VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
12.14. Kultūra – Lietuvos valstybės podukra
Prof. Ona Voverienė
Dabartinė valdžia kultūrą yra įvardijusi kaip prioritetą. Tačiau gražūs valdančiųjų žodžiai prasilenkia su veiksmais - projektuojant kitų metų valstybės biudžetą, kultūros įstaigoms nurodyta susimažinti apetitą ir pasiveržti diržus.
Žurnalistė Roberta Tracevičiūtė
Kitų metų biudžeto plane lėšos kultūrai sumažintos 6 mln. eurų. Daliai kultūros įstaigų, pavyzdžiui, Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, Nacionaliniam Operos ir baleto teatrui, Nacionaliniam dramos teatrui, Nacionaliniam muziejui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmams, Vyriausiajai Archyvaro tarnybai ir kitoms įstaigoms nurodyta 15 proc. susimažinti kitų metų išlaidas, nors kai kurie teatrai ir koncertų salės bus rekonstruojami (Roberta Tracevičiūtė. Kultūrai – dar vienas valdžios niuksas // Lietuvos žinios. – 2018., spal. 16, p. 5). Visais laikais, pradedant rusų okupacijos metais ir visų kitų okupacijų metais, Lietuvoje kultūrai buvo skiriamas mažiausias finansavimas, ji buvo nustumta į paskutines vietas. Okupacinių valdžių metais – tai buvo galima suprasti – okupantams reikėjo sunaikinti Tautos dvasią, lietuvius nutautinti, jaunąsias okupuoto krašto kartas asimiliuoti. Bet dabar tai juk esame laisva ir nepriklausoma valstybė, išsivadavusi iš visų okupacinių režimų tauta. Tai kodėl tęsiama iki šiol okupacinių valdžių politika Lietuvoje? Kodėl iki šiol stengiamasi naikinti lietuvių tautinę kultūrą? Kaip rašoma minėtame žurnalistės Robertos Tracevičiūtės straipsnyje, šiuo metu Lietuvoje turime 10 000 kultūros darbuotojų – bibliotekininkų, menininkų, rašytojų, poetų, dailininkų ir kitų. Jų atlyginimai viešajame sektoriuje – patys mažiausi: nors beveik visi jie yra baigę aukštuosius mokslus, bet jų atlyginimų vidurkis vos siekia 593 eurus, yra vienas žemiausių visoje Europos Sąjungoje, kai tuo tarpu net Lietuvoje bendras šalies atlyginimų vidurkis yra 747 eurai. Žodžiu, Lietuvoje labiausiai žeminami ir valdžios nekenčiami kultūros darbuotojai. O dabar – dar vienas valdžios akibrokštas kultūrai: 6 milijonais eurų mažiau net ir už tą skurdo dietą, kuria gyveno mūsų kultūra iki šiol. Kas atsitiko? Gal mus vėl okupavo koks Žirinovskis?
Pixabay.com
Ar kokios Afrikos lumbu-mumbu genties kunigaikštukas, kuriems reikia galutinai sunaikinti mūsų tautą ir mūsų valstybę? Juk to kaip tik ir siekia pasaulio ir ES globalistai, siekiantys sukurti pasaulinę valdžią. O gal valdžiai pritrūko pinigėlių įsteigti Seime nusenusių komunistų, pasivadinusių socialdemokratais ir dar kad būtų tvirčiau ir darbiečiais, labdaringą senelių prieglaudą po frakcijos ar komiteto stogu, kurioje būtų mokami Seimo nario atlyginimai, vien tik dėl to, kad komunistinė bacila nebūtų išgyvendinta iš Seimo negrįžtamai. Iš to tik dviguba nauda: R. Karbauskiui ir jo grupei draugų bus lengviau valdyti, nes ta labdaringa senelių prieglauda bus absoliučiai paklusni ir visada pakels ranką, juk nesunku, kai reikės valdantiesiems „prastumti Seime“ jiems naudingą įstatymą, palaimingai, kaip krokodilams snaudžiant ir ašarojant, virškinant prarytuosius-nupirktuosius, pirmiausiai LLRA, nupirktą ir jau neutralizuotą, t.y. suvirškintą, o dabar ir komunistus per G. Kirkilo komunistus-socialdemokratus-darbiečius ir ypač per nepakeičiamą Rusijos mylėtoją ir ištikimą bendradarbį Artūrą Skardžių, nuolat ir piktai šiepiantį dantis prieš Prezidentę, Prezidentūrą ir Lietuvos nepriklausomybę. Tikimasi, kad „suvirškinus“ komunistus, bus galima laimėti ir kitus rinkimus į Seimą. Ir toliau laikyti pavergtą liaudį skurde, gausinant milijonierių skaičių, kaip atsitiko valdant šios kadencijos Seimui ir Vyriausybei, kad tik