VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Tautos mokykla

05 07. Pavasario balsų kelias į Lietuvą

Vytautas Baškys

Gegužėje visu balsu suskambusioje Lietuvos padangėje garsiname ir Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. 1904 m. gegužės 7-oji įkūnija 40-ties metų trukusią kovą ir pergalę, kuri įprasmino lietuvišką kalbą ir raidę – mūsų šalies brangiausias vertybes.

Keturiasdešimt lietuviško žodžio ir spaudos draudimo metų tai plati ir didinga pogrindinė lietuvių tautos veikla, kuria regim ir vertinam praeitį. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena – trys istoriniai ir teminiai dalykai, kurie susieja mus su tautine kultūra. Kiekviena šio paveldo dalis turi savitą turinį. Spaudos požiūriu Maironio eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“ pasirodymas 1895 metais yra ypatingas lietuvių kūrybos, leidybos ir knygnešių veiklos momentas.

Yra žinoma, jog knyga nelegaliai buvo atspausdinta Tilžėje, tačiau jos kelias į Lietuvą nežinomas. Žinoma, jog Maironis, paruošęs „Pavasario balsų” rinkinį, dar 1894 m. buvo išvykęs profesoriauti į Peterburgo imperatoriškąją dvasinę akademiją. Tad kas rūpinosi jo pirmosios poezijos knygos išleidimu, kas buvo tas knygnešys, kuris su rankraščiu keliavo į Tilžę ir parvežė leidinį į Lietuvą?

Šioje lietuviškos spaudos draudimo laikmečio istorijoje daug kas liko nežinioje, nes toji veikla carinės valdžios laikmetyje buvo ypatingai slapta. Praėjus 120 metų nuo šio leidinio pasirodymo svarbu, jog greta ištyrinėtos, tautos jausmais išjaustos ir išdainuotos Maironio poetikos, reikšminga ir jo knygos kelias į Lietuvą. Tai jautrus dalykas. Ir niekas neatsiranda savaime, viską reikia išnagrinėti, sudėlioti, tvirtinti tai, ko laikas neištrynė iš atminties.

Knygnešio Leono Baškio laikrodis

Paieškos sutelkia dėmesį į asmenis, kurie buvo susieti su „Pavasario balsų“ išleidimu, į jų biografinius duomenis. Nors daug kas prapuolė, bet išliko užrašyti pasakojimai, nuotraukos, dokumentai ir kitos žymės, kurios greta istorinių duomenų padeda atverti praeitį, suprasti ir papildyti „Pavasario balsų“ kelio į Lietuvą aplinkybes.

Šioje įvykių ir duomenų gretoje kiekviena detalė tampa brangenybe. Pirmiausia, Maironio kūryba susieta su vyskupu Mečislovu Leonardu Paliulioniu, kuris 1883 m. tapęs Žemaičių vyskupijos vyskupu, greta pagrindinės veiklos, rūpinosi lietuviška spauda, jos leidyba. Apie tai – vienas reikšmingiausių mokslo darbų yra istoriko Edvardo Vidmanto „Religinis tautinis sąjūdis Žemaitijoje XIX a. pabaigoje“ („Lietuvių atgimimo istorijos studijos“ 1994 m. T. 7). Esminė išvada – Paliulionis „buvo pagrindinis pasipriešinimo caro valdžiai organizatorius“.

Tačiau Paliulionio veikloje dėl carinės valdžios bei polonizacijos poveikio daug kas liko neišryškinta. Jam dėl lietuvių kalbos ir tautinio tapatumo teko grumtis dvigubos priespaudos sąlygomis, dėl ko, kai kurie jo biografiniai duomenys buvo specialiai sunaikinti, nežinoma tiksli jo gimimo vieta, nežinomas net tėvo vardas.

Paliulionio biografijoje ryšku, jog nuolatinėje globoje buvo Maironis. Kita vertus, tuo metu vyskupo kelionių po Žemaitiją palydovu buvo Agnės Paliulytės Baškienės sūnus Leonas, kurio proanūkio Aido Baškio atverti archyviniai žymenys bei 2012 metais išleistoje biografinėje knygoje „Kelias į prigimties prieglobstį“ sukaupti duomenys, asmeninio bendravimo nuotrupos rodo, jog juos rišo ne tik giminystės, bet ir slaptos veiklos ryšiai.

Dargi vyskupo dovanotas Leonui šveicarų gamybos laikrodis paliečia ir Maironio „Pavasario balsų“ pirmojo leidinio pasirodymą, primena, jog praeitis vienaip ar kitaip kalba apie menamus dalykus. Kadangi knyga išleista paties Maironio lėšomis, tai sustiprina nuomonę, jog laikrodis buvo dovanotas už prisidėjimą prie knygos išleidimo. Visa tai budina tų įvykių atminimą, padeda iš praeities slėpinių atverti leidinio kelią į Lietuvą, tuo pačiu papildo knygnešių veiklos garsą.

Minint spaudos atgavimą pažymime lietuvių tautinės kultūros raišką. Lietuva gynė savos valstybės gyvybinius dalykus. Šioje veikloje kiekvienas paveldo dalykas yra reikšmingas. Pirmojo „Pavasario balsų“ leidinio pasirodymas XIX a. pabaigoje tapo ryškiu tautos pakilumo laisveiakcentu. Šiuo požiūriu knygnešio Leono laikrodis dabar saugomas kaip vertingiausia giminės relikvija, kurios visuomeninė reikšmė papildo knygnešių veiklos apimtį.

Kovoje už lietuviško žodžio laisvę iškilo tvirta neišblėstanti lietuvybės puoselėjimo visuomeninė galia. Spaudos draudimo panaikinimą lėmė nesuvaldoma lietuviškų knygų leidyba ir platinimas, kuris veikė visuomeninių organizacijų bei politinių partijų kūrimąsi ir jų veiklą. Spaudos laisvės atgavimas buvo ne carinės valdžios malonė, o viena didžiausių lietuvių tautos pergalė, kuri atvėrė kelią į Vasario 16-ąją.

Atgal