VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09 16. Meilės Alėja (skiriama Palangai)
Valentina Jekateriničeva (Fatejeva)
Seniai mano svajonėse buvo kelionė prie jūros. Ką dar galvoti?! – Reikia krautis lagaminą ir važiuoti.
Miela Baltijos jūra iš karto pasirodė šalta ir mane sutiko nelabai svetingai, bet vėliau ji tapo švelni ir gimininga.
Kitos tokios jūros nežinau. Prieš keturiasdešimt metų, gavusi kelialapį buvau apsistojusi patogiai išsidėsčiusioje tarp miškelio šalia krantinės Meilės alėjoje Nr.11.
Daug kas pasikeitė iki dabar: šalia poilsio namų „Žuvėdra“ išaugo nauji korpusai ir kotedžai. Metalinės konstrukcijos su žydinčių augalų krepšeliais iš tolo primena pasakiškus medžius, nauji suolai, prižiūrėti gėlynai, skverai, galima išsinuomoti dviratį. Puošni Meilės Alėja.
Pastebėjusi tuščią suolelį nusprendžiau prisėsti. Mąsčiau – baigiasi rugpjūtis. Vakar ėjau naktiniu tiltu, tamsoje degė ugnelės, švietė lempos ir praeivių veidai. Vėjo beveik nebuvo. Beeidama iki galo, prisiminiau vaikiną iš Panevėžio. Prieš 40 metų mes susidraugavome prie jūros. Susitikome ankstų rytą pakrantėje. Vaikinas rinko gintarą. Man buvo liūdna: mano jaunikis nepalaikė draugijos, ir aš ilsėjausi viena. Vaikinas mane užkalbino, mes pradėjome susitikinėti. Jis pasirodė mielas ir geras žmogus, buvo švelnus ir taktiškas, nesileido į tuštybes. Man patiko toks bendravimas, aš net prisirišau prie jo, su kiekviena diena jis man patiko vis labiau: rūpestingumas man, komplimentai, kad esu protinga ir rimta mergina, ir jokių kitų minčių. Ir aš jam patikau. Susitikdavome keletą kartų per dieną: eidavome prie jūros, ant tilto stebėdavome saulėlydžius, jūrą. Kartu laikas ne praėjo, bet prabėgo. Jis nebuvo labai kalbus, atsakinėdavo trumpai, kartais papasakodavo apie save, trumpai dalinosi savo įspūdžiais. Jo jausmai slėpėsi šypsenoje, ūsuose ir barzdelėje. Buvo žvejys, tai jį užgrūdino, veide įrėžė rūsčius bruožus ir išryškino charakterį.
Stipraus kūno sudėjimo, gilaus proto, susitvardęs ir gerai išauklėtas – tokį įspūdį man paliko naujasis draugas, aš juo tikėjau, jaučiau atramą gyvenimo problemose. Jam buvo nesuprantama „vakar arba rytoj“, jei jo apie tai paklausdavo, atsakydavo paprastai: „vakar – praėjo, rytojus dar neatėjo“. Gyveno šiandiena, ir jam buvo ramu. Nusmelkė mintis: „O kodėl ne jis mano jaunikis?“ Vaikinas pasirodė laisvas – nei žmonos, nei sužadėtinės. Apie draugus neklausiau. Pasakiau jam, kad turiu jaunikį, daugiau nieko nekalbėjau, o jis ir neklausinėjo. Prieš išvykdamas manęs paklausė: „Ar nori, kad pas tave atvažiuočiau motociklu?“ Aš, aišku, apsidžiaugiau ir užrašiau jam savo adresą. Neatvyko, gal sutiko merginą, tik laišką ar atviruką retkarčiais atsiųsdavo...
Kodėl jį prisiminiau? Rengiausi ryt eiti pažiūrėti delfinų. Mes su juo anuomet vykome į Klaipėdą, ten dar nebuvau buvusi. Mes vaikščiojome senomis gatvėmis, lankėmės kavinėje, pietavome, apžiūrėjome Jūrų muziejų. Nuvežė jis mane į krantinę, ten pamačiau audros išmestą juodą laivą, apie kurį neseniai buvau skaičiusi. Netoli šio milžino vaikinas rado metalinį kamštelį nuo butelio ir pasiėmė atminčiai. Jis padovanojo man naktinę jūrą. Vėtra kėlė bangų gausmą, bet man nebuvo baisu su tokiu stipriu ir galingu vaikinu. Jaučiau šilumą ir jaukumą, kuomet jis apglėbė mane savo striuke. Kur jis dabar gyvena, ar lankosi tame mieste? Ar prisimena mane, juk tiek metų praėjo...
