Švietimas ir mokslas
03.24. PEDAGOGIKOS MOKSLINIO TYRIMO INSTITUTAS
Regina Norkevičienė
Kvietimą ateiti į instituto Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo sektorių 1966 m. vasario 16 d. man perdavė studijų ir aspirantūros kolega Adolfas Juršėnas. Jis, po aspirantūros ten įsidarbinęs 1963 m. rudenį, ruošėsi išeiti į kitą darbą, kur tikėjosi gauti butą – reikėjo turėti savo kampą, galvoti apie būsimą šeimą, o institute tikėtis buto – nerealu. Perėmiau Adolfo kuruotą sritį – literatūros mokymą aukštesniosiose klasėse.
Institutas, įkurtas prie Švietimo ministerijos 1958 metais, turėjo tapti Lietuvos pedagogikos mokslo centru, sprendžiančiu teorines bei praktines respublikos mokyklų problemas. Vienas svarbiausių šio instituto sektorių – Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo vidurinėje mokykloje – sprendė būtent Lietuvos mokyklų problemas, nes jų adaptuoti sąjunginių, kaip pvz. tiksliųjų mokslų, nebuvo galima – jos Lietuvai specifinės.
Institute jau buvo susiformavę ir kitų sričių sektoriai. Pradinių klasių sektoriui vadovavo Laima Jakubauskienė, su kolegėmis sukūrusi gerą skaitymo, rašymo, gimtosios kalbos ugdymo sistemą. Bronė Papkevičiūtė – rusistė – rusų kalbos mokymą orientavo gimtojo krašto pažinimo kryptimi, vengiant rusifikacijos. Ši tyli, kukliai apsirengusi moteris buvo slapta vienuolė.
Pradžioje institute būta bendro humanitarinių dalykų sektoriaus. Kai rusistai atsiskyrė nuo bendrojo sektoriaus, lituanistų požiūris į juos buvo vienareikšmis: čia tik mokoma kalbos, vengiant rusifikacijos. Pakako rusifikatorių Švietimo ministerijoje (M. Vlasova), Mokytojų kvalifikacijų institute (E. Kolpakova) ir kt. Mūsų instituto rusistai šiai kategorijai nebuvo priskirtini, todėl gražiai su jais bendravome.
Literatūros mokymui, ypač aukštesnėse klasėse, buvo svarbus istorikų darbas. Maskvos nurodymu, atskiro Lietuvos istorijos kurso mūsų mokyklose nebuvo: jis įtarpuojamas į TSRS (faktiškai – Rusijos) istoriją. Istorikas Z. Pilkauskas šia tema net apgynė disertaciją. Į tokią veiklą lituanistai žiūrėjo labai skeptiškai. Planuojant lietuvių literatūros mokymą, buvo sunku ar net neįmanoma remtis Lietuvos istorijos fragmentais, įkomponuotais į TSRS istoriją. Tad lituanistui iš dalies teko imtis ir istoriko funkcijos. Tai atėmė laiką, kurio labai stigo kūrinių analizei.
Kitokios pozicijos laikėsi vėliau atėjęs istorikas J. Parnarauskas. Kai apie 8-tą dešimtmetį prasidėjo fakultatyvinių kursų vajus, istorikas, pasinaudodamas atsiradusia galimybe, sudarė nuoseklų Lietuvos istorijos fakultatyvinį kursą. Daugelis sąmoningesnių istorijos mokytojų jį rinkosi, naudodamiesi galimybe mokiniams pateikti nuoseklią Lietuvos istoriją. Šis kursas tarp fakultatyvų kurį laiką buvo pats populiariausias. Deja, aukštesnėms tarybinės valdžios instancijoms susiorientavus, šis fakultatyvas uždraustas. Instituto vadovai istoriką stengėsi apsaugoti nuo represijų kilnodami iš vieno sektoriaus į kitą, juo labiau, kad ir jo biografija nelabai atitiko tarybinio mokslininko reikalavimams. O tokių darbuotojų – ir grįžusių iš tremties, ir kitaip netinkamų oficialiajai valdžiai – institute būta nemažai.
