VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

02.26. KAS LAIDOJA MŪSŲ TAUTOS PASIDIDŽIAVIMĄ ?

Šaulys, 2020 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio “Tarnaukime Lietuvai“ laureatas Ignas Meškauskas

Mūsų tautos istorija puikuojasi nuostabiu paradoksu: Vytautas Didysis išplėtęs valstybės ribas iki Maskvos, didelėm aukom, netekęs kas antro kovotojo, sumušęs ilgalaikį priešininką, Kryžiuočių ordiną, atsiėmė tik žemaičius, ir tik iki gyvos galvos, o apie teutonų užgrobtas lietuvių etnines žemes, Klaipėdos kraštą nebūta ir šnekos. Po penkių šimtų metų tauta pagimdė kartą, kuri paaukojo Perkūno dievaičiui ant TĖVYNĖS aukuro dvylika aukų ir per vieną dieną susigrąžino pagrobtas teutonų žemes, atsivėrė vartus į jūrą, į pasaulį,

Nutilus šūviams, iš antro aukšto Prefektūros rūmų pasirodžius baltai vėliavai, po mėnesio vasario 16 d. atstovų konferencija pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai; tų pačių metų gegužės 8 d. tautų konvencija patvirtino, o pokaryje Potsdamo konferencija aktų teisingumą pripažino ir amžinai Lietuvos kartoms paliko Klaipėdos kraštą.

Daugiau kaip trisdešimt metų plaukiojam po pasaulio vandenynus, kraunam žuvį į triumus, užkišam autostradą puldami prie jūros, džiaugiamės Neringa, o jaunuoliai beveik prieš 100 m. viduržiemyje vyko su ginklu į pamarį, palikę kraujo dėmes ant Klaipėdos grindinio, negrįžo, štai dėl ko.

Vokietijai pralaimėjus karą, pagal Versalio taikos sutartį, buvo atimtas Klaipėdos kraštas. Kadangi kraštas lietuviškas deklaravo, kad jis bus atiduotas Lietuvai. Bet atsikūrusi Lietuva dar neturėjo pripažinimo, nebuvo kam perduoti. Lietuva nusiramino. Politiniai procesai vyko toliau .Prancūzija prieš bolševikų antplūdį užsimojo sukurti stiprią Lenkijos valstybę, sujungiant ją su Lietuva. Lietuva toliau būti lenkinama nebenorėjo, jungtis atsisakė.

Praėjo trys metai. Veikiausiai Prancūzijos iniciatyva buvo sudaryta Ypatingoji komisija Klaipėdos kraštui spręsti, kuri dreifavo Lenkijos interesų link. Pagaliau buvo aiškiai pasakyta, kad Lietuvai Klaipėdos krašto nepriskirs. Lakios vaizdutės nereikia, kas darėsi Lietuvoje.

Šaulių sąjungos vadas Krėvė Mickevičius, pasikvietęs Klaipėdos krašto atstovą, Klaipėdos šaulių skyriaus vadą Jurgį Bruvelaitį, 1922 m. lapkričio 16 d. šaukia slaptą Prezidiumo valdybos posėdį ir nutarė siūlyti Vyriausybei išvaryti prancūzų karinę įgulą, užvaldyti kraštą, imituojant vietinių gyventojų sukilimą. Vyriausybės vadovas Ernestas Galvanauskas po keturių dienų 1922 m. lapkričio 20 d. šaukia Vyriausybės posėdį, kuriame nutarė;“ Ministrų taryba nėra vienos nuomonės dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai.‘ Toliau rašoma, kad jei ištiktų nesėkmė iniciatoriai ir vykdytojai gal būti suimti ir teisiami.

Vyriausybės posėdyje Vincas Krėvė buvo išvadintas svajotoju, sekančiu savo dramų veikėju Šarūnu, kuris sėkmingai grobia svetimas žemes šaipėsi iš jo; senas diplomatijos vilkas Petras Klimas įspėjo pavojų ne tik su prancūzu įgula, bet ir su Andante, keturių valstybių sąjunga laimėjusi karą prieš Vokietiją, o Lietuva ką tik gavusi de jure valstybės pripažinimą atrodo prieš Andantę kaip muselė..

