Seimas penktadienį paskelbė 2013 metus Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metais.

Įžengęs vilnijančion, žydinčion, kvepiančion vasaron dar vis stabteliu. Vis grįžčioju atgal, pasižiūriu į pavasarį. Bijau, kad neprarasčiau, nepamesčiau, kad nepalikčiau nuošalėje to, kas man taip svarbu, kas augino ir tebeaugina. Ilgiuosi, gyvybiškai trūksta kregždučių. Gyvendamas mieste jų nebematau, nebesusitinku, gal jos visai neparskrido. Vaikystėje viešint kaime pas senelius būdavo tokie gražūs, ramūs, ilgi ir ilgesingi vakarai. Neleisdavo nakčiai uždaryti tvartelio durų, nes ten vasarą karaliaudavo kregždės.

1948 m. baigiau Alytaus I (berniukų) gimnaziją. Brandos atestatas jau mano rankose. Kur pasuksiu, atsilieps visam mano gyvenimui. Didesnė dalis baigusių gimnaziją ketino stoti į Kauno aukštąsias mokyklas, nes Kaunas daugiau buvo žinomas nei Vilnius.

  Esu senas skautas, todėl jokiai politinei partijai nepriklausau. Jaunystėje pasirinkęs tarnavimo Tėvynei Lietuvai, skauto kelią, per visą savo gyvenimą šiuo keliu stengiausi eiti kaip pajėgiau, kaip sugebėjau. O kelias buvo sudėtingas, nelengvas. Jaunystę leidau ir KGB rūsiuose, kur kelis mėnesius naktimis buvome tardomi be miego, o laikomi kaip gyvuliai. Vėliau sovietiniai kalėjimai, lageriai ir tremtis. Tačiau ir tuomet aš ir tūkstančiai likimo brolių ir sesių tikėjome, kad ateis diena, kai mes būsime laisvi ir sugrįšime į tą pasakų šalį, kuri Lietuva vadinas. Po keliolikos metų grįžau, bet pasirodė, kad Tėvynėje gyventi neturiu teisės. Pagelbėjo geri žmonės, nelegaliai Lietuvoje mane priregistravę ir įdarbinę. Taip buvo tuomet. 

  Kostas Fedaravičius – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas. Gimė 1938 m. spalio 25 d. Sklėriškyje (Biržų r.) 1948-1958 m. mokėsi Nemunėlio Radviliškio vidurinėje (Biržų r.), 1967 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (lietuvių kalba ir literatūra). 1961-1963 m. mokytojavo Kiemėnų aštuonmetėje mokykloje (Pasvalio raj.), 1963-1965 m. – Biržų neakivaizdinės mokyklos metodininkas, 1965-1966 m. šios mokyklos mokytojas ir „Biržiečių žodžio“ korespondentas. 1966-1969 m. Biržų neakivaizdinės mokyklos mokytojas, 1969-1974 m. Krinčino aštuonmetės mokyklos (Pasvalio r.) mokytojas, 1974-1975 m. laikraščio „Darbas“ (Pasvalio r.) Kultūros skyriaus vedėjas, 1985-1989 m. laikraščio „Jonavos balsas“ redaktoriaus pavaduotojas, 1989 m. valstybinės įmonės „Leidykla“ direktorius, 1995 m. UAB „Dobilo leidykla“ direktorius ir vyriausiasis redaktorius, V.Kudirkos leisto žurnalo „Ūkininkas“ 1989 m. atkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius.

  Interneto portale perskaitęs Ingos Liutkevičienės pokalbį su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu doc. Antanu Smetona sutrikau: nei pykti, nei juoktis. Tiesiog – juokas pro ašaras! Ne tik dėl pokalbio akcento – „A. Smetona: neleisti rašybos lenkų kalba yra politika ir nieko daugiau“, bet ir apskritai dėl, mano nuomone, nepriimtino požiūrio į kai kuriuos pačios lietuvių kalbos raidos niuansus – žiūrint į ateitį.

