VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Teisė ir teisingumo vykdymas

02 24. Nuosavos žemės trauka

Ričardas Kalytis

Dar iš Antikos laikų randame žinių apie nuosavos žemės bylas, dovanojimus, pardavimus, mokesčius, prievoles. Žemės nuosavybė buvo labai branginama ir saugoma įstatymais.

Rusija, kaip visada, atsilikdama ir vėluodama su reformomis, tiktai 1861 metais panaikino baudžiavą. Tačiau žemę paliko ne valstiečio, o bendruomenės nuosavybėje.

Jau 20 . pradžioje pažangusis Rusijos premjeras Piotras Stolypinas įžvelgė ribotos nuosavybės trūkumus ir pradėjo kaimų skirstymus į vienkiemius. Šį eksperimentą pirmiausia įdieginėjo Lietuvoje. Ankstyva jo žūtis tolimesnę ūkio reformą Rusijoje nutraukė. Lietuva, pajutusi vienkiemių naudą, atgavusi nepriklausomybę, vienkiemių politiką tęsė toliau (Dar iki šiol Lietuvoje likę daug neprivažiuojamų neperspektyvių vienkiemių).

Maža to, 1922 m. Lietuva paskelbė žemės reformą. Reformos esmė – išdalinti dvarus, o žemę atiduoti bežemiams, mažažemiams, savanoriams. Kitaip sakant, buvusius varguolius paversti žemės savininkais. Sunku apsakyti žmonių, pirmą kartą gyvenime tapusių žemės šeimininkais, entuziazmą, kad ir per didelius vargus kuriant savas sodybas. Ši politika pasiteisino, žmonės palaikė vyriausybę, o žemės ūkis pradėjo sparčiai augti, padidėjo produktų eksportas, tais laikais buvęs pagrindinis valstybės pajamų šaltinis.

Nuosava žemė! Kiek dėl jos pralieta kraujo, kiek kilo revoliucijų, kiek kartų vyriausybės žeme naudojosi vykdant savo politiką... Kažin kaip būtų pasibaigę mūsų Nepriklausomybės karai 1918-1922 metais, jei ne pažadai suteikti žemės savanoriams? Panašiai ir Abraomas Linkolnas 1862 metais laimėjo pilietinį karą, išleidęs Homstedo įstatymą, suteikiantį piliečiams, norintiems užsiimti žemdirbyste, iš federalinių žemių po 150 akrų žemės. Tą pati darė ir Vladimiras Uljanovas, iškėlęs revoliucinį šūkį „Žemė - valstiečiams“. Kaip tai visa baigėsi, mes žinom.

Nuosava žemė ilgai laikė lietuvį savoje gimtinėje. Tiktai neturėję arba praradę savo žemę leisdavosi į amerikas ir brazilijas. Užsidirbę ten pinigų vis viena žvalgėsi į gimtinę, norėdami įsigyti brangiausią turtą - žemę.

Sakykite, kas atsitiko, kad dabar žmonės, nuošaliose vietose metę savas žemes, sodybas, leidžiasi į svetimas šalis? Trumpiausias atsakymas - techninė revoliucija. Ji sunaikino archainį ūkį, anot filosofo Alberto Šveicerio, ji atnešė didžiausią žmonijai nelaimę: „Ji atėmė žemę, atėmė mielą, ant kalnelio gyvenusį kaimyną, o patį uždarė į daugianarvelinį baraką, į kurį per vamzdžius paduodama gyvenimui palaikyti būtiniausi produktai“. Atėmė žmogui kūrybinę galią. Žmogus, pagal jį, gali būti kūrėju tiktai turėdamas nuosavos žemės plotą ir nuosavą būstą. Išties, ko verti valdžios skatinimai užsiimti verslu daugiabučio blokinio namo gyventojui? Jam pradžiai bent žemės plotą suteikite. Ne šiaip kur pamiškėje, o civilizuotoje, komunikuotoje gyvenvietėje. Žmogus įsikurs, sumanys verslą, prisiriš prie savos žemės. Žmogus yra veržlus ir kūrybingas. Tiktai prisiminkime tą metą, kai buvo pradėta dalinti žemė kolektyviniams sodams. Iš visokių atliekų ir sunkiai gaunamų medžiagų į ką lietuviai pavertė užmestus žemės plotus? Sakykite, kur pasidėjo „valstybinė žemė“. Geriausias būdas, kaip pririšti žmogų, kaip pasimaloninti vyriausybei - duoti jam žemės. Duokime, kvieskime, padėkime kurtis. Mūsų apleista žemė - nuostabi ir nepakartojama mūsų lietuviška gimtinė, tiktai reikia ją civilizuotai sutvarkyti.

Prieštarauju valdžioms norams apmokestinti nepakeliamais mokesčiais mums brangią Tėvynės žemę. Tai caro laikų atgyvena.

Tiktai Engelsas, komunistinės apologetikos teoretikas, apkaltino tą žmogų vagyste, kuris pirmas sugalvojo apsitverti žemės gabalą ir pasakyti: „Čia mano“, mat žemė esanti gamtos, kitaip sakant, visų nuosavybė. Kai pirmieji komunistai panaudojo šį teiginį praktikoje, tai iki tol buvusi turtinga šalis ne vieną kartą kentė badą iki ištisų gubernijų išmirimo.

Ilgus viduramžius trukusi baudžiavinė sistema, kai žemė priklausė žemvaldžiui, ir Europoje badai dažnai lankė visą žemyną. Tiktai išlaisvinus valstiečius nuo prievolių dvarininkui ir suteikus jiems žemės nuosavybę, Europa suklestėjo.

Atgal