Nežiūrint, kad Vyriausybė dėl atsargumo neremia nei ginklais, nei pinigais, poeto širdis plyšta, kad lenkai užgrobę ne tik sostinę ir trečiąją dalį Lietuvos, bet pretenduoja į Klaipėdos kraštą,` savo užmojų, neatsisako ir ima ruošti ginkluotą akciją; ieškoti kovotojų, ginklų, pinigų. Palikęs rašytojo stalą Vincas Krėvė su kapitonu Pranu Klimaičiu įsigyti ginklų, vyksta pas Vokietijos karo ministrą, generolą Hansa fon Zektą, kuriuos slaptai gabeno į Kauną; pinigų gavo pas bankininką kun. Praną Vailokaitį, o kovotojus kvietė Klaipėdos krašte susiorganizavęs Klaipėdos išlaisvinimo revoliucinis komitetas. Jis su atsišaukimu kreipėsi į Didžiosios Lietuvos gyventojus: „ Broliai šauliai, jūs žinote kad mūsų mažai yra, kad mes esame nepasiruošę ir nepatyrę kovotojai, dėl to mes šiandien šaukiamės Jūsų pagalbos. Mes tikimės, kad vardan motinos Lietuvos labui Jūs ateisite“.

Vokiečių okupacijos nualinta, šiaudinėse pastogėse išaugusi, mažai mokyta, bet tautos balsui nekurčia tauta, į klaipėdiečių šauksmą atsiliepė; atsilipė ne tik šauliai, bet spontaniškai visa Lietuva: vyresnių klasių gimnazistai, kareiviai, karininkai, karo mokyklų kariūnai, ūkininkų vaikai. Tie, kurie nebuvo šauliai. rašėsi į sąrašus ir tapo savanoriais. Tautą ištiko patriotinis protrūkis: ne taip paprasta palikti namus pačiame sausio vidury, šiltas gryčias, kambarius ir išeiti su šautuvu į nežinią.

- Atsisveikinti su verkšlenančiais namiškiais, nebuvo paprasta, bet kada įsitveri į dainą viskas pasikeičia- prašvitus Sąjūdžiui, ieškodamas savo vardo paminkle, - prasitarė Stasys Buožis, šaulys, Klaipėdos prijungimo dalyvis, atvykęs į Dotnuvos parke, išllkusio paminklo atšventinimą. Tai vienintelis paminklas Lietuvoje per stebuklą išlikęs per rusų ir vokiečių okupacijas, kurį grįžusi iš žygio šaulių kuopa pastatė Dotnuvos Akademijos parke ir pasodino kiekvienas po uosiuką:. ieškojo savo, glostė, bučiavo...

- Apšepęs, nulaužti stulpeliai, nuimta masyvi grandinė - reziumavo žygio dalyvis, - o mūsų iš kuopos, likome keturi, - mostelėjo ranka į čia pat stovinčius karžygius: Antaną Spūdą, Petrą Novickį, Domą Vasarevičių.

- Lietuvai esant, nesireklamavom, bijojom Antantės. Okupacijos metu vėliau mus ne tik gaudė, su šunimis medžiojo; daugelis mūsų guli žvyrduobėse, pelkėse, arba Sibiro taigoje ožkų numintuose kalneliuose,- užbaigė žygio dalyvis.

Atsisveikinant stotyje akių kampučiuose sublizgo žiburėliai, - tik jiems žinoti ką reiškia skirtis su jaunystės pėdsakais, su ta naktimi kada išvyko su šautuvu.

Niekas jų, grįžusių neregistravo, niekas nesidomėjo.