Netoliese ant kito suolelio prisėdo pagyvenusi maždaug mano metų moteris, iškart po jos iš 11 namo išėjo žilas liesas vyriškis, ir atsisėdo šalia moters.
Turbūt, pažįstami. Abu sportiniais kostiumais. Po keleto minučių vyriškis prakalbo su kaimyne. Aš pagalvojau, kad turiu teisę sėdėti ant suolelio ir girdėti ar negirdėti, apie ką jie kalbėsis. Dar pagalvojau: „Ar nenueiti gi man?“, bet kitą minutę nusprendžiau pasilikti. Susidomėjau, apie ką jie kalbėsis, ar jie seni pažįstami, iš kur ši porą ir t.t. Aš jau pamiršau vaikiną, dingusį iš mano gyvenimo. Prisiminimai apie jį buvo dėkingumas per laiko prizmę.
-Per pusryčius man jūsų veidas pasirodė pažįstamas. Jūs čia seniai? – paklausė vyriškis.
-Šiandieną – dešimta diena, kaip čia apsigyvenau, štai ir įsiterpiau tarp poilsiautojų,- pasakė kaimynė. Jos figūra tarsi paauglės, mažo ūgio, rusvų plaukų, rusvomis akimis.
-Jūs nepatikėsite, bet aš čia pirmą kartą poilsiauju, - tarė vyriškis.
-Kodėl gi? Toli gyvenate?
-Kokie dabar nuotoliai? Sėdai į lėktuvą – ir vietoje. Visas reikalas tame, kad aš čia gyvenau prieš daugelį metų, bet nebuvo kada praeiti pajūriu ir paprasčiausiai pasivaikščioti. Čia aš tarnavau kapitonu kariniame dalinyje. Gyvenau be šeimos. Žmona atvažiavo vėliau su mažu sūneliu. Gyveno su manimi vasarą ir rudenį, o žiemą labai nuobodžiavo, tad išvyko pas motiną į gimtąjį miestą. Atvažiavo tik vasarai, kategoriškai atsisakė likti pas mane visam laikui. Viskas baigėsi skyrybomis. Man tada buvo 30 metų. Su kareiviais eidavau į jūrą maudytis, po tarnybos – į parduotuvę apsipirkti, paruošti vakarienę. Anksti eidavau miegoti, kartais su karininkais atšvęsdavome kokius nors įvykius restorane. Taip ir gyvenau. Kartą grįžęs iš tarnybos prisėdau ant suoliuko toje pačioje vietoje. Norėjau pagalvoti, kaip toliau gyvensiu.
Prieš draugus išsisukinėjau, bet širdyje pergyvenau, likęs be šeimos. Baigiau karo akademiją, nusimatė perkėlimas į kitą miestą. Susirasti moterį nesunku, bet rimtą ir ištikimą žmoną – nepaprastas uždavinys.
Ant suoliuko sėdėjo mergaitė. Aš į ją neatkreipiau dėmesio, ji buvo taip kukliai apsirengusi, kažkokiu pilku lietpalčiu, nepastebima vakaro fone. Rugsėjo pradžia. Mieste tylu ir gera. Man prisėdus, mergaitė lengvai krūptelėjo ir atsistojo, ketino eiti. Aš žvilgtelėjau į ją ir atsiprašiau už jos svajonių sutrukdymą. „Tai aš turiu išeiti, nors, reikia žiūrėti, kur sėdiesi“.
-Jums kažkas atsitiko? – dalykiškai paklausė mergaitė. Ji buvo dar labai jauna, atrodė naivi ir neturinti patirties svetimšalė, beveik kregždutė, netikėtai įskridusi pro atvertą langą, prisėdo pailsėti ir apsižiūrėti.
-Tu skubi? – pasidomėjau aš.
-Gali uždaryti poilsio namus, - prisipažino ji.
