ir netgi dar daugiau, bandė organizuoti ratelius, mokė šokio vaikus bei vaikaičius. R. Bugailiškienė, pasiryžusi ir kitąmet organizuoti šventę „Labai noriu atgaivinti Skapiškyje buvusius labai garsius Šv . Lauryno atlaidus. Tikiuosi, kad visiems talkinant, Dievuliui padedant, turėtų pavykti – pradžia jau padaryta“.
Šventieji Laurynai
Dr. Aldona Vasiliauskienė, kalbėjo apie Bažnyčioje minimus tris šventuosius Laurynus. Vienas jų minimas liepos 21-ąją, kitas rugpjūčio 10-ąją ir trečias – rugsėjo 5-ąją.
Liepos 21-ąją minime kunigą šv. Lauryną Brindizietį (1559–1619). Tai Julijus Cezaris de Russo, 1575 m. įstojo į kapucinų ordiną ir priėmė naują vienuolinį vardą – Laurynas. 1582 m. jis buvo įšventintas į kunigus, o 1602 m. išrinktas kapucinų ordino generolu. Šv. Laurynas tapo keliaujančiu pamokslininku. Šv. Laurynas Brindizietis pripažintas Bažnyčios mokytoju.
Rugpjūčio 10 d. minime šv. Lauryną – diakoną. Šįmet sueina 1995 metai nuo jo kankiniškos mirties.
Rugsėjo 5 d. minime Lauryną Justinijanį (1381–1455).Tai vyskupas, kilmingas patricijus, gimęs Venecijoje. Jo matytas pranašingas sapnas „Aš esu Dievo Išmintis“, paskatino Lauryną 1397 m. įstoti į reguliariųjų kanauninkų abatiją (šv. Jurgio saloje). Šv. Laurynas gyveno asketiškai, uoliai tarnavo žmonėms, pelnė „vargšų tėvo“ vardą. Buvo apdovanotas Šv. Dvasios dovanomis: skaitė žmonių širdyse, pranašavo, darė stebuklus.
Šv. Laurynas – diakonas
Skapiškyje rugpjūčio 10 d. švenčiami šv. Lauryno – diakono atlaidai.
Manoma, kad Šv. Laurynas kilęs iš Ispanijos (Huesca) (225–258 09 10), ten ir augo. Vėliau su šeima atvyko į Romą, kur tapo vienu iš septynių diakonų, kuriuos sostinei paskyrė popiežius Šventasis Sikstas II. Popiežius Laurynui patikėjo tvarkyti Bažnyčios turtą ir globoti Romos vargšus.
257 m. imperatorius Valerianas išleido visuotinį ediktą (įsakymą) Romos piliečiams be išimties aukoti dievams – tai paklusnumo ir pritarimo imperijai ir jos dievams ženklas. Krikščionims toks reikalavimas buvo grįžimas į pagonybę ir jie kategoriškai atsisakė paklusti. Prasidėjo krikščionių persekiojimas.
Imperatoriaus Valeriano persekiojimų metu 258 m. buvo suimtas popiežius šv. Sikstas ir nukankintas, o po 4 dienų ir Laurynas. Tačiau šv. Sikstas prieš mirtį spėjo išpranašauti šv. Laurynui, kad po 3 dienų mirsiąs ir jis. Šios žinios paliudytos dokumentais, vėliau – šv. Ambraziejaus, poeto Prudencijaus ir kitų. Taip susiformavo Šv. Lauryno kultas, jo tarnystės saugant Bažnyčios turtus ir kankinystės istorija.
Popiežių į egzekucijos vietą lydėjo diakonas Laurynas, kuris kalbėjo: „Kaip Tu mirsi, niekieno nepalydėtas?“ Šv. Sikstas atsakė: „Ne aš vienas savo kelyje ir tu po trijų dienų mane paseksi“.
Laurynas apsidžiaugė, tačiau globodamas Bažnyčios pinigus, brangius altorių indus, žinojo, kad valdžia viską konfiskuos. Tada visą Bažnyčios turtą šventasis Laurynas suskubo parduoti, o pinigus išdalijo vargšams ir nesuimtiems kunigams. Šie veiksmai atkreipė Romos miesto valdininkų dėmesį. Romos miesto prefektas įsakė suimti Lauryną. Įkalinimo metu šv. Lauryno parodyta kantrybė sukrėtė kalėjimo sargą Ipolitą taip, kad jis tapo krikščioniu, o vėliau buvo nukankintas.