Ne tik Klaipėdos prijungimo paminklu nesirūpinama, bet ir pats istorinis faktas, žygis į Klaipėdą liko nedeklaruotas, paliko vakumą, kurį užpildo mitai, kad Klaipėdą dovanojo Stalinas arba dovanojo pagal sutartį Versalio ponai. Tiesa yra visada aiški, trumpa ir paprasta; Lietuva supratusi, kad iš rankų slysta Klaipėdos kraštas, nebesilaikoma Versalio deklaracijos nuostatos, pasiuntė desantą, išvijo prancūzų karinę įgulą ir prijungė kraštą de fakto. Prasidėjo sunkios derybos, kurios po mėnesio prijungė kraštą prie Lietuvos, - Ypatingosios komisijos darbas Klaipėdos kraštui spręsti nuėjo į makulatūrą.; tauta pasielgė savaip.

2006 m Lietuvoje buvo kilusi diskusija dėl Klaipėdos krašto prijungimo minėjimo. Lietuvos instituto direktoriui dr.A. Nikžentaičiui išsakius nuomonę, kad Lietuva Klaipėdos kraštą tiesiog okupavo. Pagal jį Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos buvo įvykdytas Lietuvos Vyriausybės iniciatyva.

Dabartinio Konstitucijos teismo pirmininko, kuris tuo metu ėjo Vilniaus universiteto Tarptautinės teisės katedros vedėjo pareigas doc. dr. Dainių Žalimą minėti argumentai atrodo kaip nesusipratimas tarptautinės teisės požiūriu.

Į žurnalisto klausimą, kaip atiteko Lietuvai Klaipėda autorius atsako:

„1921 gruodžio 11 d Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas viešai įpareigojo Vyriausybę imtis priemonių, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Vykdydami šį Seimo įpareigojimą Lietuvos Vyriausybės remiami kariniai daliniai, kuriuose yra ir vietinių gyventojų, užima Klaipėdą. Vos mėnesiui praslinkus t.y. 1923 m. vasario mėn. 16 d. Ambasadorių Taryba, nelaikydama to fakto jokia okupacija, Klaipėdos krašto valdymą ir teises į šį kraštą perdavė Lietuvai..

Pagal autorių Lietuvai Klaipėdos kraštas atiteko be jokio kraujo lašo.

Kur padėti dvylika karstų, Ernesto Galvanausko Vyriausybės nutarimą:“ perduoti visą reikalą Lietuvos šaulių sąjungai „ pagaliau kur padėti ašarą traukiančią muziejaus nuotrauką, kurioje budi savomis staklėmis austais parėdais, sermegėlėmis jaunuoliai, vos nudžiūvusiom nuo motinos pieno lūpomis, stovėdami su šautuvėliais ant sniego,kol prancūziški kulkosvaidžiai išplėš vidurius?

Užsimezgusi diskusija, jokio aiškumo neįnešė, nepakėlė uždangos, neparodė veikiančių asmenų ir po politikų galvas toliau vaikščioja blūdas.

Vienam asmeniui suklysti – norma, bet kaip pateisinti suklydusį kolektyvinį protą?

Siekiant atkreipti dėmesį į sausio įvykių 90-metį, Klaipėdos apygardoje rinkti Seimo nariai, Petras Gražulis ir Kęstas Komskis pasiūlė 2013 –uosius paskelbti Klaipėdos krašto metais. Priešpaskutiniame praėjusių metų posėdyje 2/5 išrinktųjų, 48 Seimo narys /tiek tądien darbe buvo/ idėją palaikė. Nutarimas trumpas iš vieno sakinio;

„Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2013 metais bus minimas Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto susijungimas, įvykęs prieš 90 metų, turėjęs ypatingos reikšmės mūsų valstybei, nes šiandien galime didžiuotis ir džiaugtis, kad turime priėjimą prie Baltijos jūros ir esame jūrine valstybe“

Toliau rašoma: bendradarbiaujant su Klaipėdos krašto metų minėjimo komisija ir jai pavesti parengti ir įgyvendinti metų minėjimo programą, numatyti finansavimą programai rengti ir įgyvendinti.

