Tautos mokykla
10.05.Minėsime Konstantino Liuberskio-Žvainio 50–ąsias mirties metines
Vilmantas Krikštaponis
Konstantinas Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. Stungiuose (dabartinis Joniškio rajonas ), augo ūkininko šeimoje. Mokėsi Žagarės progimnazijoje. 1932 m. gegužės 1 d. pradėjo mokytis Karo aviacijos mokykloje Kaune, kurią 1934 m. lapkričio 1 d. baigęs, paskirtas į tarnybą 3-iojoje bombonešių eskadrilėje Zokniuose. Tarnybos metu K. Liuberskiui teko dalyvauti įvairiose šventėse: 1935 m. rugsėjo mėn. dalyvavo Kaune vykusioje aviacijos šventėje. 1936 m. gegužės 24 d. dalyvavo karo aviacijos šventėje Kaune. Čia jis skraidė lėktuvu Ansaldo A. 120, eskadrilės rikiuotėje aerodromo ir kitų taikinių puolimą. 1939 m. lapkričio 1 d. parado metu skrido į Vilnių. Taip K. Liuberskis karo aviacijoje skraidė 695 valandas. 1937 m. birželio mėn. K. Liuberskis baigė aklojo skraidymo mokymą ir gavo pirmosios eilės karo lakūno vardą. 1939 m. lapkričio pradžioje jis buvo perkeltas tarnauti į 5–ąją naikintuvų eskadrilę. 1940 m. kovo 16 d. K. Liuberskiui suteiktas viršilos laipsnis, o tų pačių metų rugpjūčio 28 d. apdovanotas svarbiausiu lakūnų apdovanojimu - „Plieno sparn1952ų “ garbės ženklu. Pirmosios sovietų okupacijos metais K. Liuberskiui karo aviacijoje neteko kiek ilgiau betarnauti, nes 1940 m. spalio 28 d. buvo paleistas į atsargą.
Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpį K. Liuberskis praleido tėviškėje. Vokietmečiu dirbo Šiaulių finansų inspekcijoje. Fronto bangai ritantis į Vakarus K. Liuberskis vėl grįžo į tėviškę, kur sulaukė antrosios sovietinės okupacijos pradžios. 1944 m. rugpjūčio 17 d. Vokietijos kariuomenei kontratakavus Raudonąją armiją, Žagarės miestelis tapo mūšio lauku. Tuo metu tarp Naujosios Žagarės bažnyčios ir dvaro parko einančiam K. Liuberskiui koją sužeidė netoliese sprogusio minosvaidžio sviedinio skeveldra. Dėl šio sužalojimo jam kurį laiką teko gydytis Raudonosios armijos karo lauko ligoninėje. Nesaugu, kaip ir daugeliui kitų lietuvių, taip ir K. Liuberskiui anuomet buvo gyventi savo tėviškėje. Tad kiek apsigydęs patirtą sužeidimą jis su motina išvyko gyventi į Vilnių, kur kurį laiką dirbo Šv. Jokūbo ligoninėje. Tačiau ramybės K. Liuberskis nerado ir čia, nes 1945 metų viduryje jis Vilniuje buvo atpažintas ir juo susidomėjo sovietų saugumas. Taip tais pačiais metais, K. Liuberskis kartu su motina grįžo į gimtąsias vietoves ir apsigyveno Ramoškių ( dabartinis Joniškio rajonas ) kaime, kur dirbo žemės ūkio darbus bei tvarkė ūkio reikalus.