Vienas jų – estetinio auklėjimo sektoriaus vadovas buvęs tremtinys Z. Marcinkevičius. Sektoriaus formuojama muzikos programa, kiti darbai glaudžiau siejosi su lietuvių liaudies ir mūsų profesionaliosios muzikos tradicijomis. Šios krypties laikėsi ir geografijos mokymą kuravusi A. Sikorskienė, ir buities darbų specialistė, Dotnuvos akademijos absolventė A. Vaičiulienė ir kt. Biologijos specialistas S. Molis nuolat užsukdavo į lituanistų sektorių norėdamas rašomus vadovėlius papildyti mūsų tautosakai būdingais gamtos garsų pamėgdžiojimais, tautosakiniais pasakojimais, sakmėmis apie įvairius gyvūnus. Tad dauguma instituto mokslininkų stengėsi kuruojamą dalyką kuo glaudžiau sieti su tautinės kultūros tradicijomis.
Šią tendenciją skatino ir palaikė instituto vadovai – direktorius V. Rajeckas, pavaduotojas mokslui A. Mockus. Direktorius daugiau sprendė instituto veiklos išorinius, priklausančius nuo kitų žinybų dalykus, A. Mockus – vidinius. Nors oficialiai reikėjo atiduoti duoklę ideologijai, abu vadovai – drąsiai galima teigti – dirbo būtent Lietuvos mokyklai.
Institutas kiekvienais metais kažkokia tema leisdavo tęstinį leidinį „Mokymo ir auklėjimo klausimai“. Apie literatūros mokymo reikalus dažnai straipsnį rašydavau kartu su Eufemija Savickaite. Būdavo – išsikviečia jo sudarytojas direktorius abi autores ir sako: „Mergaitės, pradžioje reikia vieno sakinuko“. Suprasdavome – ideologinio „perkūnsargio“. Kažką sugalvodavome, įrašydavome, nes buvo aišku: reikia „apsidrausti“, kad toliau būtų galima normaliai rašyti apie literatūros mokymą. Niekam iš mūsų tų frazių nereikėjo, bet toks buvo laikas, tokie oficialiosios ideologijos reikalavimai.
Man atėjus į sektorių, jo mokslo darbuotojų kadrai jau buvo sukomplektuoti: dirbo du stiprūs kalbininkai – sektoriaus vadovas B. Dobrovolskis ir L. Gedvilas, rišliosios kalbos (rašinių) specialistė Z. Alaunienė. E. Savickaitė, dirbanti nuo 1958 m., kuravusi V–VIII klasių literatūros kursą, laikinai studijavo aspirantūroje, bet su sektoriumi palaikė glaudžius ryšius. Nelabai apibrėžta sritis buvo E. Vanagienės, neturėjusios pedagoginės praktikos. Man, keletą metų dirbusiai mokykloje su aukštesniosiomis klasėmis ir studijavusiai aspirantūroje, pasiūlytas vyresniosios mokslinės bendradarbės etatas. Sektoriuje vyravo nestandartinė nuotaika – daug humoro, kuris ne visiems atrodė suprantamas.
Atėjus į institutą, iš karto užgriuvo sudėtingi darbai – parengti tris programas: literatūros viduriniosioms, literatūros aukštesniosioms klasėms ir trečioji – besikuriančioms humanitarinio profilio mokykloms. Kolegoms patarus, humanitarines klases peradresavome Vilniaus pedagoginio instituto literatūros katedrai. Pagal darbo sutartį viduriniųjų klasių programas ėmėsi ruošti Laima Abraitytė.
