VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ, AKTUALIJOS

Likimo nublokšta į Vokietiją

Gintvilė Switters

Žiema. Apšerkšniję medžiai skleidžia nepaliestą tyrumą. Gluosnis verksnelis tilindžiuoja lietuvišką raudą. Tas nepakartojamas Tėvynės ilgesys. Skambinu draugei į Vokietiją. Pasigirsta liūdnas balsas...

- Kaip gyveni, Eglute?- klausiu aš ją.

- Nekaip, ach, kankina skrandžio skausmai – vos pavaikštau.

- Tu buvai tokia sveika mergina!

- Deja, likimas manęs nelepino.

Su Egle pažįstama daugelį metų. Aš studijavau istoriją, ji – anglų kalbą. Susitikdavome universiteto „Alumnato“ kavinėje. 1993 metais ji susipažino su vokiečiu Maiklu. Jis dirbo baldų gamybos įmonėje. Eglutė padėdavo jam vertėjauti. Užsimezgė draugystė ir įsiliepsnojo meilė. Deja, laimė neilgai truko – firma subankrutavo. Eglutė laukėsi vaiko ir greitai susituokė su Maiklu. Taip prasidėjo jos avantiūra Vokietijoje.

Aš palaikiau glaudžius ryšius su Eglute ir jos šeimyna: rašydavau laiškus, dažnai skambindavau. Eglutė bandė susirasti darbą Vokietijoje, deja, dėl kalbos nežinojimo nepavykdavo. Ji pradėjo lankyti vokiečių kalbos kursus. Maiklas buvo bedarbis, turintis inžinieriaus diplomą, tačiau ir jam nepavyko rasti darbą Vokietijoje. Jis pabandė įkurti firmą Lietuvoje, dėl susiklosčiusių aplinkybių tai nepavyko. Vokietijoje, kaip ir Olandijoje, jei esi vyresnis nei 30 metų, sunku surasti darbą. Tai labai paveikė šeimos situaciją: dažnai kildavo barniai, muštynės. Pagaliau Eglutė išsiskyrė ir liko viena su 2 vaikais.

Karti bedarbio duona – esi priklausomas nuo socialinės pašalpos. Per tą laiką pašlijo Eglutės sveikata – ištvėrė 3 operacijas – visai pasiligojo.

Mano draugas nusprendė padaryti man didelį siurprizą – nuvežė mane į Vokietiją pas Eglutę. Tai buvo 2000 metais, sausio 19 dieną. Vėlai vakare atvykome į Rasttat miestą. Iš telefono būdelės paskambinau Eglutei ir pasakiau, kad esu jos mieste. Ji labai apsidžiaugė. Buvo graudus susitikimas. Mano draugas kalba vokiškai, tai ji ir nusprendė vien su Toni vokiškai kalbėti. Ji nekreipė jokio dėmesio, kad atvažiavau 1000 km atstumą su ja lietuviškai pasikalbėti. Eglė labai pasikeitė: pasidarė šalta, kietaširdė, bejausmė. Jos vaikai irgi negalėjo su manimi pabendrauti, nes nemoka lietuviškos kalbos. Aš jai atvežiau daug dovanų ir kompaktinį diską. Eglė klausėsi dainos, juk tamsoje stovi likimas ir tik švelnios motinos rankos gali išgydyti vienatvės žaizdas.

Prapliupo rauda, juk ji 16 metų nėra buvusi Lietuvoje.

Atgal