Nuotraukos Joniškio Istorijos ir Kultūros Muziejaus, Vilmanto Krikštaponio ir Lietuvos Ypatingojo Archyvo nuosavybė
Grįždamas į gimtąjį kraštą K. Liuberskis manė, jog gal čia ras ramybę, bet klydo. 1950 m. balandžio mėnesio vieną dieną jis buvo stribų areštuotas ir varomas į Žagarės saugumą. Suprasdamas kuo tai gali baigtis, pakeliui, pasitaikius palankiai progai, atsikratė sargybinio ir pasitraukė į Tyrelio mišką, prie Juodeikių (dabartinis Joniškio rajonas ). Ten pateko į Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo “ būrį, davė priesaiką ir pasirinkęs „Žvainio “ slapyvardį, tapo to būrio laisvės kovotoju. Netrukus buvo paskirtas tėvūnijos Organizacinio skyriaus viršininku. 1952 – 1955 metais, kartu su Steponu Erstikiu – Patašonu, o vėliau ir su Juliumi Adomaičiu – Erdvilu, padedant Antanui Virbickui – Bijūnui, leido laikraštėlį „Partizanų šūviams aidint “. Pirmasis numeris pažymėtas 1952 m. gegužės – birželio mėn. data, nors faktiškai jis pasirodė liepos 1 d. Likraštėlio devizas: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ Leidimo vieta nurodyta paantraštėje: „Tankusis pušynas“. Iš tiesų jis buvo leidžiamas Girkančių, Jurdaičių, Skaistgirio, Tyrelio ir Žagarės (dabartinis Joniškio ir Šiaulių rajono pakraštys ) miškuose. Spausdinamas ir dauginamas buvo rašomąja mašinėle. Tiražas 50 egzempliorių, o kai kada ir daugiau. Formatas 14 x 20 cm, apimtis 36 – 52 p. Laikraštėlio pavadinimas daugintas savo darbo trafaretu. Iliustruotas spalvotas viršelis. Pradžioje redaguotas St. Erstikio – Ptašono. Be šio laisvės kovotojo ir K. Liuberskio – Žvainio, laikraštėlyje bendradarbiavo partizanai: Petras Lapinskas – Motiejus, Juozas Remeika – Tautietis ir Algirdas Trinka – Algis, pasirašinėjęs „Šalčio“ ir „Šiaurio“ slapyvardžiais. Aktyviais laikraštėlio bendradarbiais buvo ir laisvės kovotojų rėmėjai: Vincenta Džiugytė – Ramunė bei Vincentas Lukošius – Vaižgantas. Laikraštėlyje buvo skyriai: „Per kovą į laisvę“, „Pavergtoje Tėvynėje“ bei ,,Skamba juokas palapinėj“. Buvo paskelbta partizaninių kovų apybraižų, poemų, eilėraščių, feljetonų ir kitokių rašinių. Pats laikraštėlis buvo platinamas dabartiniuose Akmenės, Joniškio ir Šiaulių rajonuose. Laikraštėlis ėjo iki 1955 m. rugsėjo 4 d., kol KGB užverbuotas buvęs laisvės kovotojų rėmėjas Adolfas Šliažas apnuodijo J. Adomaitį – Erdvilą, K. Liuberskį - Žvainį ir St. Erstikį – Patašoną spec. preparatu „Neptun“. Tuomet šiems partizanams pavojaus patekti gyviems į čekistų nagus pavyko išvengti tik todėl, kad J. Adomaitis – Erdvilas buvo mažiau valgęs užnuodyto maisto. Todėl alpdamas nuo nuodų veikimo, vilko lyg katė savo vaikus pakaitomis tai vieną, tai kitą vis tolyn ir tolyn nuo pavojingos vietos savo ginklo brolius. Tąkart šių laisvės kovotojų keliai laikinai išsiskyrė. St. Erstikis – Patašonas daugiau laikėsi Kruopių, Šventupių ir Rudausių (dabartinis Akmenės rajonas) miškuose ir prie leidybinio darbo daugiau nebegrįžo. Tuo tarpu J. Adomaitis – Erdvilas ir K. Liuberskis – Žvainys, 1956 – 1957 metų žiemomis gyvendami Latvijoje, Duobelės raj., Ukrių kaimo Ilgos vienkiemyje pas ilgamečius ir bebaimius partizanų rėmėjus Liuciją ir Vincentą Lukošius, leido „Partizanų šūvių aidą“. 1957 m. rudenį išėję iš Lukošių namų, reikia manyti kad iki savo žūčių gyveno atskirai. K. Liuberskis - Žvainys partizanavo iki savo žūties Šakynos (dabartinis Šiaulių rajonas) bei Kruopių (dabartinis Akmenės rajonas) apylinkėse. Žuvo 1969 m. spalio 2 d. Liepkalnio kaimo (dabartinis Akmenės rajonas) gyventojos Albertinos Lunkevičienės išduotas, jos sodyboje, karinės – čekistinės operacijos metu. Tuomet K. Liuberskio – Žvainio gyvybę nutraukė du anuometinio Radviliškio rajono KGB vyr. operatyvinio įgaliotinio Algirdo Karpavičiaus paleisti du taiklūs pistoleto šūviai.
Paskutinio žuvusio Lietuvos laisvės kovotojo atmintis iki šiol išliko gyva. 2003 m. spalio 22 d. K. Liuberskiui – Žvainiui buvo pripažintas kario savanorio statusas, 2004 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, o 2007 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, imta ieškoti informacijos apie K. Liuberskį – Žvainį. Gavus ją, kad šio laisvės kovotojo palaikai yra vienoje Liepkalnio kaimo sodybvietėje, nuo 1995 metų bent du kartus šioje sodybvietėje vyko archeologiniai kasinėjimai, o šios paieškos abu kartus baigėsi nesėkmingai. Viltis rasti Konstantino Liuberskio – Žvainio palaikus atsirado tik tada, kai man pavyko rasti buvusį sovietinį kareivį, dalyvavusį karinėje – čekistinėje operacijoje, kurios metu buvo nukautas Konstantinas Liuberskis – Žvainys. Reikia manyti, kad turint gyvo liudininko parodymus, minėto laisvės kovotojo palaikai ateityje bus atrasti.
Atgal
.jpg)
(1).png)