Prof. V. Zaborskaitė kažkuria proga man papriekaištavo, jog lituanistų sektorius nepalaiko glaudesnių ryšių su M. Lukšiene, nekviečia jos į pasitarimus. Paprašiusi vedėjo B. Dobrovolskio leidimo, kartą pakviečiau M. Lukšienę į programų aptarimą. Viešnia daug ir gražiai kalbėjo apie bendruosius programų rengimo principus, dalykų ryšius, kilnius moksleivių auklėjimo uždavinius ir t. t. Jaučiausi gana nejaukiai – visa tai sektoriaus kolegos pagal to meto galimybes darė ir be gražių žodžių, pagrindinius darbo principus gerai žinojo. Tuo tarpu M. Lukšienė su mumis kalbėjo kaip su neišmanėliais pradinukais, o konkrečios svarstymui pateiktos programos visiškai neaptarė. Jos kalba užsitęsė visą svarstymo laiką. M. Lukšienei išėjus, teko kolegų atsiprašyti ir programos svarstymui rasti kitą laiką. Taurūs užmojai, gražūs žodžiai kažkaip vis prasilenkdavo su mūsų konkrečiu darbu, vykdomu stengiantis maksimaliai išnaudoti realias to meto galimybes, o gražbyliauti mūsų sektoriuje buvo nepriimta. Deja, tas pats gražių teorinių teiginių ir mokyklos realybės prasilenkimas liko būdingas ir M. Lukšienės vykdytai reformai.
* * *
Aukštesniajame koncentre man perėmus darbą, devintosios ir dešimtosios (tuometinės vienuolikmetės mokyklos) klasių programa buvo Adolfo Juršėno pagal to meto galimybes rimtai sutvarkyta. Vos atėjusiai reikėjo imtis vienuoliktosios, kurioje būta labai daug menkaverčių oficiozinių pokario tarybinių autorių kūrinių. Būtent šios klasės kursas, jį esmingai reformuojant, tapo ir mano mokslinio darbo institute, o vėliau ir edukologinės krypties disertacijos tema.
Rengiant XI klasės programą, labai pravertė ir platesnis susipažinimas su naujausia literatūra studijuojant aspirantūroje, ir 1964 m. kelis mėnesius trukęs Lietuvių literatūros instituto darbuotojo vadavimas. Žinojau apie ruošiamą spaudai IV-jį literatūros istorijos tomą, būtent naujausią literatūrą. Ruošėjai buvo geranoriški: leido naudotis rengiamo IV tomo medžiaga – jau atrinkta, susisteminta. Tai labai padėjo man orientuotis.
Susipažinusi Maskvos K. Ušinskio bibliotekoje su įvairių struktūrų literatūros programomis, pastudijavusi bičiulės gautas Prancūzijos mokyklų literatūros chrestomatijas, ėmiau svarstyti apie baigiamosios klasės programos struktūros keitimą: pateikti naujausią literatūrą pagal rūšis bei žanrus ir taip atsisakyti oficiozinių monografijų. Jų autorių kūrybą trumpai pristačius apžvalgose, toliau duoti erdvės išaugusiai Just. Marcinkevičiaus kartos poezijai, įdomesnei prozai, J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus dramoms.
Nuolat matydami skaitančią instituto bibliotekoje, mano darbu pasidomėjo J. Lankutis, A. Samulionis. Trumpai išdėsčiau savo ruošiamos mokymo programos planą, vyrai paprašė parodyti projektą ir gerai suvokė jo prasmę. Pradžioje kiek nustebau, kad jie tą projektą atidžiai studijuoja, teikia labai racionalių patarimų. Antai A. Samulionis pasiūlė mano sumanytam projektui trukdančią V. Montvilos monografijėlę nukelti į 1940–1941 m. apžvalgą. Apžvalgose atsidūrė ir A. Guzevičiaus romanas, ir T. Tilvyčio „Usnynė“, ir A. Venclovos, K. Korsako poezija. Buvo tokia praktika: iš kūrinių ir autorių, esančių tik apžvalgose, abitūros egzaminams temų neskirti. Taigi – mokytojai jau neįpareigoti gaišti daug laiko oficiozinei literatūrai, daugiau erdvės lieka vertingesniems kūriniams. Labai džiaugiausi, kad rimti literatūros mokslininkai gilinasi į mano darbą, teikia svarbius patarimus. Gerai supratau: juos domina ne mano persona ar planinio darbo sėkmė – savo laiką, laisvalaikio valandas šie žmonės skiria būtent Lietuvos mokyklai, siekdami, kad joje dėstomas literatūros kursas būtų prasmingas. Tiesmukai tarybinio laikotarpio klausimų pertvarkyti nebuvo įmanoma – kiltų pavojus politinio pobūdžio kaltinimams, tai galėjo užgauti pačių rašytojų bei jų gerbėjų ambicijas. Tad reikėjo ieškoti kitokio kelio.