alkana liaudis nepradėtų mąstyti ir suvokti savo skurdo priežastis. Kur tai matyta, kad dabartiniai 500 Lietuvos milijonierių, valdantys 8 mlrd. 400 mln. turtą (TOP-500.), vien tik buvę komunistai, partinių komitetų sekretoriai ir KGB darbuotojai bei jų atžalos, o „valstiečių“ tik vienas kitas... Netvarka! O iš kur tuos papildomus milijonus paimti? Belieka tik kaip tą bėdžių, liaudies atstovą, dar labiau prispausti... Jis dar gajus ir tylus... ir vis dar gyvas... Svarbiausia... neorganizuoja socialistinių revoliucijų... tik kantriai tyli, vilkdamas vergo dalią, tarnaudamas feodalams milijardieriams, milijonieriams, arba balsuoja kojomis.... kuo toliau nuo Lietuvos. Ir, neduok Dieve, jeigu jis taptų sąmoningu tautiečiu, įsijaustų į piliečio vaidmenį... Todėl ir nereikia kultūros... Tegul rūpinasi tik savo išlikimu, kad jis ir jo šeima iš bado nemirtų, gudručiams turtėjant...
Kartais atrodo, kad atsiranda šviesos spindulėlis tamsos karalystėje, tauta pradeda busti... kuriasi tautinės minties organizacijos, susikūrė tautininkų sąjunga... Po patriotinių organizacijų sambūrio vasaros pabaigoje prie Lūksto ežero Žemaitijoje buvo atgimstanti viltis... kad kas nors keisis. Tą viltį sustiprino ir daugiatūkstantinės žmonių minios, aplankius Lietuvą Popiežiui Pranciškui, bei tokios pat minios, laidojant mūsų Tautos didvyrio, kovotojo už laisvę vienam iš vadų – Adolfą Ramanauską-Vanagą. Atrodė, kad Lietuvos žmonių sąmonėje įvyko lūžis, kad jie dar yra ir nori būti tikrais lietuviais ir dorais Lietuvos piliečiais... Ir kad dabartinė ramybė ir tyla – tai tyla prieš audrą... O ta audra, kurios kvėpavimą jau pradedame jausti – tai artėjantys net treji rinkimai – į savivaldą, Lietuvos Prezidento ir į Europos Parlamentą. Tik ar turime pasiruošusių kautis rinkimuose tvirtų ir patikimų žmonių? Kol kas horizonte matau tik vienintelį politiką – Arvydą Juozaitį, pasiryžusį kautis už Lietuvos ir tautos ateitį rinkimuose ir aukoti daug ką, kad tik Lietuvoje atsirastų daugiau tautos, patriotizmo, Tėvynės meilės ir teisingumo. Šalia jo matau mūsų bundantį jaunimą. Tik abejoju ar pavyks jaunimui įveikti vadizmo sindromą ir susivienyti vardan tos Lietuvos? Susitelkti ir ginti Tautos idėją, tautinę tapatybę, kaip įvardijo Popiežius Pranciškus – didžiausią vertybę vieningu frontu? Arvydo Juozaičio, kandidatuojančio į Lietuvos Prezidentus, valstybės politikos gairėse „Lietuva yra čia“ yra pateikta lietuvių tautinės tapatybės gelbėjimo programa – per kultūrą, tautinių ir krikščioniškųjų vertybių sistemą, atsigręžimą į mūsų tautos istoriją ir objektyvų dabarties vertinimą. Be kita ko, joje sakoma: „ Lietuvos kultūra negali būti paversta eksperimentine erdve. Joje kaip aksioma TURI BŪTI IŠSAUGOTOS MŪSŲ TRADICIJOS ir Dainų šventės, tautą per amžius gelbėjusi KŪRYBA; valstybinė kalba stiprinama, švietimas vykdomas pirmiausia valstybine kalba“. Patinka man ir kita filosofo tvirta nuostata: „Lietuva kurs sąlygas grįžti, o ne išvykti“. Man asmeniškai, išvykęs lietuvis, miręs lietuvis, kad ir išskirtiniausiais talentais jis ten, kažkur, begarsėtų. Džiaugiuosi, kad prie tokios nuostatos pratinasi jau ir mūsų jaunimas. Deja, tik... ne mūsų turtuoliai, kurie kaupia milijonus – nežinia kam – be gražių darbų tautos ir valstybės išlikimui, be gyvenimo prasmės ir be vardo istorijoje. Taigi šių dienų svarbiausias mūsų uždavinys ir yra – išsaugoti tautą, apginti tautinę tapatybę, kautis už ją visais įmanomais frontais prieš globalistus ir visokio plauko svieto perėjūnus, jaukiai įsikūrusius Lietuvoje ir mėginančius mums diktuoti savo politikos madas. Kautis už teisingumą – išmintingai, radikaliai ir kultūringai. Kultūra ir žodis – tai mūsų tvirtybės inkaras ir mūsų skydas nuo visokių grėsmių ir mūsų ginklas.
