Švietimas ir mokslas
10 14. XXI amžiaus medicinos beieškant
Egidijus Staigys
Šiam pasaulyje egzistuoja bendri principai, bendros taisyklės, dėsniai: viskas - nuo visatos iki smulkiausių jos objektų - pagrįsta principu „banga-dalelė“, taigi tokia pati ir žmogaus sandara. Ateities medicina atstatys neproporcingą susidomėjimą bangomis. Gydymas bangomis taikomas plačiai, bet sutikime, kol neturime žmogaus bangų paso, tai primena vaikščiojimą apgraibomis. Kiek mūsų sveikatą įtakoja santykis „žmogus-žemė“, „žmogus-kosmosas“, dabar, deja, tuo nėra domimasi. Žemė - mūsų maitintoja, ji gyva, savireguliuojanti sistema, veikianti mūsų sveikatą įvairiais aspektais, tarkim, iš čia išplaukia, kur statyti namus, sanatorijas, kuria kryptimi arti žemę, kur negalima gyventi, ir daugelis kitų dalykų. Kosmosas - tai virš mūsų esanti erdvė, kuri neša begalinę gausą visokių signalų. Labai tikėtina, jog senovės dievai ir dievybės buvo labai tampriai susiję su šiais signalais: jie mus žadina ir slopina, augina, kai kurie griauna. Viskas keičiasi, ir tos kaitos ciklai buvo neblogai žinomi senovės civilizacijoms. Aišku, jog žodis „signalas“ vartotinas gana abstrakčiai, bet duokime bent vieną pavyzdį: Šumano bangos.
Dabartinis mokslas bioritmologija dar nežino daugelio aspektų, ką žinojo senovės žyniai. Žmogus - labai mažas padarėlis, įmontuotas tarp Visatos, Žemės - su savo ego, su pretenzijomis. Jei žmogų pašalinsim iš geomagnetinio lauko, jis tuoj mirs. Egzistuoja gana keistas sutapimas, jog žmogaus galvos smegenų ritmas atitinka Saulės ritmo niuansus. Tai papildysiu teiginiu: visi žmogaus organai paklūsta Saulės sistemos planetų ir Mėnulio dažniams, tik vieni labiau globojami Veneros, kiti - Marso ir t.t. Matomai, saulės kultas buvo ne toks jau kvailas: kai garbini, tai rezonuoji su tuo objektu.
Norėtųsi iškelti drąsią hipotezę: jeigu mes sugebėtumėme neutralizuoti tą kosmoso signalo komponentę, kuri mus griauna, tada mūsų senėjimas taptų kontroliuojamas. Manau, kad mes dabartiniu laikmečiu gyvename trumpiau daugiausia dėl spartesnės laiko eigos. Kodėl mes sergame? Žmogus kaip savireguliuojanti sistema sąveikauja su aplinka, ta mūsų sistema ne visada harmoninga, budri, gero potencialo. Dažnai tai vadinama imunitetu, bet tai tik dalis tiesos. Esant „juodoms“ dienoms, daugiau dėl bioritmologinės komponentės daugybė faktorių gali pramušti žmogaus „ozono skylę“. Kalbant apie bakterijas, virusus ir jų sukeliamas ligas, tai jie tarpais atakuoja mus, tarpais miega, tarpais lieka neutralūs. Tai yra paaiškinimas, kodėl vėl atgimsta TBC, difterija, be to, jų morfologija kiek kitokia, negu iki šiol mums suprantama: tai labai toli nutįstantys siūlai, kurių pirštai - tos bakterijos, virusai, kurie matomi mums per mikroskopą. Mažai žinomas faktas, jog iš tikro kiekvienam žmogui yra pavojingi štamai, o kiti - beveik neveikia. Kita svarbi samprata apie susirgimų esmę, jog kiekvienas mes turime Achilo kulną, tai yra neišvengiama - turėti savo kūne silpną vietą, kažkokiu būdu tai mūsų juodoji skylė. Žmogus sudarytas iš informacinės, plazminės, banginės ir ląstelinės materijos. Žmogaus ląstelės pastoviai atsinaujina, bet gana keista, jog jos susirenka vis toje pačioje vietoje. Mažai kiltų abejonių, jog žmogus turi informacinę matricą ir visas kitas. Būtent šių matricų pažeidimas dažniausiai lemia ligas. Paveldimos ligos kaip tik susijusios su informacinės matricos dislokacijomis. Genai - tai tarsi ryšininkai tarp šiapus ir anapus, jų vaidmuo antraeilis.