Prefektas Laurynui įsakė visas brangenybes ir auksą atiduoti imperatoriaus kariuomenei.
Grupelė šventės dalyvių. Iš kairės sėdi: Gendrutė Staskonytė, Lainė Puronienė, Anna Novikienė, Roma Bugailiškienė, Valdas Bačanskas ir Stasė Šlapelienė
Laurynas atsakė: „Bažnyčia tikrai yra turtinga, bet jos turtai neprilygsta imperatoriaus turtams. Aš galiu jums parodyti pačią didžiausią dalį Bažnyčios turtų, duokit tik man šiek tiek laiko, ir aš tai padarysiu“. Prefektas davė Laurynui 3 d.
Laurynas perėjo per miestą ir surinko tuos, kurie naudojosi Bažnyčios parama. Paskirtu laiku prieš prefekto rūmus jis išrikiavo atėjusius eilėmis: aklus, raišus, raupsuotus, našlaičius, našles, senelius, apleistus. Tada pakvietė valdininkus, kurie susirinkę dairėsi turtų ir stebėjosi atėjusiais vargšais. Į tai Laurynas atsakęs: „ Nenusisukite nuo šių vargšų, nes jie ir yra Bažnyčios turtai.“ Romos prefektą tai išvedė iš kantrybės ir jis liepė Lauryną nukankinti. Įsiutę pagonys įsakė tol kankinti šventąjį, kol jis prisipažins, kur viską paslėpė.
Imperatorius įsakė Šv. Lauryną pririšti prie virš laužo pakabintų grotelių, taip pasmerkdamas jį lėtai ir kankinančiai mirčiai. Buvo pagamintas geležinis gultas, po juo sudėtos degančios anglys. Kai gultas įkaito, ant jo buvo paguldytas Šventasis Laurynas pasmerktas lėtai ir kankinančiai mirčiai. Nuplaktas ir svilinamas ugnimi Laurynas dar turėjo jėgų juokauti su budeliu (prašė vienodai iš visų pusių jį paskrudinti). Kūnas buvo vartomas, kad iškeptų net sąnariai. Prieš mirtį Laurynas taręs: „Dabar jau esu pakankamai iškepęs“. Kankinamas jis meldėsi, kad katalikiškas tikėjimas išplistų visame pasaulyje.
Bausmė buvo vieša, tad visi matė, kad Šventojo Lauryno veidas išliko ramus ir šviečiantis, krikščionys jautė ne degančio kūno, bet kvepalų kvapą, to nejautė pagonys. Šv. Augustinas aiškina, kad Lauryno troškimas susitikti su Dievu buvo toks stiprus, kad jis nejautė baisios kančios.
Prudencijus savo raštuose pateikia maldas, kurias kalbėjo šventasis ir teigia, kad Dievas jas tuoj pat išgirdo, nes keletas Romos senatorių, kurie dalyvavo šioje egzekucijoje, stebėjosi kankinio ramybe, tikėjimo tvirtumu, todėl prisijungė prie krikščionių.
Prieš 1995 metus, t. y. 258 metais Šv. Laurynas turėdamas 33 metus buvo nukankintas. Didvyriškumas ir meilė Kristui pelnė Laurynui didžiulę pagarbą, paskatino atsiversti daugelį pagonių (todėl šventasis ir pagerbiamas taip iškilmingai).
Šv. Laurynas nuo pirmųjų amžių yra labiausiai garbinamas Romos kankinys, jo mirtis padėjo plisti krikščionybei. Keletas Romos senatorių, tapę krikščionimis, palaidojo kankinio kūną Romoje Via Tiburtina katakombose.
Imperatorius Konstantinas prie Via Tiburtina, už Romos mūrų, pastatė pirmąją Šv. Lauryno bazilika, kuri dabarpriskiriama prie penkių seniausių išlikusių patriarchalinių Romos bazilikų.
Šv. Lauryno kapas yra su grotelėmis viršuje, ant kurių, kaip minėta, šventasis buvo kankinamas ugnimi – kepinamas iki mirties.
Legendoje pasakojama, kad po mirties šv. Laurynas kiekvieną penktadienį nusileidžia iš dangaus į skaistyklą ir pasiima iš jos į dangų vieną sielą.
Po mirties Laurynas buvo paskelbtas šventuoju. Nuo IV a. tai vienas labiausiai gerbiamų šventųjų. Pasakojama, kad praėjus keturiems šimtams metų po šventojo mirties, jo kapas Romoje buvo atidarytas – norėta ten palaidoti šv. Steponą. Tuomet šv. Laurynas pasislinkęs, kad būtų vietos naujam kūnui.
