Tautos mokykla
Akiratyje - sentėvių paveldas: faktai ir emocijos
Dr. Kazys Račkauskas
Per daugelį atkaklaus darbo, kūrybos ir kovų dėl laisvės bei socialinio teisingumo šimtmečių mūsų gentainiai sukaupė unikalų paveldą. Dalis to nacionalinio turto simbolių, relikvijų ir atspindžių išliko iki mūsų dienų, akivaizdžiausia – senovės paminklai: piliakalniai, pilys, senkapiai, alkai, mitologiniai akmenys, legendos, padavimai, dainos, kalbos reliktai. Senovės paveldo fragmentai sukaupti muziejuose, įprasminti knygose, meno kūriniuose, poezijoje. Senolių pasakojimai lyg gyvosios istorijos estafetė perduodami iš kartos į kartą.
Kaip tuo mūsų tautos istoriniu „kapitalu“ pasinaudojame šiandien, kurdami modernią Lietuvą, ugdydami ateities tėvynainį: išprususį, sąžiningą, darbštų, ryžtingą, neatsiliekantį nuo kitų europiečių, bet nepraradusį savo tautinio tapatumo? Kaip žinios apie tautos savasties vertybes perteikiamos ir skiepijamos šeimoje, mokykloje, skleidžiamos kultūros židiniuose, žiniasklaidos priemonių? Iš pirmo žvilgsnio – gana nebloga padėtis: juk vien knygynuose apstu įdomių ir vertingų paveldą įprasminančių leidinių. Tačiau kitas dalykas, kas ir kaip juos skaito, ar pasiekia ši informacija ir kaip ją įsisąmonina bent žymi jaunosios kartos dalis? Deja, nors ir stokojant išsamesnių tokio pobūdžio analitinių tyrinėjimų, empyriniai pastebėjimai nedžiugina. Jaunos šeimos, spaudžiamos elementarių pragyvenimo rūpesčių ir užsiėmusios darbais, nedaug dėmesio skiria vaikams. Tad ką bekalbėti apie atžalų supažindinimą su šeimos ir giminės tradicijomis, šalies praeitimi ir paminklais. O mokykla? Ji – taip pat savotiška nesibaigiančių pertvarkų įkaitė, su nerimu besižvalganti į reformų reformas, pirmiausia rūpinasi kaip „vakarietiškais“ projektais pritraukti papildomų lėšų. Tad tautinio tapatumo skiepijimas mokymo ir ugdymo procese tarsi ištirpsta, tampa pripuolamas. Tai liudija faktai: Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) savanorių lankytose miestų, rajonų mokyklose vos keliose iš dešimties išliko konkretūs krašto pažinimo būreliai. Prieš keliolika metų tokių būrelių buvo beveik kiekvienoje pagrindinėje, vidurinėje, profesinėje ar aukštesniojoje mokykloje. Tai didelį nerimą kelianti tendencija.
O žiniasklaida – kaip ji akina visuomenės akiratį, kokį signalą siunčia, ar žadina dėmesį ir pagarbą prioritetiniam tautos turtui? Tiek regionų, tiek nacionalinėje spaudoje (išskyrus „Lietuvos Aidą“), per radiją ir televiziją vos prabėgomis ir retsykiais stabtelima ties esminiais ir giluminiais jaunosios kartos tautinio tapatumo skiepijimo svertais (dažniau nagrinėjami negatyvūs faktai: girtavimo, narkomanijos, patyčių ir pan.). Juk panašūs atvejai kaip projektai „Duokim garo“ ar „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ tėra lašas jūroje – jie nė mažumėlei neužpildo visuomenės ir jaunimo deramo dvasinio peno poreikių (neatsveria to milžiniško populistinio konvejerio, kai nuo ryto iki vidurnakčio eteryje ir ekranuose plyšaujama apie „žvaigždes“, seksualiausius, kriminalus, korumpuotus politikus ir valdininkus bei jų interesams atstovaujančias partijas). Tiesa, šią pozityvaus poveikio spragą mėgina užglaistyti kultūros periodiniai leidiniai. Tačiau žinant jų vos kelių šimtų tiražus ir menkutį skaitytojų skaičių, negalime būti naivūs – tikėtis bent ženklesnio poveikio formuojant visuomenės akiratį, jaunimo dvasines nuostatas.