Žvelgiant į ateitį, manau, vienu svarbiausiu mūsų kultūros uždaviniu turėtų tapti Lietuvos žmonių sąmoningumo ugdymas: stiprios, turinčios valią priešintis neteisybei ir žmonių nedorumui tautos formavimasis, pereinant iš vergo dalią įpratusios nešti liaudies į sąmoningą, tvirtą tautą, gebančią apginti savo konstitucines teises. Kitas svarbus praktinis uždavinys - kultūrologo Aleksandro Šidlausko spaudoje jau keltas klausimas apie mūsų tautinės kultūros KANONO sukūrimą, kad mūsų jaunosios kartos suprastų ir įsisąmonintų, kokios vertybės, kurtos ir puoselėtos šimtmečiais, mūsų Tautai yra svarbiausios (Aleksandras Šidlauskas. Lietuvos nacionalinis kanonas // Lietuvos aidas. -2015, spal. 3, p. 1,2). Lietuvių kultūros kanono sukūrimas (Kanonas – kas tvirtai nustatyta, kas yra virtę tradiciniu ir visų pripažintu dalyku – DLKŽ). – turėtų tapti visos dar išlikusios mūsų tautos reikalu. Į jo kūrybą turėtų įsitraukti visos, dar nenutautėjusios laikraščių ir žurnalų redakcijos, tautiečiai, piliečiai, užsienių lietuviai. Tai – mūsų garbės reikalas ir mūsų jaunųjų kartų ugdymo abėcėlė, kurią turėtų išmokti kiekvienas lietuviukas ir Lietuvai lojalus jos pilietis, kad galėtų didžiuotis savo kultūros laimėjimais pats ir papasakoti apie juos ir savo kaimynui. Tuo stiprintų pačią tautą, jos pasitikėjimą savimi ir plėtotų tautiškumą. Prisimenu skaičiau, kad tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje kiekvienas skautų organizacijos narys privalėjo aplankyti nors 200 žymiausių Lietuvos istorinių vietų. Lietuvių kultūros kanonas turėtų būti plačiai aprobuotas ir išleistas dideliu tiražu, kad taptų kiekvieno lietuvio moksleivio staline knyga, supažindinančia su Tautos kultūros žymiausiais laimėjimais ir jos vaidmeniu tautos gyvenime ir jos kuriamos valstybės galių ir valstybingumo stiprinime.
Svarbus yra klausimas – kas turėtų tapti pagrindiniu ateities – tautinės Lietuvos – pagrindiniu subjektu? Manau, kad juo turėtų būti – iki šiol dar nebuvusi valdžioje ir nesusikompromitavusi savo narių besaikiu egoizmu, tarnaujanti tik savo, savo artimųjų ir savo klano gerovei, partija. Tokios partijos prielaidas matau dabartinėje Lietuvių tautininkų ir respublikonų partijoje, jungiančioje 4 600 narių ir Lietuviškoje krikščioniškoje partijoje, turinčioje 2 300 narių. Deja, tos partijos neturi charizmatinių lyderių. Dėk esamų jų lyderių neveiklumo yra nematomos, negirdimos ir neturi jokios įtakos nei tautos stiprinimui, nei valstybės kūrimui. Partijos lyderis, kaip savo laiku rašė A.J. Greimas, turi būti kaip paveikslas seklyčioje: pats turi būti Asmenybe, kad galėtų paskui save vesti ir įkvėpti pergalėms tūkstančius žmonių. Būtų garbinga, kad didžios Asmenybės savybių neturintys ir nemokantys dirbti organizacinio darbo žmonės, patys garbingai atsistatydintų, ir užleistų lyderio pozicijas gabesniems.
