Tautos mokykla
03 08. Marindamas tautos atmintį, marini tautą
Vaclovas Volkus
Imperialistinė Lenkijos vadovybė puoselėjusi planus atkurti „didžiąją Lenkiją nuo jūrų iki jūrų“, tai yra nuo Baltijos iki Juodosios jūros, savo tikslus siekė įgyvendinti ne tik klasta, apgaule, bet ir brutaliomis, karinėmis priemonėmis. 1920 m. spalio 9 d. sulaužiusi Suvalkų taikos sutartį su Lietuva užgrobė visą pietryčių Lietuvos valstybės teritorijos dalį, kurią Sovietų Rusija 1920 m. liepos mėn. 14 d. taikos sutartimi buvo pripažinusi Lietuvai. Nesitenkindami tuo, lenkai veržėsi į Lietuvos gilumą, tačiau lietuviams pavyko įsiveržėlius - grobikus prie Širvintų ir Giedraičių sustabdyti. Šios pietryčių Lietuvos dalies, vadinamos Vilniaus kraštu su Vilniaus miestu, nežiūrint milžiniškų diplomatinių pastangų Lietuva neatgavo. Tarpukario metais daugelio pasaulio valstybių Lietuvą buvo pripažinusi de jure. Lenkai jos nepripažino. Per visą nepriklausomybės laikotarpį skelbė, kad Lietuva, tai klaida Lenkijos pasienyje.
1918 metais Lenkija išsivadavusi iš grubios Rusijos priespaudos, vykdytų trėmimų, pažeminimo, negynė tokio pat likimo savo mažo, katalikiško kaimyno - Lietuvos, o priešingai, vedama gruobuoniškų kėslų, bandė primesti jai savo valią. Tokią pat nelaimėlių dalią patyrė iki 1939 m. spalio mėn. 1919-1920 metais lenkų užgrobtų vakarinės Baltarusijos ir vakarinės Ukrainos žemių gyventojai.
20-ties metų Vilniaus krašto lenkų okupacija yra vienas juodžiausių šių lietuvių etninių žemių istorijos puslapių. Okupantų valstybinės valdžios įstaigos, represinės struktūros, lenkų bažnyčios antilietuviška veikla turėjo tikslą naikinti viską kas lietuviška. Buvo lenkinami vietovių, upių, ežerų pavadinimai, gyventojų pavardės. Į šį kraštą iš Lenkijos buvo atkelta ir sudarytos sąlygos įsikurti apie 100 000 lenkų kolonistų.
Buvo uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, kultūros klubai, bibliotekos. Buvo uždaryta kunigų seminarija, nutraukta "Ryto" kultūros - švietimo draugijos veikla, lietuviai šviesuoliai - civiliai ir dvasiškiai buvo persekiojami, ištremiami, kalinami viešose vietose, draustas gimtas lietuviškas žodis. Siekta šį kraštą asimiliuoti, nutautinti, palikti be lietuvių. Iki XIX a. pradžios šiame Rytų Lietuvos krašte lenkų kaip ir nebūta, nebent katalikų dvasininkų, dvarponių kolonizacijos židiniuose. Vilniaus kraštą išskiria Vilniaus lenkai, sudarę vos 10 proc. visų gyventojų.
Po 20-ties metų lenkų okupacijos, 1939 metais rugsėjo mėnesį, žlugus Lenkijos valstybei, Lietuva su SSRS savitarpio susitarimo pagrindu Lietuva atgavo dalį Vilniaus krašto su Vilniaus miestu - sena Lietuvos sostine. Lenkijos emigracinė vyriausybė, įsikūrusi Londone, nepripažino jo gražinimo Lietuvai, kurstė ir kvietė lenkų šovinistus organizuoti pogrindį - tęsti antilietuvišką veiklą, kovoti su lietuvių administracija.