Ką daryti? Veikti. Ne vien kalbomis, o svarbiausia – darbais. Daugiau pasikliauti ne emocijomis, o faktais, argumentais ir įtraukiant jaunus žmones į sentėvių paveldo pažinimą ir betarpišką puoselėjimą. Tai šimtą kartų veiksmingiau už pačius spalvingiausius, pačius jausmingiausius renginius (juk renginiuose jaunas ar vyresnis žmogus tėra pasyvus stebėtojas: ateina, pabūna, paklauso, paploja ir vėl sugrįžta į pasyvią kasdienybę). Tėvynės pažinimo draugija siekia, kad tėveliai ir seneliai jau šeimoje bent poilsio dienomis ar šventadieniais valandėlę pakeliautų po sodžiaus ar mikrorajono atmintinas vietas, pasikalbėtų apie tai, kas čia, kaimynystėje, įdomaus, atmintino, brangintino. Taip pat raginame, kad vaikų darželiuose, mokyklose ir universitetuose ne priešokiais ar parodomųjų akcijų būdu, bet nuolatos ir nuosekliai būtų pratinami vaikai ir jaunimas, sukaupus kuo išsamesnių istorinių žinių, prižiūrėti gimtinės ar gyvenamos aplinkos senovės ir gamtos paminklus, knygnešių, savanorių ir Laisvės kovotojų kapus. Praverstų mokykloje, įsteigus tėviškės ar tėvynės pažinimo būrelį, klubą ar sambūrį, sudominti vaikus ir jaunimą jaunos asmenybės dvasiniam tapsmui gana imliu savanorišku darbu – kaupti duomenis apie mokyklos ir vietovės praeitį, suregistruoti ir aprašyti vietovardžius, vandenvardžius, vardus, pavardes ir pravardes, gimtosios tarmės ypatumus, tautosakos faktus. Visa tai susisteminus ir surinkus į teminius aplankus, mokykla turėtų tikrą aukso fondą, kuris taptų gaiviu šaltiniu ugdant tautos paveldui neabejingą asmenybę. O jei jaunimas, padedamas lituanistų, istorikų, geografų, muzikų, taip pat nuolatos būtų skatinamas lankyti senolius, kruopščiai išklausyti ir užrašyti jų prisiminimus, šie liudijimai neiškeliautų į nebūtį mūsų senoliams atgulus amžinojo poilsio. Tada netektų raudonuoti ir gailėtis, kad ne viena šiandienos mokykla nežino savo įsteigimo datos, kartais neturi šimtametės jos istorijos, neatmena iškilių tautinės mokyklos kūrimo pionierių, kurie jų mokykloje mokytojavo 1918-1940-aisiais, o sovietmečiu ne vienas jų buvo areštuotas, ištremtas ar nužudytas. Kodėl šia neginčijamai gaivia, bet apleista tautinio, patriotinio ir pilietinio ugdymo versme menkai remiasi mokyklų vadovai, švietimo skyriai, Švietimo ir mokslo ministerija, užuot skirdama daug mokesčių mokėtojų lėšų prevencijai nuo narkomanijos ir kitų plintančių blogybių?