Nei vienas iš 48 išrinktųjų atsistojęs nesuriko: „Veto.“ Ar nemaišoma: pasekmė su priežastimi? Kas ambasadorius vertė susirinkti? Kokia veiksmų seka, kas pirmiausia vyko, ar šauliai i kautynės su prancūzais ar Ambsadoriai į konferenciją ?

Konferencijos atstovai susirinko po to, kada šauliai ir savanoriai per kulkų spiečių šliaužė Klaipėdos gatvėmis, išvijo prancūzų, karinę įgulą ir iškėlė ant Prefekto rūmų Lietuvos vėliavą. Vėliavos iškėlimas ir Klaipėdos krašto užvaldymas iššaukė Konferenciją, kuri pastatyta prieš įvykusį faktą mėnesį svarstė iškilusią ginkluotą problemą.

Antantė Klaipėdos kraštu nebuvo suinteresuota, neturėjo politinės valios pasipriešinti sukilėliams, nuėjo mažiausia pasipriešinimo linkme - Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai. Seimas nesididžiuoja tais, kurie ` paguldė galvas ant Klaipėdos grindinio, ir iššaukė atstovų konferenciją. Ant jų kapo gauburėlių auga užmiršties žolė, sausio 15 d. neskamba bažnyčių varpai, už jų vėles neatlaikytos Šv.Mišios, netariami legendarinio žygio vadų vardai.

Pagal programą tris dienas už paskirtas lėšas klaipėdiečiai koncertavo, uliavojo, bet nei vienas centas nenukrito atminimo granitui.

Seimo nutarime rašoma: “prieš 90 m. įvyko Lietuvos Respublikos susijungimas su Klaipėdos kraštu.“ Kaip galėjo susijungti Lietuvos Respublika, juridinis asmuo su Klaipėdos kraštu, geografine sąvoka, nesančiu juridiniu subjektu?

Sausio 14 d. Seimo spaudos konferencijų salėje įvyko Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos organizuojama spaudos konferencija: „Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos reikšmė ir nūdiena“, skirta Klaipėdos 90 -mečio minėjimui.

Spaudos konferencijoje dalyvavo Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliaukas ir Klaipėdos universiteto istorikas Dr. Vygandas Vareikis.

Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė pripažino: tai sėkmingiausias tuometinės Lietuvos užsienio politikos žingsnis. Konferencijos dalyviai stebėjosi, kad įvyko stebuklas, kurį įvykdė sumanūs Lietuvos žmonės, kad jo ekonominė ir politinė reikšmė nemažta, kad Klaipėda yra vienas iš svarbiausių Lietuvos ekonomikos garvežių, bet nei vienas kalbėtojas nepasiūlė atsistoti už žuvusius ir grįžusius, kurie savo gyvybėmis ir rizika tiesė kelią Klaipėdos prijungimui. Konferencijos dalyviai stebėjosi kokie buvo sumanūs Lietuvos žmonės, bet nei vieno neįvardino, nepagerbė.

2011 m vasario 4 d „ Lietuvos aide“ paviešinta publikacija, „Šaulių skrydis į pajūrį“, kuriame išsakyta Dotnuvos akademijos šaulių kuopos prijungiant Klaipėdą prie Lietuvos dalyvavimas, o taip pat šaulių akcijai atminti pastatyto paminklo remontui Dotnuvos akademijos parka; paminklas išliko pergyvenęs rusų ir vokiečių okupacijas.

Jokio dėmesio, komentarų apie žygdarbį, nei iš institucijų besirūpinančių tautos žygių atmintimi, nei iš asmenų nebuvo.