  Nuolat atsiranda madingų tarptautinių žodžių, jie pasitveriami ir imami vartoti ten, kur galima išsiversti lietuviškais jų atitikmenimis. Taip atsitiko su veiksmažodžiu „deleguoti“ ir daiktavardžiu „funkcijos“. Vieną gražią dieną didžioji dauguma bent kiek prakutusių, dirbančių valstybės tarnautojais, staiga ėmė ir pasidarė delegatais (atstovais), nes ėmė vienas kitą deleguoti, galbūt pasiklausę, kaip šneka politikai ir, nustvėrę madingą žodį, be gilesnio apmąstymo ėmė jį visur kaišioti. Kokie jie ten galėtų būti delegatai (atstovai) paprasčiausioje valstybės institucijoje? Dabar jie vienas kitą beveik deleguoja net ir tada, kai reikia tik nunešti raštą iš vieno kabineto į kitą arba iš vienos ministerijos į kitą. Vaikšto koks pasipūtęs valdininkėlis ir jaučiasi dideliu žmogumi, pajutusiu galią deleguoti eidamas koridoriumi pas kolegą. Ar ne juokinga ir keista? Dar keisčiau ir juokingiau būtų, jei šį žodį, nuėjusį į buitį, imtų vartoti kokia irgi prakutusi moterėlė, kuri savo vaiką deleguotų pas kaimynę parnešti druskos arba rytą deleguotų į lauką katiną, kuris naktį laikomas uždarytas. 

  Kėdainių Jaunimo mokykla įsikūrusi miesto senamiesčio pakraštyje prie Maironio apdainuoto susimąsčiusio Nevėžio šiandieną švenčia savo pilnametystės – aštuoniolikos metų pedagoginės veiklos gimtadienį. Tai moderni specifinės paskirties bendrojo ugdymo pagrindinė mokykla su erdviomis klasėmis, mokymo kabinetais aprūpintais moderniomis mokymo priemonėmis, užtikrinančiomis praktinį programos įgyvendinimą.

Daugelio mažų pasaulio tautų istorijos knygose surasime daug svetimtaučių prievartos, tremčių, žudynių, niekšyščių, smurto, agresijų, užkariavimų ir okupacijų. 

Ateinančią savaitę, birželio 11-13 dienomis, Lietuvoje rengiamas penktasis Garbės konsulų suvažiavimas, kuriame dalyvaus beveik 100 konsulų iš daugiau kaip 50 valstybių.  Pirmoji suvažiavimo diena numatyta Taujėnuose, Ukmergės rajone. Ji bus skirta Lietuvos ekonomikos plėtros klausimams aptarti.  Garbės konsulams bus pristatyti Lietuvos transporto ir komunikacijos sektorių laimėjimai ir svarbiausi planai, energetinio saugumo strategija ir pagrindiniai darbai šioje srityje - suskystintų gamtinių dujų terminalo ir naujosios atominės elektrinės statybos projektai.  Numatoma aptarti pagrindines šalies ekonominio vystymosi tendencijas bei laukiančius iššūkius.  Vilniuje birželio 12-ąją garbės konsulai susitiks su Prezidente Dalia Grybauskaite. Prezidentūroje rengiamoje diskusijoje bus nagrinėjami artėjančio šalies pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai tikslai bei garbės konsulų vaidmuo, konsulinės pagalbos klausimai.  Tą pačią dieną svečiai apsilankys Valdovų rūmuose, kur bus surengtas Lietuvos kultūros pristatymas ir diskusijos.  Birželio 13-ąją suvažiavimo dalyviai Užsienio reikalų ministerijoje susitiks su regioninio bendradarbiavimo ir konsulinius klausimus kuruojančių departamentų atstovais.  Vėliau konsulai dalyvaus susitikime su Lietuvos verslo atstovais. Svečiams bus pristatytos tarptautinių renginių organizavimo Lietuvoje galimybės, bus diskutuojama apie šalies informacinių technologijų, lazerių gamybos, sveikatinimosi turizmo, transporto ir logistikos paslaugų potencialą.