Apčiuopiamos patirties visų pirma ne emociniais renginiais, o įtraukdama savanorius į konkrečius darbus puoselėjant tautinį tapatumą, sukaupė Tėvynės pažinimo draugija. Šią savo misiją ji pradėjo pačiame tautinio atgimimo įkarštyje, kai 1989 m. lapkričio 16-17 d. iš visų šalies kampelių Panevėžyje susirinkę į savo I suvažiavimą entuziastai nusprendė tęsti dar 1919 m. aistringo paveldosaugininko Tado Daugirdo su vienminčiais pradėtą nelengvą, bet toliaregišką darbą – telkti visuomenę kryptingam savasties vertybių puoselėjimui. Verta pastebėti, kad ir 1919 metų TPD įstatų projekte, ir nūdienos įstatuose įtvirtintos aiškios nuostatos – telkti savanorius ne kalboms, o konkretiems darbams. Mūsų įstatuose teigiama, kad TPD „Vienija Lietuvos gyventojus ir išeivijos atstovus, besidominčius savo šeimos genealogija, giminės praeitimi, gimtinės, tėviškės, tėvynės bei gyvenamosios aplinkos visapusišku pažinimu ir kultūros paveldo puoselėjimu“. Ten pat, aiškinant TPD tikslus ir uždavinius, rašoma, kad ji „Talkina mokslui, tiriant tėviškės kraštovaizdį, istoriją, kultūros paveldą, kalbą, tautosaką, literatūrą, papročius, iškilių tėviškėnų biografijas ir šeimų kilmę“ .
Kaip savo nuostatas TPD įgyvendina – kam teikia pirmenybę: darbams ar žodžiams? Per 21-erius savo gyvavimo metus TPD surengė 9 neakivaizdines temines ir kompleksines ekspedicijas: „Vilnius senbuvių atsiminimuose“ (1993-1994), „Žaliakalnis“ (Kaune, 1994-1996), „Panevėžys senolių atsiminimuose“ (1995-1997), „Druskininkų auksarankiai“ (1996-1997), „Knygnešiai ir daraktoriai“ (2003-2004), „Gerdašių bažnytkaimis“ (2005-2007), „Paparčių mokytojų likimai“ (2010-2011) ir kt.
Į ekspedicines grupes susibūrę paveldo puoselėjimo savanoriai, rinkdami žinias, nuotraukas ir dokumentus apie mūsų tautos praeities ir kultūros reiškinius bei iškilius tėvynainius, patys švietėsi ir turtėjo, tarsi išėjo tautos savasties pažinimo universitetą. Tai, kad nuo seno imlesnį žmogų traukė tautos patirtis ir gyvenimo būdas taikliai pastebėjo dar kultūrologas V. Maciūnas savo studijos „Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje“ skyriuje „Tautotyra“ nurodęs, kad „...dar ilgai tautotyros mokslo nė užuominos nebuvo. Tuos įvairius etnografijai svarbius dalykus žymėti skatino ne kokia nors nuovoka apie jų mokslinę reikšmę, o žmogaus polinkis stebėti ir kitiems papasakoti retus ir keistus reiškinius“.
Dabar, XXI amžiuje, V. Maciūno pastebėjimai įgavę visai kitą mastą – kai šviesuolių domėjimąsi „keistais reiškiniais“ skatina pagal pomėgius šimtus savanorių subūrusi TPD, kuri padeda jiems pasirinkti savišvietai ir bendruomenei bei mokslui aktualius pažintinius darbus, padeda „kitiems papasakoti retus ir keistus reiškinius“. Tai yra, TPD padeda ekspedicijų metu ir individualiai tautotyrininkų sukauptas paveldo tyrimo žinias paskelbti, padaryti jų atradimus prieinamus visuomenei. Nuo 1989 metų TPD išleido keliasdešimt monografijų ir kitų leidinių: Beresnevičius G. „Dausos“ (kartu su TAURA, 1990), Indrašius V. „Papasakok apie Antalieptę“ (1995), Kadžytė G. „Nebūsiu „žmogus iš niekur“ (2000), „100 tėviškės žinovų“ (2001), „Aukštadvaris“ (2002), „Tėviškės vyturiai“ (2005), Steponavičius V. „Gyvenimo keliu“ (2006), Jankauskienė J. „Pedagoginės akvarelės“ (2007), „Lietuvos deimančiukai“ (2008), Vaičiulevičius A. „Sūduvos Gudeliai“ (2008), Račkauskas K. „Bekštonys“ (2009), Mažeikienė E. „Tučiai – Žemaitijos kertelė“ (2010), Elekšis J. „Rokunda“ (2010), Noruševičius A. „Mokytojas Algirdas“ (2010), Račkauskas K. „Paparčių šviesos židinys“ (2010) ir kt.