2019 rugpjūčio 2 d. „Karštas komentaras“ paviešino publikaciją: „Šaulių sąjungos vėliava tebelaukia reabilitacijos“, kurioje šauliai siūlė griebtis ginklo: tauta suprato, kad derybų keliu Klaipėdos nebeatgaus, Šaulių sąjungos vadas, tautos dainius Vincas Krėvė publikacijoje “Pakreipkime vairą“ rašė; “Ilgai laukė Lietuvos Vyriausybė Klaipėdos krašto išrišimo. Ji buvo pasitikėjus Antantės valstybių teisingumu. Besitikėdama pamatė, kad Lietuvai Klaipėda bus prarasta. Tada teko mums, šauliams prabilti savo žodį, ir pakreipti jėga Klaipėdos likimą taip kaip pridera.“

Į šaulių vėliavos klostes iki šios dienos nėra įsegtas ordinas. Šauliai valstybei padėjo visais sunkiausiais istorijos etapais. Buvęs Seimo Pirmininkas Viktoras Pranskietis Seimo konstitucijos salėje teisingai apibūdino kad: „Šauliai tautos kelrodė žvaigždė nuo pat valstybės susikūrimo ištakų“ Dvidešimt pirmame amžiuje ji nustumta į paraštes, sunykus, patriotinei nuotaikai pakelti nebeišeina į gatves. . 2017.10.17 bandant nacionalinę gvardiją atstatyti, kokią turėjo tėvai, nuėjusi karta, Seimo Peticijų komisijos pirmininkas Petras Čimbaras, socialdarbietis, klausimą „prastūmė“ per tris minutes. Per tokį laiką įmanoma tiktai iš skrybėlės triušį ištraukti, bet neišspręsti šalies gynybines problemas. Kas matomai ir buvo padaryta.

Į skelbiamas publikacijas neatkreipė dėmesio nei Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisija, nei Krašto apsaugos ministerija.

Buvo mesta paskutinė korta, - belstis į duris: registruotais prašymais kreiptasi į vedančias valstybinio valdymo ir valdžios institucijas, įvertinti Klaipėdos prijungimo reikšmę, ekonomikos, kultūros ir politikos raidai, pagerbti Klaipėdos prijungimo idėjinius vadus ir padėjusius galvas ant miesto grindini,.

Visi prašymai suplaukė ant Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko stalo. Komisijos pirmininkas, su visa komisija, vienuolika narių

2020.01.21 užregistravo Seime projektą, 2023 metus paskelbti Klaipėdos metais. Manoma, kad bus sprendžiama užmirštųjų problema.

Tik Vyriausybei siųstas prašymas nebuvo persiustas Arūnui Gumuliauskui, o atiduotas Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėjai, kuri prašymą persiuntė Krašto apsaugos ministerijai, o pastaroji kreipiasi į Klaipėdos miesto savivaldybę. Nei Vyriausybė, valdydama piniginius resursus nesiūlė spręsti, žuvusiems pagarbos ženklų statybą, nei Krašto apsaugos ministerija, turėdama Strateginių komunikacijų ir strateginių viešųjų ryšių departamentą, Ryšių su visuomene skyrių, nebandė informuoti visuomenę apie vykstančius procesus, užmirštųjų pagarbos problemą.

Nesuprantamas faktas, kad 2005 m. leidžiant šaulių istorija: “Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje“ 311 p. apie tautos žygdarbį prijungiant Klaipėdą prie Lietuvos, nėra nei vienos eilutės. Redakcinės kolegijos pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Istorikai pripažįsta ginkluotos akcijos esmę, tik skirtingai vertina akcijos vadų indėlį: nevienodai vertinama po šaulių vėliava, Vinco Krėvės kabinete subrandintą akcija ir jos būtinumas įgyvendinti šaulių nutarimas po keturių dienų iššaukia kitą, - Vyriausybės nutarimą perleisti operaciją vykdyti su atsakomybę Šaulių sąjungai. Pradėta abiejų nutarimų realizacijos veiksmai. Kurio indėlis didesnis, ar Vinco Krėvės ar Ernesto Galvanausko – ginčas be prasmės: jei jie kartu nebūtų susikabinę, Klaipėda būtų ištikusi Karaliaučiaus likimas.