-Jūs gyvenate pagal jų tvarkaraštį?
-Pagal poilsio namų tvarkaraštį, - susijaudino mergaitė, - artėja naktis.
-O jūs buvote naktiniame restorane?
-Ne, niekada.
-Aš jus kviečiu ir vaišinu! Neatsisakykite, jums nieko blogo neatsitiks. Man paprasčiausiai reikia draugės vakare. Ateis draugai į eilinę vakaronę. Jie manęs klausinėja, kada aš ateisiu su dama. Būkite šiandieną mano žavioji dama.
Mergaitė pagalvojo ir buvo jau beeinanti. Aš tiriamu žvilgsniu žvelgiau į ją, ir ji staiga sutiko: „Gerai! Aš greitai išvažiuosiu. Man tikriausiai reikia persirengti ir perspėti budinčiąją, kad vėlai grįšiu“.
Aš apsidžiaugiau: „Einu su jumis. Jūs persirengsite, o aš susitarsiu su budėtoja“.
Vietoj sijonėlio ir megztinio, mergaitė pasipuošė mėlyna suknute su baltais žirneliais, apsivilko baltą švarkelį ir lietpaltį. Mašinos nebuvo. Iki restorano eiti netoli, bet vakaras buvo vėsokas.
Visą vakarą mergaitė tylėjo, retokai šypsojosi. Karininkai ja domėjosi, o ji trumpai pasakė – dirbanti gamykloje buhaltere ir neakivaizdžiai mokosi, gyvena su tėvais. Kai ją pakvietė šokiui mano draugai, ji paklausė mano leidimo. Vakarieniaudama valgė lėtai, vyno taurę tik glausdama prie lūpų, nesijuokė, kai pasakojo anekdotus.
Karininkai stebėjosi ir buvo atsargesni. – Aš milicijoje dirbu, - įsijautė mergaitė. Visi nusijuokė, o ji, po šokio su manimi, paprašė ją palydėti į poilsio namus. Ji neketino sėdėti naktiniame restorane iki ryto. Buvo aišku, kad mano draugams reikėjo atsipalaiduoti, o mano mergina savo rimtumu jiems trukdė. Aš likau ja patenkintas ir supratau, kad man reikia tokios žmonos. Palydėjau ją į poilsio namus ir sutarėme pasimatyti ant to suolo, kur susipažinome.
-Kas buvo vėliau? – paklausė moteris.
-Aš merginai pasipiršau, bet ji atsakė dar pagalvosianti, tekėti nesiruošė, jai buvo tik 20 metų, turinti pasitarti su tėvais.
-Jūs vėliau susitikote? – pertraukė moteris.
-Ne! Aš tris kartus vykau į miestą duotu adresu, bet jos tai iš darbo neišleido, tai ji buvo komandiruotėje, tai vėl kur nors važiuodavo, rodos, į sesiją. Aš net susitikau su jos tėvais. Jos motina man pasakė, kad dukra ištekėjusi ir išvyko į Baltarusiją, nereiktų jos trukdyti.
-O ką jūs darėte?
-Aš nuliūdau. Dar trejus metus buvau viengungis. Bandžiau susitaikyti su žmona – nieko neišėjo. Žmona vėliau susitvarkė savo gyvenimą, o aš vedžiau ligoninės medicinos seserį. Vaikų neturėjome. Žmona užsikrėtė nuo ligonio gripu ir mirė. Aš seniai gyvenu Vokietijoje. Ar girdėjote apie tokį miestelį Veimar?
-Jūs Nikolajus Ivanovičius Šorinas? Jūsų istorija panaši į mano jaunystės istoriją. Aš taip pat našlė. Esu Nina Zariečnaja. Jūs dar tada susipažįstant pasakėte:
-Ką, kaip pas rašytoją Čechovą? – Aš atsakiau, kad taip mama mane pavadino Čechovo pjesės herojės garbei. Juk tai buvote jūs? Dieve mano, prabėgo 40 metų, kas galėjo pagalvoti? Juk aš dažnai čia atvažiuoju ilsėtis. Aš ir pavardės nepasikeičiau.
Vyriškis ir moteris apsikabino. Man pasirodė, kad pradėjo lynoti lietutis.
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
.jpg)
