VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Tautos mokykla

03 09. Kur du pešasi - laimi trečias

Algirdas Berkevičius

Šiandieną mūsų visuomenėje susidarė tokia padėtis, kad šią temą paliesti jau yra būtina. Pateiktu posakiu apie dviejų peštynes ir trečiojo pergalę, mūsų senoliai pasakodavo ir sakydavo remdamiesi šimtmečių patirtimi. Patirtimi, perduodama iš kartos į kartą. Kokia tai buvo patirtis? Pažvelkime praeitin ir gerai gerai pamąstykime. O būta štai ko.

1380-aisiais metais įvyko taip vadinamas Kulikovo mūšis. Kovėsi Rusios pajėgos su mongolais-totoriais. Pastarųjų pusėje turėjo kovoti ir LDK pajėgos. Šios pajėgos iškart į mūšį nestojo. Sustojo reikiamu atstumu, palaukė, kol rusų pajėgos nugalėjo totorius, po to sumušė iš mūšio lauko grįžtančią rusėnų kariuomenę. Nugalėjo trečiasis. Įdomu, kas vadovavo LDK pajėgoms?

1399-aisiais metais įvyko Vorkslos mūšis. Kryžiaus žygį prieš totorius paskelbė Krokuvos vyskupas, palaimino popiežius, odalyvavo kryžiuočių, Lenkijos ir Lietuvos pajėgos. Vieni geriausių Europos raitelių - žemaičiai - mūšyje nedalyvavo. Pirmoji mūšio vietą pasiekė LDK kariuomenė. Priešą atakavo tik atvykus sąjungininkų pajėgoms. Kadangi kryžiuočiai, taip pat Lenkijos kariuomenė nebuvo suinteresuotos Vytauto pergale, Lietuvos kariuomenė buvo totorių nugalėta, patyrė daug nuostolių, omūšio laimėtojais galėjo pasijausti tariamųjų sąjungininkų pajėgos. Matomai tik dėl šios priežasties buvo įvykdyta mirties bausmė kryžiuočių komtūrui Zalcbahui, paimtam nelaisvėn Žalgirio mūšyje. Vėl pasiteisino teiginys, kad ten, kur du pešasi, visada laimi trečiasis. Įdomu, kas vadovavo šiame mūšyje Lenkijos pajėgoms?

1410-aisiais metais įvyko Žalgirio mūšis. Lietuvos kariai, patyrę didelius nuostolius, kryžiuočius nugalėjo, o laimėtojais tapo lenkai, patyrę tik nedidelių nuostolių. Vėl laimėjo trečiasis? Kas vadovavo Lenkijos kariams? Tendencingai mąstančių istorikų teiginiais netikiu.

Taip buvo prieš kelis šimtmečius. Taip yra ir šiandieną, tik šiandien trečiasis ne visada laimi. Todėl grįžkime netolimon praeitin.

1918-aisiais metais, po ilgų okupacijų, atkurti Lietuvos valstybę ryžosi ne tik lietuviškai kalbą lietuviai, bet ir lenkiškai kalbėję. Susitelkę lietuviai sutriuškino bermontininkų, bolševikų ir lenkų karines pajėgas. Pasirodo, kad tik vienybėje yra galybė, yra jėga.

1939 - 1940 metais pralaimėjome todėl, kad paneigėme vienybę, kad to meto mūsų šviesuolių tarpe atsirado tokių, kurie teigė jog geriau su velniu nei su Smetona. Nebuvo būtinos vienybės ir sprendžiant lemtingus Tautai ir valstybei klausimus. Kuo viskas baigėsi - žinome. Vėl laimėjo trečiasis.

Vėl pradėjome telktis 1988-1989 metais. Susitelkę laimėjome, tik ar ilgai džiaugsimės iškovota laisve? Pasirodo, jog gyventi laisvėje, ją vertinti, reikia mokėti.

Sklando kalbos, kad Lietuvos sostinės - Vilniaus miesto - meru gali tapti tautinių mažumų atstovas. Ar tai realu? Galimas daiktas, nes kai du pešasi beveik visada nugali, laimi trečiasis. Tautinių mažumų, siekiančių savo kandidatą matyti mero kėdėje, atstovams, reikėtų taip elgtis. Svarbiausia yra tiksliai išsiaiškinti, kas labiausiai nori būti miesto valdžioje, kas yra realiausi kandidatai. Tai padarius jau galima siūlyti ir savo paramą - su sąlyga, kad mažumų atstovai galės vadovauti miesto švietimo įstaigoms, kad galės spręsti visus klausimus, susijusius su tautinių mažumų reikalais. Reikia manyti, kad tokie pageidavimai tikrai būtų patenkinti, kad tik patektų valdžion.

Jei būtų gautas neigiamas atsakymas, tuomet reikėtų taip elgtis. Pirmiausia reikėtų kuo tiksliau nustatyti realiausius lyderius - su jų pasekėjais ar sąjungininkais. Po to reikėtų pasidomėti šių žmonių polinkiais, siekiais, silpnybėmis, o gal ir klystkeliais. Tokią medžiagą surinkus, su kiekvienu jau galima pasikalbėti gana dalykiškai. Šiais samprotavimais nereikėtų stebėtis, nes jau toks yra šio meto gyvenimas.

Koks nors naivuolis gali paklausti: negi žmonės, norintys dalyvauti politinėje veikloje, nežino, kad tik vienybėje yra mūsų jėga? Nežino, kad giedodami „vienybė težydi“ mes jau įsipareigojame ir žengti šiuo keliu, jei save laikome garbingais žmonėmis. Deja, gyvenimas yra kitoks, o mes esame tik paprasti, silpni ir nuodėmingi žmonės, jau įpratę paklusti tik svetimųjų sprendimams.

Teisūs buvo mūsų senoliai sakydami, kad ten, kur du pešasi, visada laimi trečiasis.

Atgal