Įgyvendindama visuomenei naudingus siekius, TPD nuo 1989-ųjų iki dabar įgyvendino 43 aktualius pažintinius projektus, iš kurių vienas ilgalaikis „Lietuvos etnografiniai kraštai: Aukštaitija, Dzūkija, Sūduva ir Žemaitija“ (1994 – tęsiamas), „Etninė kultūra ir pilietinės visuomenės ugdymas „ (1996-1997), „Nepriklausomybės kovų savanoriai“ (1997-1998), „Sesiūnija ir kultūra“ (1998-1999), „Tūkstantmečių sandūroje“ (1999-2000). „Aš ir mano gimtinė“ (2001-2002), „Knygnešių ir daraktorių keliais“ (kartu su KD, 2003-2004), „Šakotas giminės medis“ (su LJTC, 2003-2004), „Į Europą – su savo kraičiu“ (2004), „Lietuvos bažnytkaimiai“ (2004-2006), „Lietuvos deimančiukai“ (2005-2009), skirtas šalies vardo paminėjimo 1000-mečiui ir kt. Tai ne sausi postringavimai apie patriotizmą, o konkretūs, apčiuopiami tautotyros savanorių darbai.
Apie 6 tūkst. tautotyros savanorių straipsnių ir informacijų, paremtų sukauptomis žiniomis apie paveldą, 1989-2009 metais TPD paskelbė savo leistame „Gimtinės“ laikraštyje. Be to, per 100 tautotyros savanorių savo iniciatyva ir savo lėšomis išleido knygų, kuriose įprasmino sukauptas žinias: Indrašius V. „Mūsų kaimai prie Šventosios“ (1996), Bleizgienė O. „Kaimas prier Avirio“ (2002), Laurinavičius J. „Kaišiadorių krašto žmonės“ (2002), Slavickas A. „Knygnešio keliais“ (2004), Lengvenienė B. „Alkų akys“ (2004), Arminienė O. „Višakio Būda ir jos apylinkės“ (2004), dr. Lukoševičius A. „Rytų Prūsijos keliais“ (2005), Elekšis J. „Dainų sietuva“ (2005), Navarackienė I. „Pažadinta atmintis“ (2005), Kuckailis J. „Dzūkai“ (2006), Čepulytė Z. „Atrakinkim lobių skrynią“ (2006), Kondratas B. „Kūrėjų pėdsakais“ (2006), Ardzijauskaitė D. „Vilkaviškio krašto 1918-1923 metų Lietuvos savanorių vardynas“ (2009), prof. Voverienė O. „Prie tautotyros versmių“ (2009) ir kt.
TPD 1989-2010 metais surengtos ekspedicijos, įgyvendinti pažintiniai projektai ir be valstybės finansinės paramos du dešimtmečius leistas „Gimtinės“ laikraštis, taip pat šviesuolių lėšomis išleistos paveldui skirtos knygos byloja apie apčiuopiamą tautotyros savanorių indėlį puoselėjant istorinę atmintį ir tautinį tapatumą. Čia neįmanoma apžvelgti daugelio kitų praktinių savanorių darbų. Antai uoli TPD narė sodietė Elena Mažeikienė, artimųjų ir kaimynų padedama, daugelį metų rinko šeimos, gimtinės ir tėviškės buities, darbo ir kultūros reliktus. Sukaupusi šimtus eksponatų, savo sodybos Tučių kaime (Telšių r.) klėtelėje 2009 metais įrengė ekspoziciją, kurią leidiniu įprasmino jaunoji TPD narė, Elenos vaikaitė studentė Sigita Šimkutė. Ši klėtelė-muziejus ir šalia, giraitėje, kaimo bendruomenės rūpestingai prižiūrimos neveikiančios sentėvių kapinaitės tapo visos Žemaitijos žmonių lankomu objektu, teikiančiu dvasinio peno.