Tam tikslui 1939 m. gruodžio mėn. 28 d. buvo įkurta antilietuviška pogrindinė lenkų organizacija vadovaujama papulkininkio N.Suliko, kuri nuo 1940m. sausio mėnesio pradėjo ardomąjį darbą visoje SSRS gražintoje 6880 kv. km. teritorijoje. Tos organizacijos dalis, veikusi sovietinės Baltarusijos vakarinėse - Naugarduko žemėse ryžtingų sovietų saugumo organų veiksmais buvo išaiškinta ir sunaikinta, ką nepavyko padaryti lietuviams savo žemėse.
Organizacijos branduolį, būsimą AK - Armija Krajova, sudarė kariškiai, šovinistiškai nusiteikę buvę Vilniaus krašto lenkų valdininkai. 1940m. SSRS okupavus Lietuvą, sovietiniai saugumo organai išaiškino, suėmė ir izoliavo vadeivą N.Suliką ir daugelį kitų pogrindžio organizacijos aktyvistų. 1941m. liepos mėn., vokiečiams okupavus Lietuvą ši slapta karinė organizacija remiama lenkų emigracinės vyriausybės iš Londono atsikuria kaip Krašto armija (lenk. Armija Krajova). Jai pradeda vadovauti buvęs lenkų karininkas A.Kžižanovskis, slapyvardis "Vilkas" (lenk. Wilk, mirusio lenkų generolo L. Želigovskio pakaitalas, turėjęs uždavinį tęsti nusikalstamą veiklą prieš Lietuvą). Armija Krajova 1944 m. balandžio mėn. vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje turėjo iki 8 tūkstančių kovotojų - kartu su Baltarusijos Naugarduko apylinkėse, jų buvo iki 11 tūkstančių. Tai buvo patriotiškai nusiteikusi, šovinistinė, antisovietiška, antilietuviška gerai organizuota, drausminga karinė jėga, turėjusi slaptus civilinius skyrius visoje Lietuvoje. AK tęsė prieškario Lenkijos vykdytą Vilniaus krašto lietuvybės naikinimo politiką. Ji vedė karą prieš viską, kas lietuviška, žudė lietuvių aktyvistus, policininkus, plėšikavo, smurtavo. Dubingių ir kitose Vilniaus krašto apylinkėse vykdė karines baudžiamąsias akcijas, kurių metu žudė lietuviškas šeimas - vaikus, senelius. Štai AK lenkų baudžiamosios grupės 1942-1943m. karininkas Alf. Dembski knygos "Egzekutorius" autorius pripažįsta savo šėtonišką darbą. Matomai sąžinės graužiamas 1993m. nusižudė. AK vykdė savo šeimininkų strateginį uždavinį, siekė išvalyti Vilniaus kraštą nuo lietuvių. Lietuviai negalėjo likti abejingais AK nusikaltimais žmoniškumui. Tokią išvadą yra padariusi 1990 metais atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos speciali komisija, tyrusi AK nusikaltimus Vilniaus krašte.
Remontuojant Vilniaus Bernardinų bažnyčią 1995m. vienoje požemio kriptos slėptuvėje buvo rasta AK archyvinė medžiaga, su žemėlapiais. Apie medžiagos slėpimo vietą konspiracijos sumetimais galėjo žinoti keli aukšto rango AK vadeivos. 1944m. vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, sovietinės Lietuvos saugumo organai nedelsiant suėmė AK vadovybę, kuri nespėjo archyvinę medžiagą perduoti savo šeimininkams. Ji slėptuvėje išliko iki jos aptikimo.
Štai AK vadas "Wilk", štabo viršininkas "Liudvik", Informacijos ir propagandos biuro vadovas "Solny", dokumente "Lenkų lietuvių santykių sureguliavimas" rašoma: "1944 metais vokiečių pasitraukimui iš Lietuvos momentu, Lietuvą pripažinus kariaujančia šalimi, kyla neginčijamas lenkų visuomenės reikalavimas ją okupuoti - kurti sufederuotą valstybę su Lenkija. Tam pritaria Vakarų valstybės. Pereinamuoju laikotarpiu buvo numatyta įkurti Civilinę valdybą, kuri nepaklusnius, besipriešinančius turėtų bausti". Toliau samprotaujama, kad Lenkija turi reikalą su barbariška tauta, kuri nesąmoningose rankose yra nukreipta prieš Lenkiją. Lietuviškas nacionalizmas, sugadintas protas ir sąžinė turės ilgesnį perauklėjamą laiką. AK kovotojams buvo kalama į galvą lietuvių neapkęsti, juos niekinti, žeminti kaip nepilnaverčius žmones. Tai jau lenkiškas nacizmas!