  Kitais metais Lietuva ir Lenkija minės 150 metų nuo 1863 metų sukilimo. 2013-uosius Seimas yra paskelbęs 1863 metų sukilimo metais.  Kėdainių rajone, Paberžėje, restauruotame Šilingų dvare, veikia unikalus 1863 metų sukilimo muziejus. Iš Paberžės beveik prieš pusantro šimto metų pirmuosius menkai ginkluotus sukilėlius į kovą su carine santvarka išvedė kunigas Antanas Mackevičius.  1863 m. sukilimo muziejaus vadovė Regina Galvanauskienė sako, kad Paberžė - istorinė vieta, iš čia į sukilimą prieš carinę priespaudą patraukė apie 300 sukilėlių būrys - valstiečių ir bajorų, ginkluotų daugiausia dalgiais, šakėmis, vienu kitu revolveriu ar savadarbiu šautuvu. Įsikūrę Krekenavos miškuose, jie puldinėdavo rusų kariškius, maisto ir ginklų vilkstines, trukdė rusų kariuomenės susisiekimui.

  Kiekvienai kartai pravartu priminti pagrindines tautines vertybes ir auklėti ją patriotizmo pavyzdžiais. Vienas tokių pavyzdžių yra bajoraitės Emilijos Pliaterytės apsisprendimas stoti į ginkluotą kovą su Tėvynės pavergėjais, įsijungimas į 1830-31 m sukilėlių gretas, dalyvavimas mūšiuose ir mirtis už laisvę. E.Pliaterytės atminimo draugija, tęsdama jau 10 metų siekiančią tradiciją, 2012 05 25 Kapčiamiestyje (Lazdijų raj.) organizavo garsiosios karžygės pagerbimą ir jai skirtą „Gyvąją viktoriną“, į kurią suvažiavo Vilniaus, Lazdijų, Seirijų, Šventežerio, Veisiejų mokyklų 7-10 klasių komandos. Pažymėtina, kad dvi iš jų – Kapčiamiesčio pagrindinė ir Vilniaus progimnazija – vadinasi E.Pliaterytės vardu. Renginį pradėjo iškilminga rikiuotė, kuriai sveikinimo žodį tarė Kapčiamiesčio seniūnas V.Dambrauskas, o A.Narvilienė Kapčiamiesčio mokyklai įteikė Taikos vėliavą. Apie 80 mokinių, mokytojų ir svečių išsirikiavo eisenai į senąsias kapines, kur įvyko mitingas ir buvo padėta gėlių ant E.Pliaterytės kapo.

  Šių  metų  gegužės 26 d. Alytaus šaulių namuose įvyko Lietuvos partizanų ir tremtinių palikuonių  asociacijos steigiamasis susirinkimas. Asociacijos steigėjas – partizano vaikaitis Kęstutis Grudzinskas. Renginio vedančioji – Kristina Miškinytė. Asociacijos steigimo tikslas: perduoti Lietuvos jaunimui vyresnės kartos patriotizmo jausmą, dvasinę stiprybę, meilę Lietuvai ir kovinį jausmą ginant Tėvynę. Lietuvos partizanų ir tremtinių vaikai, anūkai  bei jų šeimų nariai, taip pat jiems prijaučiantys asmenys kviečiami stoti į asociaciją, kurios nariais būdami galės įprasminti savo taurias mintis ir kilniausius jausmus, nukreiptus į tautinį patriotiškumą. Susirinkime dalyvavo LR Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė, Lietuvos partizanų atstovas Juozas Raklevičius, jaunesniosios kartos atstovas dr. Antanas Ciūnys. Buvo išrinkta ir patvirtinta asociacijos Taryba, revizijos komisija bei aptarti kiti organizaciniai klausimai.

Kiekviena tauta yra etniškai savita – su savo istorija, gyvenimo būdu, mąstysena ir jausena. Per ilga susiformuoja savitos tradicijos šeimoje ir bendruomenėje, atsiranda unikalūs papročiai ir šventės. 

