VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Švietimas ir mokslas

Religija klausia: o kodėl yra?

 

Kun. Roberto Grigo apibendrinamasis žodis konferencijoje „Mokslo pažanga ir dvasingumo ideologija”. LR Seimas, Konstitucijos salė, 2010 m. spalio 15 d.

Gerbiami Konferencijos Dalyviai,

mano karta dar mena totalitarinio režimo pastangas mokslo vardu paneigti tikėjimo į Dievą svarbą,- tokių recidyvų karts nuo karto matome ir liberalios demokratijos sąlygomis. Daugumai turbūt žinoma scena iš rusų klasiko M. Bulgakovo „Meistro ir Margaritos”, kur stalininėje Maskvoje viešintis velnias (ne tikrasis, kuris krikščionių suvokiamas kaip absoliučios destrukcijos dvasia, o veikiau nepatogių klausimų uždavinėtojas) diskutuoja su ateistinio žurnalo redaktoriumi ir eiliakaliu Bezdomnyj apie Dievo buvimą. Į savimi pasitikinčių sovietinių literatų nuostatą, kad reikalas jau išspręstas visiems laikams Dievo nenaudai ir nevertas ginčo, profesorius Volandas kukliai paklausia – o kas gi tuomet tvarko „visa tai” (t.y. mus ir mus supančią visatą)? „O gi žmogus pats ir tvarko”, - piktai atkirto poetas Bezdomnyj į šį, pripažinkime, nelabai aiškų klausimą...” Arogantiški maskviečiai Bulgakovo versijoje netrukus įsitikina, kad žmogus ne taip jau labai tvarko / valdo ir visatą, ir netgi savo paties gyvenimą. O amžinoji diskusija, prasidėjusi su pačia žmonija, tebevyksta.

Vienas giliausių lietuvių katalikų filosofų, per mažai mūsų pažintas Antanas Maceina yra teisingai pastebėjęs, kad tikėjimo į Dievą šalininkai pasaulėžiūrų kovoje dažnai nueidavo klaidingos argumentacijos keliu pagal „kamščio ir butelio” schemą. Dievo idėja būdavo naudojama kaip „kamštis” žmogiškojo pažinimo ar mokslo tyrimų spragoms užkamšyti. Ten, kur gyvenamuoju laikotarpiu nesiekdavo mokslinis pažinimas – makro ir mikropasaulių slėpiniai, gyvų organizmų vystymasis, evoliucija ir t.t. – būdavo paskelbiama „Dievo sfera”, kuri gali būti paaiškinama tik Jo tiesioginiu veikimu. Eksperimentiniam mokslui įžengus į neištirtąją sritį ir atskleidus natūralias anksčiau nesuvoktų reiškinių priežastis, tokie gynėjai būdavo priversti užleisti pozicijas, užimti naujas „gynybines linijas”, taip sudarydami įspūdį, kad religija nuolat traukiasi ir praranda įtaką, plečiantis moksliniam pažinimui.

O iš tiesų, sako A.Maceina, toks traktavimas iš esmės supainioja religijos ir mokslo uždavinius bei metodus. Religija klausia ne kas yra ir kaip veikia (tai ir būtent tai yra visų mokslo disciplinų dalykas), o kodėl yra? Būties ir žmogaus prasmė yra pagrindinis religinio tikėjimo klausimas. Kokia „viso to” prasmė? Kas yra – jei yra – gėris ir blogis? Ar žmogus šioje būtyje turi prasmę – pašaukimą – misiją? Ar jis tik „DNR multiplikavimo mašina”, nežinia kodėl veikianti nežinia kodėl esančiame ir judančiame pasaulyje?...