Supratau: mano pasirinktas programos pertvarkymo kelias buvo gana „slidus“, galėjo daug kam užkliūti. Siekdama išbandyti mokykloje naują XI klasės literatūros mokymo turinį, jau sėdėdama Literatūros institute prie IV literatūros istorijos tomo mašinraščio, daug žymėjausi, ruošiau būsimų eksperimentinių pamokų gaires, bibliotekose gilinausi į rekomenduojamų autorių kūrinius, atitinkamus literatūros mokslo bei kritikos darbus. Pirmieji šią programą sutiko 1967–1968 m. m. išbandyti Vilniaus 23-osios vidurinės mokyklos mokytoja L. Abraitytė ir Trakų internatinės mokyklos mokytojas V. Monkevičius. Stebėjau visą L. Abraitytės pamokų ciklą, aptarinėjome, koregavau savo pateiktą medžiagą. Kitais mokslo metais sutiko programą išbandyti Varnių vidurinės mokyklos jauna lituanistė Vlada Čelutkaitė–Vengrienė, Marijampolės lituanistė Marija Varkalienė, kiti mokytojai. Visiems mokytojams naujoji programa buvo nepalyginamai priimtinesnė už dar galiojusią, todėl mokytojai nesiryžo vienoje paralelinėje klasėje dirbti pagal naują programą, kitoje – pagal dar galiojančią. Sakėsi negalį taip skriausti mokinių.
Lygiagrečiai vykdžiau įvairias mokinių apklausas, tyriau jų požiūrį į abu programų variantus. Rezultatai patvirtino naujo ugdymo turinio pranašumą, nors tikro korektiško eksperimento reikalavimų atliekamas darbas neatitiko. Programa, išleista 1969 metais kaip eksperimentinė, skirta būtent sumanytam XI klasės ugdymo turiniui. Deja, L. Šepkaus vadovėlis, parašytas pagal naujai parengtą programą, labai nuvylė.
II
Norėdama įtvirtinti pasirinktą žanrinį naujosios literatūros pateikimo kelią, susidarius palankiai situacijai, dalyvavau literatūros mokymo konferencijoje Maskvoje. Dar nebuvau pakankamai įgudusi laisvai, be teksto skaitymo, tik naudodamasi planu, bendrauti su rusakalbe auditorija, todėl savo pranešimą skaičiau. Deja, patyriau nesėkmę: ryšio su auditorija nebuvo. Jaučiausi nesmagiai. Guodžiausi tuo, kad tekstas bus išspausdintas Maskvos leidinyje – tuo metu tai buvo svarbu. Nueinančią nuo scenos sulaikė kolegos estai: siūlė mano pranešimą spausdinti savo leidinyje. Tai suvokiau kaip draugiškumą ir pasakiau tiesiai: „Neguoskite manęs, nesėkmė skaitant nemaloni, bet nėra svarbi – svarbu publikacija“. Tada vyrai estišku lėtumu ir racionalumu paaiškino: „Mes turim savo Guzevičių, savo „Usnynių“. Atspausdinę Estijos leidinyje Maskvoje skaitytą lietuvių pranešimą, lengviau jais atsikratytume“. Toks aiškus, racionalus estų požiūris tik sutvirtino mintį, kad pasirinktas kelias teisingas.
Dirbant institute vėl iškilo disertacijos rengimo problema. Bandžiau įvairiai transformuoti aspirantūros metais rašytą temą, tačiau ir pati mačiau, ir įžvalgesni kolegos jautė, jog ji neperspektyvi. Vieną dieną baigiantis darbui sektoriaus duris pravėrė pedagogikos specialistas, vėliau profesorius B. Bitinas ir netikėtai pasiūlė rašyti disertaciją apie naują – žanrinį – baigiamosios klasės literatūros kursą. Kolegos pasiūlymas ir nustebino, ir sudomino. Pritarė tokiam sprendimui taip pat sektoriaus vadovas B. Dobrovolskis. Tad atsisakiau minties baigti beviltiškai įstrigusią literatūrologinę temą ir nutariau pereiti prie edukologinės.