  Net nepamatėm – gegužė priartėjo ir vėl tolsta nuo mūsų. Viskas sužydo, sužaliavo, pasislėpė. Per darbus ir bėgiojimus nebuvo kada prisiglausti prie bundančios gamtos, daigelio, pumpuro. Vis tas skubėjimas. Kur nuskubėsim? Ką pasieksim?

  Daugelis iš skaitytojų žino apie tai, kad sveikiausiai gyventi yra ten, kur augai su tėvais. Tuomet stiprybė į tave srūva iš kiekvieno ąžuolo, lauko gelės, linksmai lakstančio driežiuko.

A.Matulevičius prisistato ir dalyvauja kaip vienas iš pagrindinių dalyvių mitingų, organizuotų pilietines visuomenės iniciatyvinės grupės šalia Kuolio, Oželytės, Genzelio, Ozolo, ir Kernagio. Žmonės, matydami pakviestus dalyvauti ar netgi pasisakyti  mitinguose  tokius nusipelniusius Lietuvai dvasininkus patriotus kaip Nijolė Sadūnaitė, monsinjoras A Svarinskas, .kunigas A. Keina, gali imti galvoti, kad tai visi gero ir tik gero linkintys Lietuvai piliečiai. Tačiau labai keista, kad kai kurie  iš pasisakiusiųjų visuomeninio judėjimo dalyvių{ ne svečių } kritikavo valdžią . Tik, deja, neįvardino konkrečios valdžios, kuriai taikoma kritika. Tačiau žinant kokios milžiniškos problemos užgulė vyriausybę, t. y. vykdomąją valdžią, žinant, kaip yra   užsiėmęs Premjeras, būtų tiesiog nežmoniška ir neteisinga reikšti priekaištus Vyriausybei, vadovaujamai A Kubiliaus. Visai kita  - Seimas - t. y. įstatymus leidžianti valdžia. Kodėl  ligi šiol nesugebėta išleisti įstatymų,  apsaugančių žmogų ir jo teises? Kodėl beveik nepriekaištauta Prezidentei, kuri atsakinga ne tik už teismų vadovų skyrimą, bet ir už jų darbo kokybę? Juk, akivaizdu, visuomenė supriešinta tik dėl nepatenkinamo darbo teisėsaugos, kuri nesugeba užtikrinti vaiko saugumo. Ir ne tik vaiko: neišaiškintos Kedžio, Stankūnaitės sesers, Furmanavičiaus mirčių priežastys.

Vilniaus senamiestis senokai pripažintas Europos kultūros paveldo šedevru. Vilnių noriai lanko užsienio turistai, net japonai susižavi baroko paminklais. Amžiai paliko ryškias pėdas vingiuotose gatvelėse ir skersgatviuose.

Kodėl daugelis įvykių, ne tik istorinių, bet ir dabarties, Lietuvoje mistifikuojami arba aptraukiami rūku, arba dar blogiau – pateikiami kaip absoliutus melas? Į tokį klausimą atsakyti gana sudėtinga... Didelė dauguma visuomenės narių, patekusių į valdžios institucijas, bet kokiomis priemonėmis siekia patogios, niekuo neįpareigojančios ramybės, saldaus gėrėjimosi savimi ir savo buvimu valdžioje bei noru ją išlaikyti bet kokia kaina. Sovietinė sąmonė ir suvokimas, giliai įsišakniję valdžios viršūnėse, išliko, nes įvyko tik paviršinis persidažymas, panašus į tokį, kuris statyboje vadinamas „kosmetiniu remontu“.

Lietuvoje vakariečius stebina, kad šalyje nuolat kylant maisto kainoms, aptarnavimo sektoriaus paslaugoms, įvairiems mokesčiams, daugiau kaip trečdalis šalies gyventojų, gaudami minimalų mėnesinį atlyginimą 670 litų į rankas, sugeba išgyventi su šeimomis.