1943m. BJP ataskaitoje "Litwini" rašoma: "Dabartinė lietuvių tauta turi daug pirmykščių žmonių bruožų. Dorovės jausmas, teisingumas, riteriškumas, atlaidumas, taurumas tai lietuviams garsai, be turinio. Su lietuviais negalima kalbėti kaip su lygiais. Tai verčia lenkų tautą ryžtingai ir nuosekliai išspręsti "lietuvių problemą" pagal lenkų siekius". Tarp dokumentų buvo rastas 752 lietuvių vardinis sąrašas, kuris buvo numatytas sunaikinti. Maža būtų sakyti gėda tuo metu sielovadinį darbą dirbusiam Vilniaus krašte ganytojui - vyskupui R.Jelbžikovskiui, kuris su kryžiumi ir malda vykdė ne Dievo, bet lenkų politikų valią.
Tokias AK ataskaitas gaudavo Varšuvos pogrindžio centras, Londonas, taip buvo kuriamas apie lietuvius blogas nesubrendusios tautos įvaizdis, nesugebėjimas savistoviai tvarkytis.
Šį planą lenkams nepavyko įgyvendinti. Vokiečiams traukiantis iš Vilniaus, AK komandos 1944m. liepos 06-07d. puolė "laisvinti" Vilnių prieš ateinant Raudonajai Armijai. Nepavyko. Vokiečiams užteko jėgų išblaškyti puolančiuosius.
Atėjusi Raudonoji Armija nesitaikstė su AK nusikaltimais. Sovietų Lietuvos saugumas, drauge su Raudonosios Armijos speckomandomis per trumpą laiką izoliavo AK vadovus, internavo jos kovotojus. Dalis jų spėjo pabėgti į Lenkiją, kurioje buvo apdovanoti už aktyvią pogrindžio veiklą Lietuvoje.
Tokioje politinėje situacijoje buvo atsidūrę Vilnijos krašto lietuvių kilmės sulenkinti lietuviai - tutaišai, tapę Varšuvos įrankiu imperiniams tikslams vykdyti.
Tai, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos penki Vilniaus krašto, save vadinantys lenkais - tutaišais, deputatai 1990m. kovo 11d. nebalsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą, tai, kad to krašto, to paties kirpimo komunistų partijos veikėjai, remiami Maskvos, kūrė antilietuvišką Jedinstvos organizaciją, bandė kurti to regiono autonominę sritį SSRS sudėtyje, trukdė Lietuvai atsikurti, galiausiai Varšuva 1994 m. pasirašant pokario tarpusavio draugiško bendradarbiavimo sutartį su Lietuva vengė pasmerkti 1920m. Vilniaus krašto okupacijos, jos pasekmių įvertinimo, kad dabar tyčiojasi iš Lietuvos valstybės Konstitucijos įstatymų. Lietuvos valdžios buvo klaida įteisinti Lenkų partiją nacionaliniu principu. Už nuolaidžiavimo kaina tenka aukoti valstybės interesų sąskaita, tai ateities tema. Valdančiųjų atstovų nuolaidžiavimas, jų veiksmai reiškia valstybės vertybių principų ir nacionalinių interesų aukojimą dėl siaurų grupinių ir partinių asmeninių interesų.
P.S. Tauta stipri savo savastimi ir atmintimi, savo dvasiniu ir materialiniu paveldu - stipri, žinanti savo istoriją, savo didvyrius, kultūros - švietimo puoselėtojus, savo vidaus ir išorės neprietelius. Sąmoningas ar nesąmoningas siekis marinti tautos atmintį - jos ilgaamžės šaknys yra tautos žudymas - nusikaltimas.
Atgal
.jpg)