Kyla klausimas, kodėl tiek doriausių ir ištikimiausių savo valstybei Lietuvos piliečių yra ignoruojami mūsų sociologų ir žiniasklaidos institucijų, nuolat skelbiančių partijų reitingus. Ar tai nėra politinė diskriminacija? Ir dar viena tautos ir jos galimybių naikinimo forma?
Kaip savo laiku rašė mūsų tautos ideologas Vladas Putvinskis-Pūtvis, tikėtis, kad Lietuvos valdžia kada nors pradės rūpintis kultūros ir tautos išlikimo klausimais ir kad į Lietuvos kultūros ministro postą deleguos kultūros žmogų, beviltiška. Tuo turi rūpintis pati Tauta. Ir du kartus didesniu jos frontų skaičiumi už savo išlikimą. Nes kultūra – visuomet buvo, yra ir bus tautos gyvybės versmė. Manau, kad ateityje kultūra turėtų tapti Lietuvos Prezidento globojama sritimi.
Džiugu buvo skaityti, kad pagaliau „Valstybė ir savivaldybės įsipareigojo vienoda dalimi prisidėti prie kultūros darbuotojų algų didinimo“ (Alkas.lt. -2018.10.18). Tik kada prabus mūsų 500 milijonierių sąžinės, Lietuvos nepriklausomybės nuo okupantų dėka sukaupusių milijardinius turtus ir pažeidžiančius šimtmečiais puoselėtą Lietuvos kultūros mecenavimo tradiciją? Vien tiktai Kėdainių parapijoje prie 14 bažnyčių išliko tų bažnyčių fundatorių-statytojų – dvarininkų Šniukštų, Zavišų, Zabielų, Kognovickių, Milvydų, Gintautų, Petkevičių, Šilingų ir kitų memorialinės lentos, kad tos medinės ir mūrinės bažnyčios buvo pastatydintos jų lėšomis, taip pat remontuojamos jų lėšomis. Džiaugiamės tuo jų paliktuoju mums ir ateinančioms kartoms kultūriniu paveldu, su dėkingumu prisimename tų fundatorių pavardes (Vaclovas Volkus. Kultūrinį paveldą turime, o ką paveldės atėję po mūsų? //Lietuvos aidas. – 2018, spal.13-19, p. 7).O ką po savęs paliks dabartiniai mūsų milijonieriai? Vakarykščiai uoliausi komunizmo statytojai Lietuvoje? Ar kada nors prabus jų sąžinė ? Kai parašiau ir leidau savo knygą „Lietuvos aidas“ – tautos mokykla. „Lietuvos aidui“ – 100 metų“ (V., 2017)., kreipiausi į Lietuvos milijonierius, prašydama paramos – 3 000 eurų – jos leidybai. Nei vienas milijonierius neatsiliepė, neparėmė nei centu. Knygos leidybą parėmė tik patys neturtingiausieji ir vargingiausi tautiečiai, broliai lietuviai, gyvenantys iš savo skurdo pensijų, bet suprantantys knygos ir kultūros vertę mūsų ir jaunųjų kartų gyvenime. Tai – ryškiausias XXI amžiaus mūsų Lietuvos bruožas, kultūra ir knyga – reikalinga dabartiniams tik skurdžiausiai gyvenantiems lietuviams, o turtuoliai, deja, pasirodo esą ir patys didžiausi tamsuoliai. Su viena vienintele išimtimi – MG Baltic, parėmusia Kryžkalnio, Žemaitijos 2 300 žuvusių už Tėvynės laisvę partizanų, didingo Memorialo statybą, matyt, ne vienu milijonu litų (2016 m.). Šis Memorialas, neabejoju, stovės šimtus metų ir ko gero, kaip vienas iš nedaugelio liudys Istorijai apie mūsų kartos sukurtą ir išlikusį kultūros paveldą jo mecenatų dėka.
Atgal
.jpg)