Čia man pakenkė mano pačios pernelyg didelis pasitikėjimas žmonėmis, neatsargumas. Norėdama išgirsti vadovėlio autoriaus L. Šepkaus, geros mano draugės L. Kadžytės bičiulio nuomonę, savo darbo tekstą Liudos namuose padaviau susipažinti L. Šepkui. Praėjus sutartam poros savaičių terminui, priminiau L. Šepkui, jog darbą reikėtų grąžinti. Gavau laišką su stulbinančiu atsakymu: mano darbas vadovėlio autoriui esąs reikalingas, nes naudojamas kaip savotiškas bevardis vadovėlio juodraštis. Kai apie tai pakalbėjau sektoriuje, vieni stebėjosi mano neatsargumu, kiti patarė – skubiausiai kuo daugiau teksto skelbti spaudoje, nes vadovėliui pasirodžius mano darbas liks bevertis. Tą ir padariau. Paminėti išleistame vadovėlyje, jog naudojosi mano darbu , J. Šepkus nematė reikalo. Kai reikėjo ginti disertaciją (1974 m.), Literatūros katedra nustatyti mano darbo autorystę paprašė mokytojos B. Katinienės. Parodžiau ekspertei savo turimą tekstą su L. Šepkaus pastabomis. Gynimo metu mano darbo santykis su L. Šepkaus vadovėliu visiškai nebuvo minimas.
* * *
Disertaciją tema, „Šiuolaikinės lietuvių literatūros mokymas žanriniu principu XI klasėje (mokymo turinio problema)“ gyniau 1974 m. gruodžio mėnesį. Pagal to meto reikalavimus, oficialieji oponentai turėjo būti du: vienas – mokslų kandidatas (gynęs vieną disertaciją), antras – habilituotas mokslų daktaras (gynęs ir antrą – habilitacinę disertaciją). Dėl pirmosios oponentės apsisprendžiau ir susitariau lengvai – pakviečiau tuo metu docentę (vėliau profesorę) Aldoną Vaitiekūnienę – buvusią mano dėstytoją, vėliau katedros vadovę, išmintingai padėjusią tvarkyti tuo metu „slidžią“ lietuviškosios spaudos („Aušros“ ir „Varpo“), taip pat V. Kudirkos temą vidurinių mokyklų programoje. Oponentė gerai perprato mano disertacijos esmę, žanrinio principo pasirinkimo prasmę, buvo kompetentinga ir geranoriška.
Sudėtingesnė – antrojo oponento problema. Ruošiausi prašyti prof. Leono Jovaišos, anksčiau dirbusio mūsų institute, į pedagogiką atėjusio iš lituanistikos, garsėjusio reiklumu, principingumu. Aišku, kaip ir kiti – jo bijojau, gerbiau, buvau pasiryžusi darbą taisyti, tobulinti. Savo planus papasakojau ir instituto vadovams. Tačiau jų – tikrai mano atžvilgiu geranoriškai nusiteikusių žmonių – nuomonė buvo kitokia: aš esu gavusi teigiamus atsiliepimus iš žymiausių Maskvos (N. Kudriašovo), tuometinio Leningrado (T. Bražės) specialistų, taip pat iš draugiškų Talino, Kišiniovo institutų, todėl galiu jaustis saugi ir kviesti oponente neseniai habilitacinį darbą apgynusią M. Lukšienę, kurios niekas kitas pakviesti neišdrįs. Sutikau, supratau situaciją. Deja, čia prasidėjo nesusipratimai. M. Lukšienė – literatūrologė, kultūrologė, o mano disertacija iš jai tolimos edukologijos srities. Oponentė mano disertacijoje pasigedo gilios, išsamios literatūrologinės literatūros rūšių bei žanrų analizės. Ilgokai nesusikalbėjome – tiesiog nesusivokiau, kur mūsų požiūriai prasilenkia. Pagaliau M. Lukšienė manęs „pasigailėjo“ ir parašė teigiamą recenziją. Buvo labai nesmagu. Vėliau susiorientavau: literatūrologija ir edukologija – skirtingos mokslo sritys. Mano oponentei edukologija svetima.