Nevengia TPD ir švietėjiškos veiklos: maždaug kas ketvirtį rengiamos paveldo pažinimui skirtos konferencijos, parodos, etnokultūros žinovų varžytuvės, moksleivių viktorinos: „Šeimos reliktai“, „Gimtinės pasididžiavimas“, „Tėviškės įdomybės“, „Žymiausi šalies paminklai“ ir t.t., bet tai yra jau tiriamojo darbo savotiškos pabaigtuvės. Sukaupę žinių apie paveldą, įprasminę jas leidiniuose, tautotyrininkai dalijasi su visuomene savo atradimais. Mūsų įsitikinimu, santūrios švietėjiškos pastangos, paremtos tautotyros savanorių paieškų vaisiais, taip pat pasitelkus mokslo institucijų specialistų fundamentalių tyrinėjimų darbus, yra veiksmingesnės už pačius emocionaliausius, bet deklaratyvius postringavimus apie meilę Tėvynei.
Tenka apgailestauti, kad čia vos mažumėle apžvelgtas ypatingo kruopštumo ir daug jėgų bei resursų reikalaujantis tautotyros savanorių darbas yra ignoruojamas tų valstybės institucijų, kurios pašauktos skatinti visuomenės pilietinį aktyvumą ir geradarystę. Per du dešimtmečius Kultūros ministerija neparėmė nė vieno TPD projekto (tuo tarpu TPD ne kartą padovanojo šalies bibliotekoms savanorių lėšomis išleistų knygų rinkinių, kainavusių ne vieną tūkstantį litų). Kodėl? Sunku paaiškinti. Juk dar 1996 m., kai TPD sukako 7 metai ir artėjo Lietuvos kultūros kongresas, tuometis kultūros ministras Juozas Nekrošius, atsakydamas į „Gimtinė“ korespondento klausimus, teigė: „Gerai, kad Jūs esate (tai yra tokia entuziastų organizacija ir jos laikraštis - K.R.). Vis didesnė darbų našta tenka visuomenei, piliečių iniciatyvoms... Tai dar kartą sakau: žaviuosi Jūsų darbu“. Ministerijos vadovybė gėrisi visuomeniniu paveldo puoselėtojų darbu, bet jų neremia, remia – kažką. Taigi – kodėl? Belieka spėlioti. Gal įtakinga šios ministerijos valdininkė – Kraštotyros draugijos lyderė kaip nors daro įtaką, bijodama veiklios TPD konkurencijos? Kas žino. Pageidautina, kad kultūros ministras Arūnas Gelūnas atkreiptų dėmesį į keistą faktą: iš kur Kraštotyros draugija gauna lėšų, remdama leidinio „Gimtasai kraštas“, knygų „Kuršėnai“ ir kitų leidybą (mūsų pastebėjimu, LKD visuomenei matomos intensyvios, juolab tarsi pelno gaunančios veiklos nevysto)?
Siūlytume pakoreguoti biudžetinių lėšų nevyriausybinių organizacijų kultūros veiklai remti skyrimo tvarką. Racionaliau būtų toms visuomeninėms organizacijoms, kurios gali įrodyti, kad per pastaruosius 5 ar 10 metų intensyviai ir vaisingai darbavosi, kasmet skirti bent po 3-5 tūkst. litų būtiniausioms organizacinėms ir metodinėms išlaidoms padengti. Dėl didesnės paramos platesnei veiklai tektų varžytis teikiant projektus, nors ir čia būtinos permainos – viešumas ir skaidrumas. Nepriimtina, kai biudžetinės lėšos paramai dosniai išdalijamos ministerijos „giminaičiams“ – į viešąsias įstaigas susibūrusiems valstybinių kultūros įstaigų darbuotojams. Užjaučiame, kad pastarieji gauna mažą atlygį, bet nederėtų šią problemą spręsti, skriaudžiant visai be atlygio plušančius entuziastus. Šitaip slopinamas visuomenės pilietinis ir patriotinis aktyvumas.
Archeologas ir muziejininkas Tadas Daugirdas (1852–1919), TPD steigimo iniciatorius
.jpg)
(1).png)
