VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09 21. Ačiū, Tėveli, kad mane mylėjai...
Mano, brangi ir nepamirštama vaikystė prabėgo gražiausiame Lietuvos kampelyje – Vičiūnų kaime, Anykščių rajone. Atėjau į šį pasaulį 1944 metų gruodžio mėnesio 21 dieną. Buvau lauktas tėvelių kūdikis po ketverių jų santuokos metų. Tėvelis džiaugėsi ir vardą išrinko – Birutė.
Gimiau mažo svorio, silpnos sveikatos, šiaudinėje pirkelėje. Mamytė vystė ir perrengdavo paguldžiusi ant mažos pagalvėlės. Atrodžiau panašesnė į "lėlytę", tik neteikiau minčių, kad užaugsiu.
Kaimynai sveikino tėvelius su nauja šeimos nare, linkėdami išauginti tikrą lietuvaitę.
Pas mus viešėjo, mamytės pusbrolis Augustas Kubilius, bet norėjo sulaukti, kas gims mano tėveliams. Todėl, kai gimiau ir buvau lankoma kaimynų, Augustas dar savaitę pasiliko pas mus.
Kaimynė Levutė Andriūnienė nusistebėjo:
- Oi, kokia mažytė, duok Dieve, kad nenumirtų, skubiai reikia krikštyt. Ji tokia silpna, kaimynėl, reikia krikštyti.
Suskubo po savaitės mane krikštyti. Traupio kunigas suteikė Krikšto sakramentą. Krikšto tėveliu tapo Mamytės brolis – Aleksandras Kubilius, krikšto mama – Genutė Kizytė iš Klaibūnų kaimo.
Tėvelis vaikščiojo liūdnas, neramus, tokį jį matė draugai, kaimynai, artimieji.
Mane aplankė ir kaimynas Edvardas Andriūnas. Tėvelis laukė, ką šis protingas žmogus patars.
Paspaudė Tėveliui, Mamytei, močiutei rankas, pakėlė mane iš lovelės ir tarė:
- Nusiramink, Antanai, gimė mažytė dukrytė, bet žinok, iš mažo grūdo... išauga didelis grūdas. Išaugs ir Birutė! Tikras Tėvelis! Žiūrėk, kaip šypsosi! Aukštyn galvą, džiaukis ir lauk... greitai įsikibs į plaukus, - nusišypsojo kaimynas ir išeina į namus.
Paguostas ir nuramintas Tėvelis kalbasi su Mamyte ir močiute:
- Rodos, kad po kaimynų apsilankymo ir akmuo nuo širdies nusirito, - tarsteli Tėvelis.
- Ach, dukryte, vešime rytoj pas gydytoją, - pasako Tėvelis, liesdamas mano mažas rankeles ir glostydamas galvelę.
Vos praaušus, mūsų Bėriukas tempia roges keliuku pas gydytoją. Tėvelis apkamšo mano mažą kūnelį, kad nesušalčiau, močiutė, kaip įprasta, meldžiasi vežime, nes girdi Traupio bažnyčios varpų gausmą. Kiekvienas paskęsta savo mintyse. ir visų tikslas vienas ar aš išgyvensiu ir kiek vaistų skirs gydytojas.
Kai Bėriukas sustoja gydytojo namų kieme, Tėvelis ištaria močiutei:
- Motin, oi, spaudžia širdį, ar padės mums gydytojas, ar išgyvens mano dukrelė!
- Su Dievo padėjimu, gydytojo žiniomis… išgyvens! – bando nuraminti žentą.
Į prieangį išeina gydytojas Grinevičius mūsų pasitikti. Kambaryje jis išklauso mane, pavarto, pamatuoja temperatūrą. Matydamas mylinčias tą mažą padarėlį ir rūpestingas Tėvelio akis, Grinevičius perduoda mane močiutės globai.
Gydytojas išrašo vaistų, duoda žolelių ir patarimų:
- Būna gyvenime ir stebuklų. Gydyti teks, rūpintis ir nenuleisti rankų. Teks rūpestingai saugoti sveikatą iki 10 metų kaip savo akį žiūrėti.
Tėveliui gydytojo žodžiai suteikė vilties lašelį, jo veidu nusirito ašara. Tėvelis atsiskaitė su gydytoju, susidėjo vaistus. Išleisdamas gydytojas sakė:
- Meilė – daro stebuklus! Mylėkite ir rūpinkitės mergaite!
1945 metų spalio mėnesio 4-tą dieną į mūsų namus pasibeldė neprašyta, nelaukta nelaimė. Man ėjo devintas mėnuo. Moterys, suėję kasti bulvių, laukė išsisklaidančio rūko. Tuo metu atėjo čekistai ieškoti Tėvelio, vengiančio tarnauti kariuomenėje.
"Neprašyti svečiai" nutarė daryti kratą namuose. Pasidairę kambaryje, virtuvėje, kamaroje, atidarę pečių apžiūrėjo jo kampus ir, nieko neradę, patraukė į tvartą, vėliau į klojimą. Klojimas buvo pilnas šieno. Tai – pašaras arkliukui ir karvutei žiemai.
- Vyrai, išversti šieną iš prėslo! – paragino vienas kariškis.
Tačiau močiutė prabilo:
- Bet tada prašyčiau ir sudėti šieną atgal į prėslą. Jūs matote, kad esame dvi moterys su mažu vaiku, tai padaryti pačios nepajėgsime.