Šv. Laurynas ikonografijoje
Šv. Laurynas vaizduojamas jaunas, ispaniškų bruožų, bebarzdis, beveik visada su dalmatika, su puošniais diakono drabužiais ir geležiniu guoliu – grotomis, ant kurių buvo kankinamas.
Kartais šventasis laiko indą ar skrynelę su pinigais, piniginę, smilkytuvą, kankinių palmės šakelę, Bibliją arba procesinį kryžių, kuriuos jam, kaip diakonui, priklausė nešti.
Lietuvių liaudies skulptūroje šv. Laurynas vaizduojamas stovintis apsirengęs diakono drabužiais, vienoje rankoje laikantis palmės šakelę arba kryželį, kitoje – groteles (savo kankinimų simbolį).
Giedromis rugpjūčio naktimis galima pamatyti kasmetinį meteorų srautą. Jis liaudyje buvo vadinamas Lauryno ašaromis.
Rugpjūčio 10 d. pagoniškoje Lietuvoje buvop garbinamas Perkūnas – po šios dienos perkūnas nebesitrankydavo. Šią dieną senoliai neveždavo šieno, nes manyta, kad taip gali suerzinti perkūną. Jei šią dieną nelyja, rudenį bus daug gaisrų.
Šv. Laurynas – globėjas
Šv. Laurynas dėl savo neįprastos mirties skelbiamas šventuoju virėjų globėju.
Kadangi buvo kankinamas ant žarijų, globoja tuos, kurie rizikuoja nudegti: gaisrininkus, angliadegius, kepėjus, virėjus, stiklo pūtėjus ir drabužių lygintojus, kurie anksčiau lygindavo lygintuvais, pripildytais žarijų. Sicilijoje ant nudegimų pridedamas jo paveikslėlis.
Jo meldžiama apsaugoti nuo nudegimų ir strėnų gėlos, nes ji panaši į deginimą, taip pat nuo skaistyklos ugnies. Prancūzijoje jo prašoma padėti nuo egzemos, ten vadinamos „šv. Lauryno ugnimi“.
Taip pat teigiama, kad Šv. Laurynas saugo namus nuo gaisro.
Šv. Laurynas buvo ne tik diakonas, bet ir bažnyčios bibliotekininkas ir archyvaras, todėl jis yra ir bibliotekų globėjas. Jis kaip diakonas, prižiūrėjo bažnyčios maldaknyges ir biblijas, todėl globoja bibliotekininkus, bibliofilus ir knygų pardavėjus.
Šv. Laurynas rūpinosi keleiviais, todėl tapo užeigos namų ir viešbučių savininkų globėju.
Kadangi išdalijo Bažnyčios turtus vargšams, šv. Laurynas yra skurdo palaužtųjų globėjas.
Šv. Lauryno vardu tituluotos bažnyčios Lietuvoje.
Lietuvoje yra 7 vyskupijos, 54 dekanatai, 691 parapija. Kiekvienoje parapijoje esanti bažnyčia ar koplyčia turi savo titulinį vardą, kuris suteikiamas konsekruojant šventovę.
Šv. Lauryno vardu Lietuvoje yra tik septynios tituluotos bažnyčios. Po dvi Kaišiadorių, Šiaulių ir Telšių vyskupijose ir viena Vilkaviškio vyskupijoje. Šv. Lauryno vardu nepavadinta neio viena bažnyčia Vilniaus ir Kauno arkivyskupijose bei Panevėžio vyskupijoje.
Šv. Lauryno vardu tituluotos bažnyčios Kaišiadorių vyskupijoje:Semeliškės (Elektrėnų dekanatas) ir Videniškiai (Molėtų dekanatas); Šiaulių vyskupijoje: Kriukai (Joniškio dekanatas), Stačiūnai (Pakruojo dekanatas); Telšių vyskupijoje: Kalnalis – Kūlupėnai (Palangos dekanatas), Leckava (Mažeikių dekanatas) ir Vilkaviškio vyskupijoje: Skriaudžiai (Prienų dekanatas).
Skapiškis 1913 metų spaudoje.
1913 m. Visuomenės, literatūros ir politikos laikraštyje „Viltis“ rasta keletas žinučių, skirtų Skapiškiui, kuris tada priklausė Zarasų (tuomet vadinosi Ežerėnų) apskričiai. Informacijų autoriai pasirašę įvairiai: „Keleivis“, „Vaištikas“, „Buvęs skapiškietis“.
