Tautos mokykla
12.21. Išsaugokime tautos vertybes šv. Kalėdų šurmuly
Prof. Ona Voverienė
Neliūdėk, močiute, kad prie Kūčių stalo
Šiemet mano vieta pasiliks tuščia.
Ir nelauš iš rankos Tau baltos plotkelės
Ta, kur pernai laužė ir dar buvo čia.
Lietuvos partizanų liūdna daina
Atsisveikiname su šimtosiomis Lietuvos Respublikos metinėmis. Išlydime jas į Istorijos tolius. Koks bus antrasis Lietuvos Respublikos šimtmetis? Ar šiame, mums šventame žemės lopinėlyje, vadinamame Lietuva, dar išliks lietuvių? Ar mūsų jaunosios kartos mus parduos, išduos, išsižadės visų idealiųjų mūsų Tautos vertybių – mūsų valstybės nepriklausomybės, Tautos laisvės, savo gimtinės ir tėviškės, protėvių ir savo tėvų idealų vardan sočios buities, riebios sriubos šaukšto ir trupinio aukso?
Tokios liūdnos mintys prieš Šv. Kalėdas ir Naujuosius Metus aplanko ne vieną mūsų tautietį, su nerimu stebintį jaunimą, būriais, grupėmis, tuntais, dešimtimis ir šimtais, lėktuvais, autobusais ir traukiniais bėgančius, kaip žiurkės iš skęstančio laivo duoneliauti į platųjį pasaulį. Su liūdesiu ir pasididžiavimu tuomet prisimename pokario jaunimo kartą, kai didžioji jos dalis irgi galėjo pabėgti, pasprukti nuo raudonojo maro, žudynių, teroro, kolchozų ir „šviesaus komunizmo rytojaus“ badmiriaujančioje Lietuvoje, Sibiro speiguose, tremtyje, NKVD tardymo kabinetuose, su lietuvių krauju aptaškytomis sienomis bolševikiniuose kalėjimuose ir mirtininkų lageriuose. Jie nebėgo. Daugelis ir iš idėjos, kad kažkam reikėjo ginti Tėvynę, ir krauju plūstančius tautiečius. Su ginklu rankose jie stojo ginti Tėvynės, Tautos laisvės ir Tautos idealų. Tūkstančiai, beveik visa padorioji Lietuvos jaunimo karta žuvo, bet Lietuvos nepriklausomybės ir Tautos idealus savo krauju apgynė. Iš jų aukos ir kraujo, iš kiekvienos jų krauju aplaistytos Lietuvos žemės pėdos, išdygo LAISVĖS SIEKIO daigai. Jie užaugo, subrendo ir galiausiai pražydo ryškiais Nepriklausomybės žiedais 1990 m. Kovo 11-ąją... Ir dar kartą pasruvo mūsų tautiečių amžininkų krauju Sausio 13-ąją nuo to paties nuožmaus okupanto rankos, kad kitos lietuvių kartos galėtų laisvai ir laimingai gyventi savo nepriklausomoje valstybėje.
Sėsdami prie Kūčių stalo prisiminkime mūsų žuvusiųjų pokaryje didvyrių Kūčias ir Šv. Kalėdas. Pateikiu ištraukas iš legendinio partizano, vėliau partizanų vado, Liongino Baliukevičiaus –Dzūko, VDU Medicinos fakulteto IV k. studento, „Dienoraščio“:
„Gruodžio mėn. 23 d.
Paskutinės dienos... Bunkeryje gana šalta. Vakar Žaibas atnešė elektrinį kapsulį. Padėsime viršuj vieną pėstininkų skeveldrinę miną. Tuo atveju, jei rusai užtiktų bunkerį, miną būtų galima susprogdinti iš vidaus baterijų pagalba. Miną padėsime kai snigs, nes liktų pėdsakai... Ryt Kūčios. Penktos Kūčios, kurias aš praleidžiu Dievas žino kaip. 1944 metais Kūčių visai nešvenčiau. Graco aerodrome ėjau sargybą. Buvo žvaigždėtas dangus ir, į jį žiūrėdamas, mąsčiau apie toli likusią Lietuvą. 1945 metais per Kūčias klojau anglis Donbase. 1946 m. dieną prieš Kūčias kažkas išdavė mūsų bunkerį. Mes su Žaibu keletą dienų prieš išsikraustėme į gretimą bunkerį... Tada žuvo Nykštaitis, Raktas, Lordas ir Vytenis. Lygiai dveji metai praėjo nuo to laiko. Mes su Žaibu tada ėjom visą naktį. Kaip tik pralaviravom pro rusus. Miegojom senam bunkery. Rytojaus dieną išsiprausėm ir Kūčias valgėm pas O. (dabar ji suimta ir sėdi kalėjime). 1947 m. Kūčias praleidau Šiluose. Ir štai 1948 m. Šį kartą Kūčias nutarėme valgyti mūsų bunkeryje.
