Tautos mokykla
Kodėl valdžion nuėję mus pamiršo?
2011 01 22
Juozapas Rimantas
Esu jau senas, tačiau gerai atmenu, kaip prieš 23 metus Vilniuje įkūrėme Sąjūdžio rėmimo grupę (registravimo Nr. 517) ir dirbome, kaip manėme būsiant geriau Lietuvai. Dalyvavome Sąjūdžio renginiuose, budėjom prie Seimo ir nacionalinės televizijos, raštu teikėme siūlymus aktualiausioms to meto problemoms spręsti, nebuvom nuošalyje ir rengiant pramonės šakos vystymo koncepciją. Mūsų veikimą iš dalies atspindi Valstybiniame naujajame archyve saugomi dokumentai, ten yra ir mūsų grupės registravimo popieriai.
Bet nugriaudėjo, nudundėjo Sąjūdis, ir šiandieną tepagalvoju, kodėl valdžion nuėję taip greitai mus pamiršo. Per šiuos dešimtmečius niekas net grupių vadovų nebuvo surinkę į vieną būrį, niekad nekvietė į valstybinės ar kiek kuklesnės reikšmės renginius, paminėjimus, niekas net nepaklausė: o kaip gi gyveni nepriklausomybėje, sąjūdiste? Gal mauras savo darbą padarė ir vėl rinkti laisvėjančios tautos jėgą jau kiek pavojinga? Buvai – gerai, nesi – gal dar geriau? Tačiau žinau viena – jeigu prieš dvidešimt metų per Lietuvą būtų ėmęs slinkti panašus į nūdienos marazmas, būtumėm per porą savaičių jį sutvarkę lietuvių tautai naudinga linkme. Dabar tą daryti reiktų ženkliai sunkiau, nes ne vienas iš savų jau gana giliai ir plačiai įsikasė. Net kastas ir frontus suformavo.
Šiomis dienomis, Sausio 13-tosios renginių ištęsto ciklo epogėjuje, „Lietuvos Aide“ perskaičiau „Priešmirtinį laišką“. Apėmė siaubas, kad pavargęs nuo pastangų Lietuvos gerovei ir nebematydamas išeities, dvidešimtuose nepriklausomybės metuose laiško autorius savanoriškai renkasi mirties kelią. Valstybėje po tokios žinios turėtų kilti didžiulis skandalas. Bet pas mus tylu ir jokio dėmesio. Neprivalgyk, prasiskolink, karkis, šok iš balkono, bėk į airijas. Išėjai... ir sudie, atsivešim kiniečių. Baisus susvetimėjimo ir vidinių atotrūkių sindromas. O tuo tarpu nuo valdžios rūmų sklinda tauriausi žodžiai, neretai atmiešti demagogija ir, atrodytų, šviesiausios mintys, bet, deja, nerandančios kelio į nepateptųjų kasdienybę.
Bet gyvenu ir tiek, gal kiek atbukau. Kosminiuose stebėjimo toliuose pranyko ir tapo nebeaktualios visokiausios inauguracijos, paradai, ordinų kabinimai, priesaikos, iškilmingi posėdžiai. Tik vežamų į darbą vadų sirenos kiek trikdo rytais, bet tuo pačiu sužinau, kad dar nenuvertė. Stengiuosi totaliai nenusivilti ir nepasekti minėto laiško autoriumi. Gėriuosi Tėvyne, parašinėju, lankau nemokamus renginius, nes sumažinta pensija efektyviai užblokavo kievišų filharmonijas. Apie nykstančios sveikatos palopymą sanatorijoje jau nebegalvoju, nes supratau – tai ne tau, Martynai, ne Sąjūdžio eiliniui. Užsiraugiu vėl pabrangintų kopūstų ir su skaldytomis bulvėmis prisikertu iki soties. Tai kas, kad tokiomis dienomis bičiulis vengia užsukti. Menka bėda, ateis kitą kartą. Klausausi kai kurių nacionalinės žiniasklaidos laidų, bet kai išgirstu politikantus ir XXI amžiaus inkviziciją - reklamą, skubu pritildyti, nes vis vien: kas rūpi, nesužinosi. Be to, labai jau įkyriai erzina. Žiniose dažniausiai gi Seimo ermydelis, orų prognozė, mokesčiai, konservatorių prajovos, Goro provincija ir Gazos ruožas. Taip ir nesužinotum, ar dar atplaukia į Klaipėdą laivai, kas ir kur Lietuvoje gražaus pastatė ar iškasė, ką apčiuopiamo mūsų mokslas sukūrė, kuris naujai dirbdamas ūkininkas gerą derlių augina ar gausi lietuvio šeima savo vaikus pradėjo į mokslus leisti, kas iš užsienių namo, į Tėvynę, ant visados sugrįžo. Šeškinės stadiono komjaunuoliškos statybos eigą seku vizualiai, nes matau per virtuvės langą. Ale vieną dieną kažkas vėl išgabeno kranus. Žinių naujienose nedaug girdėti apie išparceliuoto Lietuvos jūrų ir oro laivyno vagis, nuteistus korupcininkus ir kontrabandos bosus, pasodintus autonomininkus, pedofilus ar Sausio 13-tosios nusikaltėlius. Ačiū Baltarusijos prezidentui, per kurį bent sužinojome, kad tų nusikaltėlių net nebuvom bandę ieškoti. Prie rusų dar sniegą nukasdavo, o prie konservatorių jau ir to nebereikia. Bet už tai partija sugeba atodrėkį užsakyti, kad ant ledo užstumta tauta galutinai sąnarių neišsinarstytų. Kas gi tada algas su priedų priedais uždirbs?
Taip ir gyvenu Sąjūdžio užmaršty. Vis suku galvą kaip suremontuoti protezus lietuviškai duonelei čiaumoti. Koks gi sąjūdistas, jei įvairiomis prasmėmis esi bedantis. Sprogs juoku visokiausi uskopčikai. Bet vieną implantą žiaunon įsukti kainuoja apie 10 tūkstančių, o valstybė po 2-3 metų grąžins vos dešimtadalį šios sumos. Kaip išpūsti vidutinę pensiją iki tokių žiemeliškų dydžių, gal, sakau, kubiliai, jankauskai ar šimonytės galėtų patarti? Greičiau Prezidentė Daukanto aikštėn išridentų tą pensijų mechanizmą, bet ir to nebesulaukiu. Bepigu italams toje pačioje - kaip ir mes - Sąjungoje – kiek išprotezuoja, tiek jiems ir grąžina. Neveltui makaronais minta ir kitiems užkabinti dar lieka. Vasaryje jau reikės daigams paprikas sėti, gal dar spėsiu rudenį ir derliaus sulaukti. Tik kadais pasišovę Lietuvą valdyti derlių sugeba rinkti visais metų laikais, o švenčių proga numylėtiems tautiečiams likučius pakaišioti.
Atgal
.jpg)