Pateiksime tris žinutes iš 1913 m. „Vilties“:
„Skapiškis yra labai apmirusis kampelis. Kitur, kaip girdėti, steigia įvairias draugijas, skaito daug laikraščių ir t.t Apie Skapiškį gi tyla, ramu, nieko negirdėti. Todėl ir nenuostabu, kad čia alkoholis yra tikras žmonių valdovas ir šeimininkas. Tas galingas valdovas visa jiems suteikia: linksmybę ir susiraminimą.
Skapiškiečiai be degtinės neapsieina jokiam pasilinksminime, maukia tą „pilkonėlę“ ne tiktai vyrai, bet ir moterys, ne labai apsileidžia tame dalyke ir mergaitės. Neseniai man teko būti vienose vestuvėse, kame prie vidutinės „kumponijos“, neskaitant naminio alaus, išgerta iki 10 gorčių degtinės.
Ne tiktai čia degtinė vartojama per pasilinksminimus, bet jos rankoje laikomi ir rinkimai. Už magaryčias per Skapiškio valsčiaus sueigas viską daro: didina valsčiaus ponams algas, renka viršininkus ir t.t. Jeigu rimtesnieji ir nenorėtų netinkamo sau viršininko, tačiau privaišinti norinčio likti valsčiaus ponu, girtuokliai ima viršų. Tai rodo ir sausio 30 d. Skapiškio valsčiaus sueiga. Buvo renkamas atbuvusis savo tarnybą vyresnysis teisėjas M. R. Dauguma rimtesnių vyrų jo visai nebenorėjo rinkti jo antrą kartą, nes buvo labai jau iškyrėjęs. Tačiau privaišinti jo sėbrai perrėkė visą sueigą ir jį vėl išrinko.
Reikia pasakyti, kad pats M. R. būdamas blaivininkas magaryčioms rėksniams išleido nemaža pinigų“ (Vasario 20 d. Nr. 21. P. 3–4).
„Per šių Sekminių šventes man teko būti Skapiškyje. Šįmet Skapiškio bažnyčioje ir 40 valandų atlaidai, per tai ir žmonių – ypač antrą dieną, privažiuoja daug. Tačiau žiūrint į suplaukusius pagarbinti Dievą atlaidininkus, daro labai nemalonų įspūdį skapiškiečių didelis girtuokliavimas. Po Sumos per visas 3 dienas (ypač 2-ą) 3 aludės ir didelis traktierius kimšte prisikimšo žmonių, kurie tuštino alkoholio butelius, o miestelyje buvo daug apsvaigusių. Iš to aiškiai matyti, kad šioje apylinkėje girtuoklytė tebežydi visoje skaistybėje.
Antras dalykas man, gerai žinančiam Skapiškio parapiją keleiviui, irgi atrodo gana keistas, nes nors šioje parapijoje nemokančio lietuviškai nerastumei nė vieno žmogaus, tačiau bažnyčioje kas šventadienis skaitoma lenkiška evangelija.
Javų derlius šiemet ne tik apie Skapiškį, bet ir kitur toje apylinkėje, atrodo nekoks. Rugiai menkesni už pernykščius, dobilai nekokie, o pievos visai nežėlę. Vasarojus, nors dar mažas, bet irgi išrodo menkas, o ypatingai miežiai pageltonavę“ (Birželio 19. Nr. 70. P. 4).
„Ežerėnų apskr. „Vilties“ 85-me numeryje rašyta, kad Skapiškio parapijoje visai mažai tėsą skaitomi laikraščiai. Dabar aš sužinojau, kad per Skapiškio paštą lietuvių laikraščių viso labo eina 80 egz.: „Šaltinio“ – 20 egz.; „Lietuvos ūkininko“ – 20 egz.; „Vienybės“ – 18 egz., „Vilties“, „Lietuvos žinių“. „Pavasario“ ir „Rygos naujienų“ po 2 egz.; „Aušros“ ir „Garnio“ po 1 egz.
Tat, kaip matome, iš šios statistikos, tokion nemažos, kaip Skapiškio parapijon tepareina laikraščių vos 80 egz.“ (Liepos 31. Nr. 88. P. 3).
xxx
Šv. Laurynas, kaip jau minėta, būdamas bibliotekų ir bibliotekininkų globėju,sudomino ir bibliotekininkę Skapiškio bendruomenės pirmininkę Romą Bugailiškienę, pasiryžusią Skapiškyje atgaivinti šv. Lauryno atlaidus ir šiai idėjai dedančią dideles pastangas.
Atgal
.jpg)