* * *
Dirbant institute būta sudėtingų situacijų instituto vadovams: stengiantis saugoti Lietuvos mokyklą nuo Maskvos emisarų invazijos, išsaugoti Lietuvos Pedagogikos institutą nuo siekimo jį padaryti atitinkamų Rusijos institucijų filialu, tekdavo pasitikėti bendradarbiais, prašyti jų „diplomatinės“ pagalbos. Kadangi neblogai mokėjau rusų kalbą, dar dirbdama geležinkeliečių mokykloje buvau pasiruošusi vesti ekskursijas po Vilnių, supažindinti su jo archirektūra bei istorija. Direktoriaus pavaduotojas A. Mockus man ne kartą skyrė užduotį: užimti atvažiavusias iš Maskvos viešnias, vedžioti po Vilnių, vaišinti kavinėse (man kompensuos) ir pasistengti sužinoti, ko jos čia nori, kokie ketinimai ir pan. Rytą prieš darbą užeidavau pas A. Mockų papasakoti, ką sužinojau, ką supratau, kad vadovai geriau orientuotųsi, kaip su viena ar kita viešnia pasielgti. Kartais jausdavausi nesmagiai prieš viešnią – juk atvykdavo ir neblogų žmonių, kuriuos traukė Pabaltijys, laikytas artimesniu vakarams. Tačiau derinant asmenines simpatijas bei antipatijas, respublikos, instituto reikalai buvo svarbesni.
A. Mockus, aišku, pasitaręs su direktoriumi, mane įsiūlė kaip Lietuvos atstovę ir į sąjunginę fakultatyvų tarybą. Pats man aiškino – reikia gauti tiesioginę informaciją apie tai, kas vyksta, siekti, kad veikloje galėtų tinkamai pasireikšti mūsų instituto, mūsų respublikos žmonės. Dalyvavimas toje taryboje gerokai plėtė mano akiratį, o ne vienas mūsų pedagogas galėjo plačiau pasidairyti, pasidalinti mintimis su kitų respublikų atitinkamų sričių darbuotojais. Juo labiau, kad ir šioje veikloje stengėmės palaikyti artimus ryšius su estais.
Prisimenu vieną komandiruotę fakultatyvų reikalais į Taliną. Prieš oficialius pokalbius mums draugiško instituto literatai, pasikvietę į kavinę, detaliausiai išklausinėjo, kas vyksta fakultatyvų tarybos pasitarimuose, kokio turinio raštai gaunami, kokia mano nuomonė apie šios veiklos kryptis bei galimybes. Estai norėjo apie viską žinoti ir apie viską susidaryti savo nuomonę. Tai skatino ir mane labiau gilintis į dalyko esmę, deramai naudotis galimybėmis.
Reikia pripažinti – estai buvo drąsesni ir savarankiškesni. Pas mus būta daugiau konformizmo. Juk būdavo atvejų, kai viršininkų „vidinis cenzorius“ atrodė pernelyg budrus. Antai parengusi 1969 m. leidimui naują eksperimentinę literatūros programą, stengiausi naujo turinio nebeapkrauti ideologiniu balastu. Kaip teko nusivilti, kai kas (nesinori minėti iš esmės gero žmogaus pavardės) iš viršininkų savo iniciatyva prirašė į apžvalgines temas daugybę ideologinio balasto. Partinei drausmei paklusnios moterys jautėsi darančios gerą darbą, o man buvo koktu, nes kai kuriuos mokytojus tai dezorientavo.