Istorikas profesorius V. Vareikis menkina V.Krėvės indėlį, tuo motyvu, kad Vincas Krėvė nežinojo: “ Ypatingosios paskirties rinktinės formavimo, nei generalinio štabo funkcijos operacijos metu, nes nepriklausė asmenims, kurie gautų ypač slaptą informaciją“. Labai toli siekiančios išvados. V. Krėvė atsako už visą akciją,“vsą reikalą‘ kaip sakoma nutarime.. Tam yra atskiri vadai. Jam užteko rūpesčio strateginėse pozicijose, sprendžiant fundamentalias problemas: žmonių resursai, ginklai, pinigai, tamprūs ryšiai su Vyriausybės Vadovu, pagaliau nustatyti, kada pakelti ranką, mostui, „JAU“

Istorikas Alfonsas Edintas žemindamas V.Krėvės vaidmenį be motyvų konstatuoja, kad „V.Krėvė net nesuvokė, kad visą Klaipėdos operaciją rengia E.Galvanauskas ir tenka tik pagalbinė funkcija“. Istorikas ignoruoja, kaip V.Krėvė, palikęs rašomąjį stalą, popieriaus lapą, vyksta į Vokietiją įsigyti ginklų, iš jo kabineto po Lietuvą sklinda šifruotos telegramos:“ surinkti pinigus į vieną vietą.“

Vasilijus Safronovas, istorikas, profesorius pripažįsta; Šaulių sąjunga buvo viena pagrindinių jėgų Lietuvos viduje formavusi nuomonę, kad Klaipėdos kraštą reikia užimti jėga, remiantis Vokietijos ir sovietų sąjungos parama. Nekyla abejonių ir dėl Šaulių sąjungos svarbaus vaidmens formuojant visuomenės nuomonę Klaipėdos karinės operacijos klausimu, tiek prieš operacija ir po jos Trisdešimt metų kaip iš tautos sąmonės eliminuota amžiaus žygdarbis, prijungęs etnines, teutonų užgrobtas žemes atvėręs vartus į pasaulį, pakeitęs valstybės statusą. Išaugo karta, kuri nieko apie tai nežino, nesididžiuoja, negeria vandens iš savo nuėjusios kartos šaltinio, nežino, kad mūsų žemė išaugino šauklius, vyriausybės vadovą Ernesta Galvanauską ir tautos dainių Vincą Krėvę, kurie sutelkė tautą žygiui, kurį vedė Jonas Budrys. Vyriausybės vadovas guli Prancūzijos žemėje, žygio vedlys Jonas Budrys Vakarų pusrutulyje, tik vieno Vinco Krėvės, savųjų atvežti pelenai į kuklias Subartonių kaimo kapines, apie kurias tauta mažai težino. Jie visi turi būti namie, jų gauburėliai, šviesti augančiai kartai kelią.

Patriotinė visuomenė nekantriai laukia, kada po šimto metų nukris tautos pirmoji atgailos ašara. kartai, kuri šiaudinėje pastogėje, akmeniu malta „ant ajerų“ penėtą duona ,skirtingais keliais nuėjusią etninę tautą sujungė kartu, atvėrė vartus į pasaulį ir šimtas metų guli dėl mūsų po juoda žemę.`

Naudota literatūra:

Rytas Tamašauskas, Klaipėdos krašto 1923 m sukilimas ir Akademija WWW,Alkas.lt

Matusas J. Šaulių sąjungos istorija.

Lietuvos Šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919- 2004

V.Turčinavičius Drąsiausias Lietuvos karinis politinis žygis Kultūros barai 2009m Nr10 p.16-21

Vincas Krėvė Mickevičius, „Žodis Lietuvai“ Čikaga,lietuvių organizacijos leidinys.

Vasilijus Safronovas Klaipėdos krašto prijungimas. www.15min Aktualu

V. Turčinavičius. Vincas Krėvė politikos milžino dvasia.www. aidas. lt

Alfonsas Žiedas. Prisiminimas 40 sukilimo sukaktį minint Klaipėdos sukilimo operacija

.Kaip viskas vyko.www. atvira Klaipeda.

V. Safronovas Klaipėda istorinė Lietuvos galimybė,kuria nesinaudojama.DELFI

Atgal