Kartu iškyla kelios įdomios versijos. Žmogus turi savo geometrinę matricą, kuri gali būti koreguojama geometriniu aspektu. Antra, jog įmanoma sukurti vakcinas ne tik nuo infekcinių susirgimų. Paskutiniu metu medicina vystėsi skirtingomis kryptimis, nevienodu greičiu: medicininė chirurgija, kardiologija, laboratorinė medicina - puikūs šuoliai, tuo tarpu psichinės sveikatos supratime mes mažai susigaudome, ne viskas aišku, kaip veikia nervų sistema. Dar viena hipotezė - kiekvienas žmogaus organas turi savybę regeneruoti, bet to mechanizmo raktas nežinomas. Regeneracijoje didelė ateitis, bet turbūt tai ne absoliuti panacėja. Milijonai pasaulio žmonių kenčia nuo skausmo, leidžiasi vaistus, kurie nemažai kainuoja. Apie 90 proc. skausmo problemų galima sutvarkyti magnetoterapija arba elektroterapija. Dažnai medicinoje taikomas gydymas kraujo plazma, eritrocitų mase, vienas šio metodo minusas, jog yra įnešamos informacinės kito žmogaus programos, neveltui visos religijos kraują laikė sakraliu dalyku, bet kartu drįsčiau teigti, jog kiekvienam žmogui egzistuoja super donoras, kuris labai tinka. Tai pasakytina ir apie kraują, ir apie organų donorus, bet galėtų būti kaip atskira šaka medicinoje.
Medicinos orientacija link algoritmų, schemų nėra vienpusiškai sėkminga, juk žmogus yra nepakartojama asmenybė, todėl labai tikėtinas virsmas link individualaus požiūrio į žmogų. Labai svarbu atsakyti į klausimą - kiek žmogus veikia kaip vientisas organizmas, kiek yra lokali savireguliacija. Mūsų samprata apie žmogų turės tobulėti. Žmogus - tai viena didžiulė aštuoniukė, tai didysis ir mažasis kraujo apytakos ratai, kartu žmogus sudarytas iš tam tikrų plytų ar sektorių, žmogus turi suminį gyvybinių procesų vektorių, žmogus - pulsuojanti sistema ir t.t. Pulsacijų pobūdis lemia daugelį kraujospūdžio niuansų, nuo kietų, sunkiai matuojamų ir t.t. Juk žmogus, kurio užkalkėjusios kraujagyslės, praradusios elastingumą, turėtų turėti aukštą kraujospūdį, bet daugeliu atvejų taip nėra, taigi tai dar viena puiki išvada, jog kraujospūdis gali būti koreguojamas biofizikinėmis priemonėmis. Žmogus, kaip ir atomai, ir visata, tam tikru momentu būna sužadintose būsenose. Ką tai galėtų duoti XXI a. medicinai - klausimas be galo aktualus. Vartodami žodį „energija“ mes turim ne visai tikrą jos apibrėžimą, bet suprantame, apie ką kalbama. Taigi pats laikas prisiminti, jog psichinė energija - realiai egzistuojanti materijos forma, tai akivaizdu. Kažkur jos kiaute „sėdi“ dvasia, siela, žmogaus biomagnetizmas. Mechanizmai veikti žmogaus sielą ar dvasią nėra visai pamiršti, bet yra tobulintini. Juk egzistuoja technikos, kaip kelti tokią energiją. Taigi psichinės energijos samprata ir realus jos veikimas neišvengiamai aktualus XXI a. medicinoje, tikėtina, jog tai bus suprantama, kaip greitai veikianti, galinti transformuotis į kitas energijos rūšis materijos forma. Vaistai be jokios abejonės kiekvienam gyventojui labai aktuali problema - kokie mums tinkami, kokie geri. Labiausiai vaisto charakteristiką lemia ne tik cheminė sudėtis, bet kartu ir daugelis kitų faktorių: pagaminimo vieta, mašinų pobūdis ir t.t. Vartodami vaistus, mes turėtumėme suprasti, jog egzistuoja jų optimalus veikimo periodas, kitas periodas - kai jie daro mažą poveikį arba nedaro jokio, trečias periodas - kai jie gali būti net kenksmingi, taigi tai vėl individualios bioritmologijos niuansai. Kiek vaistų galima vienu metu skirti ar galima taikyti numerologijos mokslą farmakologijoje, kokie deriniai geriausi - dar daug neišartų dirvonų. Pagaliau pateiksiu tris hipotezes - gali atsirasti nauja šaka medicinoje - aktyvuoti vaistai. Tai ne tik vaistai, pvz., pakrautas vanduo jau geras vaistas, magnetizuotas vanduo taip pat. Parenkant vaistus, reikia testuoti pagal dažnį, tada jų veikimas bus puikus, labai daug vartojamų vaistų yra receptorių blokatoriai, tai tikrai labai geri vaistai, esant ūminei būklei, bet jų negalima vartoti pastoviai, nes receptoriai taip pat gyvi, jie sudėtinė mūsų organizmo dalis.
Atgal
.jpg)
(1).png)