* * *
Paskutiniuoju tarybiniu dešimtmečiu iš aukštesniųjų klasių naujų programų laidų stengiausi išstumti kuo daugiau menkaverčių kūrinių. To nepastebėjęs prof. V. Auryla žurnale „Komunistas“ sukritikavo seną, nebegaliojančią programą, kad ten dar esąs A. Vienuolio „Puodžiūnkiemis“, kiti panašūs kūriniai. Iš sektoriaus paskambinau į „Komunisto“ redakciją ir paaiškinau, jog jie klaidina mokytojus, spausdindami straipsnį apie nebegaliojančią programą. Pokalbį girdėjo sektoriaus vadovė T. B., geranoriškas žmogus, tačiau įpratusi besąlygiškai paklusti partinei drausmei. Kitą dieną atėjusi į darbą pamačiau vadovę labai linksmą, triumfuojančią: vakar darbo pabaigoje ji nuėjusi į „Komunisto“ redakciją ir atsiprašiusi žurnalistę už mano telefono skambutį. Toji atleidusi... Išgirdusi tokią naujieną pasijutau tarsi apipilta paplavų kibiru: be galo žeidė vergiškas vadovės nuolankumas ir visiškas nesiskaitymas su mano nuomone, mano darbu. T. B. situaciją suprato diametraliai priešingai – nuolankumas, partinė drausmė buvo giliai įaugusi į jos sąmonę. Tos pačios charakterio ypatybės reiškėsi ir iš esmės ideologijai keičiantis – M. Lukšienės mokyklų reformos visus teiginius mūsų vadovė priėmė taip pat besąlygiškai, dėl nieko nediskutuodama. Būdinga: buvę partijos nariai, įpratę paklusti partinei drausmei, taip pat nuolankiai, nediskutuodami pritarė priešingai ideologinei mokyklos darbo krypčiai. Savo nuomonę bandė reikšti „nenuolankieji“, buvę nepartiniai. Jie labiausiai nukentėjo ir M. Lukšienės, D. Kuolio bei Ž. Jackūno pertvarkos metu.
* * *
Tolesnis darbas institute – nuolatinis rūpinimasis aukštesniųjų klasių literatūros programomis. Vėliau rengiami teminiai planai, derinant literatūros, kalbos kursą su rašinių sistema, siejant su visų humanitarinio ciklo disciplinų mokymu. Tokie planai skelbti spaudoje, vėliau išleisti specialiu leidiniu (1979 m.). Esmingiau keičiantis programai, teminiai planai vėl skelbiami spaudoje. Šie planai, padėję derinti visų humanitarinio ciklo disciplinų ryšius, jokiu būdu ne privalomi, o laisvai pasirenkami. Mokyklose jie buvo labai populiarūs, išlaisvino mokytojus nuo reikalaujamų teminių planų privalomo rašymo. Išleistieji planai individualiai mokytojų tvarkomi pagal savo darbo stilių, mokinių poreikius.
Vėliau, tęsdama Eufemijos Savickaitės darbą, gilinausi į stambiųjų epinių kūrinių nagrinėjimą. Tai buvo mano mokslinis darbas. Pagalvodavau ir apie platesnės apimties darbą šia tema, apie aukštesnės kvalifikacinės kategorijos siekimą. Tai buvo jau devintasis XX a. dešimtmetis, jau pasitraukęs iš švietimo sistemos sektoriaus vadovas J. Linkevičius, užteršęs pedagoginę spaudą daugybe straipsnių bei leidinių apie „lietuviškąją leninianą“, ateistinį auklėjimą, prisirašinėdavęs savo pavardę prie sektoriaus literačių atliekamų darbų, sektoriuje skleidęs slogią atmosferą. Mane jis net apkaltino nacionalizmu, todėl J. Linkevičiaus sugėrovo A. Opulskio, ministerijos Metodinio skyriaus viršininko spaudžiama, buvau susiradusi darbą Tobulinimosi instituto Pedagogikos katedroje. Deja, atsitiko baisi nelaimė sesers šeimoje – žuvo sūnus. Prasidėjo sesers ligos, tad tekdavo atidėti darbus į šalį ir stoti šalia sesers, ją paremti. Taip mano mintys apie habilitacinę disertaciją nuplaukė. 1986 m. seseriai mirus ir man ne kartą teko pagulėti ligoninėje – pašlijo sveikata. Taip ir praėjo devintasis XX a. dešimtmetis, į kurį buvau dėjusi nemaža tarnybinės sėkmės vilčių.
Baigiantis devintajam dešimtmečiui ryškėjo laisvėjimo nuotaikos. Jautėme savotišką dvasinį pakilimą ir darbe, ir visame gyvenime. Tačiau šis dešimtmetis mūsų institute atnešė ir savotiškos sumaišties, abejonių, nepasitikėjimo.
Straipsnį „Pedagogikos institutas reformų skersvėjuose“ spausdino „Tautotyros metraštis“, VII, Kaunas, 2017, p. 209–221.
Atgal
.jpg)
(1).png)