Gruodžio mėn. 24 d.
... Kūčias vis dėlto nutarėm valgyti pas Baurą... Šiandien su Guoba papuošėm bunkerį. Kalėdoms ruošiamasi ir po žeme. Ar nekeista?... Bandžiau klausytis radijo. Berlynas kalba apie Kalėdas, iš Suomijos – vaikų valandėlė, o iš Maskvos – skaičiai, pūdai, soclenktynės... Ir taip per ištisus metus – 30 su viršum metų! Visą laiką melas, šlykšti apgavystė... Kokie gi žmonės, kurie gali tokias nesąmones rašyti? Laikraščiuose – žydinti Lietuva, o iš tikrųjų – plūstanti kraujuose... Šlykštu skaityti. Aš netikiu, kad komunistų tarpe bent kiek protingesnis žmogus tikėtų tais svaičiojimais: Stalinas – genijus, korifėjas, mokytojas, tėvas... Stalinas viską žino, jis mokė, jis pasakė taip ir taip, jis numato kelią šimtmečiams pirmyn, jis – garsiausias karvedys... Kažin ar Tibete ir Indijoje stabai labiau garbinami?... 5-ta valanda vakaro. Per radiją perduoda Trugve Li ir Evato kalėdinius linkėjimus: „...tik SNO vienintelis pasaulyje taikos ramstis, kuris ir dabar turi padėti išvengti karo...“ Ar ne ironija?“ (Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Dienoraštis // Nijolė Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai. – V., 1997. –P. 216, 218). Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Dainavos apygardos partizanų vadas žuvo 1950 m. birželio 24 d. Jo geriausias draugas ir bičiulis Dainavos apygardos Geležinio Vilko partizanų vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, poetų Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio, užverbuotų MGB agentų, išduotas, žuvo 1949 m. kovo 7 d. Kalesninkų miške. Apie juos rašomos knygos, kuriami eilėraščiai, statomi kino filmai, dainuojamos dainos, kuriamos baladės. (Ona Voverienė, Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas- V., 2007); pastatytas 1 val. 10 min. trukmės dokumentinis filmas „Žaibas- Dzūkijos legenda“ (Scenarijaus autorius Jonas Cimbolaitis, statytojas-operatorius Andrius Cimbolaitis), o poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys ir liks Lietuvos istorijoje, kaip šlykščiausi padarai-išdavikai.
Įdomu, kaip jausis švenčių metu tie, kurie paliko Tėvynę, dažnai savo senus tėvus ir net vaikus, išvykę į platų pasaulį duoneliauti. Ar šių didžiausių Tautos švenčių metu jie nejaučia nostalgijos Tėvynei-motinai. Ar jiems, sočiai valgantiems ir minkštai gulintiems, nekutena sąžinės gėdos jausmas, kad paliko Tėvynę, kaip savo sergančią motiną, svetimųjų, kuriuos atveža gobšūs verslininkai iš Azijos, Rusijos ir Ukrainos, globai? Ar jiems jau smegenys taukais taip apaugo, kad jose nebeliko jokio idealizmo, ir tėvynė jiems ten, kur gera gyventi? Ir savo vaikus, anūkėlius dovanoti, kaip antrarūšę darbo jėgą etniniams užsieniečiams? Tiesiog įdomu... kaip jie mąsto.
Kas, kur ir kaip vyksta – ne taip jau ir svarbu. Dabar svarbiausia – Šv. Kalėdos beldžiasi į duris, teikdamos ramybę, susitaikymą, meilę ir Dievo palaimą visiems mano broliams ir sesėms lietuviams. Su Šv Kalėdomis, brangieji! Laimingų Jums visiems Naujųjų Metų! O „Lietuvos aido” žurnalistams ir korespondentams – vaisingos ir įkvepiančios plunksnos, skaitytojams – stiprios sveikatos, džiaugsmo ir Dievo palaimos.
Atgal
.jpg)
