Tautos mokykla
Tautiškumo problemos globalėjančiame pasaulyje. Antra dalis
Lidija Veličkaitė
„Tautiškumas vertybinėje plotmėje“ – politologo, Lietuvių tautinio centro pirmininko Mariaus Kundroto pranešimas. Jame prelegentas gana plačiai apžvelgia tautiškumo reikšmę žmogaus gyvenime, sakydamas, kad vieniems - tai savasties išraiška, kitiems - objektyvus žmogiškosios būties dėsnis, tretiems – dorovinė kategorija ir ugdantysis veiksnys. Visas šias išvardintas savybes tauta turi ir jos neatsiejamos viena nuo kitos. Nors tautiškumas prasideda artimo meile, tačiau jo vardu kartais vykdomi ir šiurpūs nusikaltimai ne tik svetimų, bet ir savosios tautos atstovų atžvilgiu. Kiek žmonių nužudyta, suluošinta, apiplėšta laisvės, lygybės, tikėjimo vardu. Prelegentas sako, kad kiekvieną idėją galima iškreipti.
Tik tautiškumo dėka atrandame save ir savo vietą pasaulyje. Pirminė tautiškumo vertė – moralė. Jai žlungant žlunga ir tauta. „Tautinės vertybės neegzistuoja tuštumoje, tai yra žmogiškųjų vertybių dalis. Tautiškumas gyvuoja bendroje vertybių sistemoje su dora ir išmintimi, tiesa ir meile, šeima ir draugyste. Šie būties principai skleidžiasi vienas per kitą,“ – pabrėžia M. Kundrotas ir klausia: „Jei tautiškumas neįmanomas be doros, ar įmanoma dora be tautiškumo?“ Jei nemyli savo tautos, ar įstengsi mylėti žmoniją?
Tautinėms vertybėms nykstant nyksta dora, šeima, artimo meilė. Istorija įrodė, kad tautiškumas – viena patvariausių žmogiškosios raiškos formų. Vienoms tautoms išnykus, atsiranda kitos. Todėl M. Kundrotas, baigdamas pranešimą, užduoda klausimą: „Ar išliksime mes?“
„Ar kaimas išliks tautiškumo atrama?“ – šiuo pranešimu Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius dr. Libertas Klimka atsako į kai kuriuos klausimus. Per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų kaimas pasikeitė iš esmės. Dvasiniai kultūros dalykai – folkloras ir tautosaka, kartu su paliekančiais kaimą jaunimu, persikėlė į miestą. Etninės kultūros sklaida dabar vyksta mieste įvairiose šventėse, festivaliuose ir kituose renginiuose. Pranešėjas, klausdamas „Kas beliko kaimui?“, pateikia penkias tezes. Pirma – nekilnojamas kultūros paveldas, medinė etnoarchitektūra. Kaime gyvenantys žmonės stengiasi savo namuose įsirengti šiuolaikinius patogumus, tuo iš esmės keisdami senųjų pastatų būklę. Kultūros paveldo departamento galimybės čia taip pat nėra didelės. Realūs žingsniai, ieškant sprendimo, pasak pranešėjo, gali būti padaryti tik per bendruomenių veiklą. Todėl labai reikalinga iniciatyva vietose. Vilniaus pedagoginio universiteto specialistai sukūrė kaimo architektūros inventorizavimo metodiką ir šio darbo taisykles. Pranešėjas mąsto, kad prie jų galėtų prisidėti aukštųjų mokyklų studentai vasaros praktikų metu. Apie etnoarchitektūrą ir jos išsaugojimo galimybes turėtų būti plačiai diskutuojama respublikos aukštosiose mokyklose būsimiems architektams ir paveldosaugininkams. Antra – kaimo bendruomenių etninė veikla. Šiandien gauti finansinę paramą galima tik per kaimo bendruomenes teikiant projektus, kuriuose numatoma steigti tradicinius amatų centrus ar išsaugant kaimo kultūros vertybes. Į šią veiklą galėtų įsijungti didžiuosiuose miestuose susikūrę kraštiečių bendrijos ar klubai. Vasaros metu gyvenantys kaime menininkai ir rašytojai, įsijungdami į vietinių bendruomenių veiklą, suteiktų jai aukštesnį lygmenį. Trečia – tradicinių amatų ir verslų gaivinimas bei plėtra. Kaimuose amatų veikla dar tik įsibėgėja, bet rezultatai akivaizdūs. Juos skatina ir Europos Sąjunga. Rengiamos edukacinės programos, plenerai, įvairūs renginiai. Ketvirta – etniškumo spalvos kaimo turizme. Pranešėjas sako, kad dabartinės vadinamos kaimo turizmo sodybos nėra joks kaimas. Tai tiesiog vilos ir poilsinės įsikūrusios gražioje gamtoje. Jose nepamatysi senovinių medinių baldų, molinių indų, ar austų lovatiesių. Net lietuviškos muzikos retai teišgirsi. Penkta - kultūros žmonės ir darbuotojai kaime. Prof. L. Klimka nurodo, kad šiandien vyksta atvirkštinis migracijos procesas – miesto žmonės keliasi į kaimą ne tik vasaroti, bet ir pastoviai gyventi. Kartu didėja poreikis aukštesnio lygio kultūriniams renginiams, taip pat poreikis saugoti kultūros paveldą. Tai iš esmės gali pristabdyti kultūros eroziją.
Prof. L. Klimka sako, kad etninės kultūros gyvastis priklausys nuo to, kaip pavyks išugdyti jaunimą - norintį ir gebantį perimti bei puoselėti tautos tradicijas.
Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų asociacijos prezidentė Liucija Milašauskienė plačiai nagrinėjo temą „Asmenybės kultūros šaknys – vaikystėje“. Žmogus kaip asmenybė formuojasi vaikystėje. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Šiame laikotarpyje padedami pagrindai gyvenimo meilei ir mokymuisi, tobulumo troškimui, atsparumui gyvenimo negandom, norui dalintis ir padėti kitiems, visų gyvybių pagarbai.
Šiuolaikiniai vaikai dažniausiai lanko darželius ir labai svarbu, ar šalia bus profesionaliai dirbantys pedagogai. Nes viena svarbiausių visuomenės vertybių ir užduočių yra jaunosios kartos tautinio sąmoningumo ugdymas. Globalizacijos procesai labai pavojingi mažų tautų kultūroms. Jaunoji karta labai greitai perima tai, kas madinga, nepatirta, giliau nesuvokdami, kas yra vertinga. Neįtardami jokio pavojaus asmenybei, kai kurie pasineria į nerūpestingą vienadienį, amoraliais veiksmais grįstą gyvenimą. Asmenybei degraduojant, retai kas gali atsitiesti. Pagrindinis „priešnuodis“ – nuo vaikystės skiepijamose etnokultūros vertybėse.
Pranešėja pamini emigraciją, kai kartu su tėvais išvyksta vaikai. Ir čia jau nuo tėvų sąmoningumo, pasiryžimo priklauso, ar vaikai kalbės lietuviškai, lankys lituanistinę įstaigą, skaitys lietuviškus laikraščius, žurnalus ir knygas.
Nuotraukos Jono Česnavičiaus
Atgal
.jpg)