Eksperimentinio mokslo metodais neatsakomų, o bene labiausiai visais laikais homo sapiens jaudinančių klausimų dramatizmą dar sustiprina mokslo pažangos ir žmonijos gyvenimo praktikos prieštaros. Palyginkime nesibaigiančių žmonijos karų perspektyvą. Kiekviename amžiuje – su savais „geležinės būtinybės” pretekstais, su savais “geriečiais” ir „blogiečiais”. Ir šiandien – Afganistanas, Irakas... Mokslo sukurtos technologijos ir jų pritaikymo galimybės apstulbintų vartotojų neretai prilyginamos stebuklui: tiriame kosmosą, klonuojame gyvus organizmus, galime vykdyti genetines manipuliacijas. Tačiau šimtmečiai po šimtmečių, iki pat XXI amžiaus, visuose Žemės karštuosiuose taškuose, žmogiškosios būtybės, visu kuo panašios vienos į kitas, vienos kitų atžvilgiu elgiasi kaip akmens amžiuje dvi konkuruojančios gorilų patinų bandos. Esame mąstančios būtybės, sukūrusios nepaprastai galingas technologijas, tačiau nei JTO, nei ES, nei mokslininkų bendruomenė netgi nesvarsto klausimo, kaip galėtume liautis žudyti, naikinti vienas kitą... Prieiname prie pasityčiojimu dvelkiančios veidmainystės, kai Nobelio taikos premija paskiriama vadovui (prezidentui Obamai), kurio šalis vienu metu kariauja kelis karus. Nesu naivus ir suprantu, kad geopolitiškai tik sąjunga su JAV gina mūsų tėvynę nuo kolonijinių Rusijos užmačių. Tačiau – “draugas Platonas, bet tiesa didesnis draugas”. Ir strateginiams sąjungininkams reikia sakyti tiesą. Taip ir sustojame prie visų laikų religijų, filosofijų keliamo klausimo “kodėl?” Kodėl, pasiekus nepaprastos mokslinės, informacinių technologijų, politinių struktūrų ir sistemų pažangos, nuostabiai paguodžiančiai įtvirtintos tarptautinėse teisių konvencijose – kodėl vieni kitų atžvilgiu mes elgiamės kaip Hamurapio / Babilono, samurajų, cezarių laikais? Kas glūdi – koksai mirties ar neigimo geluonis – mūsų žmogiškojoje prigimtyje? Kodėl šioje srityje nematome jokios – ar tik minimalią pažangą? Ar tai (šis geluonis) apskritai pašalinama? Ką apie tai pasakė ar gali pasakyti, ką gali čia pakeisti visų laikų ir šiuolaikinis mokslas? Ką – religija?

Žmonės renkasi religinį ir mokslinį pasaulėvaizdį. Žmonės vienaip ar kitaip derina religiją ir mokslą, atranda jų darną ir tarpusavio papildymo aspektą – ar manosi atradę jų neįveikiamą prieštarą... Kaip ir visais laikais, dabartinis pasaulis ir dabartinis žmogus, taip pat ir jo kuriamas mokslas, stovi prieš du pasirinkimus. Tik prieš du:

ar anoniminis Chaosas – Bedugnė – Nežinia kodėl ir nežinia dėl ko –

ar Įvardintas Asmuo – Tikslas – Žmogaus prasmė – kūrybinės meilės prasmė.

Sovietmečio valstybinio ateizmo propagandistai tvirtindavo, kad tikintieji esą renkasi būties tikslingumo aiškinimą Asmeninio Dievo egzistencija todėl, kad taip psichologiškai lengviau, nei atsistoti veidas į veidą prieš Nebūtį, Tuštumą, Beprasmybę. Tačiau juk toks troškimas, net ir psichologinis troškimas, glūdi žmogaus prigimtyje. Iš kur? Kodėl? Ar tai irgi be tikslo?

Aš pasirinkau. Dalis Jūsų, mokslininkų ir nesusijusių su mokslo darbais žmonių, taip pat pasirinko. Savo egzistenciniu apsisprendimu mes kviečiame rinktis – Asmenį, Tikslą, Prasmę.

Atgal