Ilgai svarstę čekistai pasakė:
- Tada versti nereikia! Šaudykite į šieno prėslą, - įsakė vyresnysis.
Ir... pasipylė kulkų lietus į paruoštą gyvulėliams šienelį.
Dar daugiau įsiuto vyresnysis, kai nebuvo jokio sumišimo močiutės veide:
- Kardais badykite, kapokite šieną, negalėjo pabėgti. Jis buvo namuose. Mes žinome...
Net užkimęs laidojo gerklę vyresnysis kariškis, bet, prisiuostęs parako dūmų, springdamas iškošė pro dantis:
- Eime, nepabėgs! Gal ne čia ieškome, sakyk, motin! – kreipėsi į ramų močiutės veidą ir žvelgė į akis.
- Aš nieko, vaikeliai, nežinau! – ir išėjo iš klojimo kartu su "neprašytais svečiais".
Močiutė ir klojimo durų nespėjo uždaryti, nes norėjo, kad vėjas išsklaidytų nemalonų parako kvapą. "Neprašyti svečiai" išėję iš klojimo apsidairė aplink į visus pastatus ir, nieko įtartino nematydami, lėtai patraukė į vieškelį link Balelių kaimo.
Tą vakarą ir naktį lijo lietus. Tėvelis, gavęs vado leidimą, atėjo aplankyti manęs. Tuo metu Mamytė pastebėjo vieną vyriškį prisilenkusį prie lango. Jos įsitikinimu, kad "G." ir išdavė Tėvelį.
Kai kariškių jau nesimatė, mamytė išbėgo į kiemą. Klojimas skendėjo dūmuose, parako tvaikas spaudė gerklę.
Mamytė, įbėgusi į klojimą, nustėro: nuo šieno šalinės viršaus krito žemėn Tėvelis. Rankoje laikę granatą, kurios nepaleido priešui, tikėjosi, kad gyvas nepasiduos... Priešas dar sugrįš.
mama, matydama kraujuojančią Tėvelio nosį, kraujuojantį pilvą, pribėgo prie jo. Ji pasimetė, ištiktą siaubingo vaizdo, matydama tokioje būklėje vyrą:
- Ką daryti, kad bus, jei "svečiai" sugrįš? Kaip padėti vyrui?
Į aimanuojančią ir dvejojančią mamą kreipėsi Tėvelis:
- Atnešk, prašau, peilį – nėra prasmės gyventi...
Palikusi kraujuose plūstantį vyrą, mama pasileido į namus. Atsigavusi Tėvelio prašymo neišpildė. Moterys, kurios buvo kambaryje, išėjo į kiemą. Tėvelis šliaužė žole nuo klojimo iki namų slenksčio. Senelė su drėgnu skuduru šluostė žolę, nes nekaltai pralietas tėvelio kraujas plovė rudeninę žolę.
Moterys padėjo Tėvelį paguldyti į lovą. Viena kaimynė ant rankų laikė mane. Aš žiūrėjau į Tėvelį ir rodžiau pirštuku: "Tė-tė po-pa". Moterys verkė. Tėvelis pilnomis ašarų akimis paprašė:
- Pasodinkite dukrytę prie manęs.
Moterys išsibėgiojo į savo namus. Mamytė, paprašyta Tėvelio, atsisėdo prie jo. Tėvelis glostė mano galvytę ir sakė:
- Aš pasveiksiu, sulauksim geresnio gyvenimo, išvažiuosime į miestą, dirbsiu ir būsim laimingi visi trys. Dukrytė taisosi, jai reikia medikų priežiūros. Bet ji pasveiks.
Ašaros plovė mamos veidą. Sėdėjome abi prie Tėvelio. Mamytė stebėjo kiekvieną jo žvilgsnį, klausė kiekvieno žodžio, jautė jo skausmą kaip savo širdies plakimą.
- Jei nepasveiksiu, - aimanavo Tėvelis, - netekėk, Onute, dukrai antras tėvas – nebus manimi
- Jei aš mirsiu, tu, Onute liksi jauna, daug sunkumų bus ir vargų, įveik juos, tik netekėk, jei gyvenimas mus ir išskirtų, netekėk!
- Ne, tu pasveiksi, Antanai, - tikiu, kad mes gyvensime, - verkė Mamytė.
- Aš niekada netekėsiu, niekada, - prisiekė mama, laikydama Tėvelio ranką.
- Augink dukrytei kasytes, mokyk ją ir nepamiršk papasakoti apie mane. Jei numirsiu, tai puoškit mano kapą, tebūnie jis gražus kaip darželis po mūsų langais.
Tėvelio sveikata kas minutę blogėjo ir blogėjo. Jis vaitojo, dejavo, O kai žaizdą skaudėdavo, tai jis prašydavo pilti vandenį, kad apmalšintų skausmą. Tėvelis paprašė Mamytės, kad pakviestų kunigą. Kaimynė Levutė Andriūnienė, prisdėjusi krepšį vilnų, išėjo į Traupį pakviesti kunigą. O vilnų krepšys buvo pridengimas tikslo, kur ji ir kokiu reikalu eina į miestelį.
Kunigas ir traupietis vyras Janulis atėjo su krepšiais – "rudeninių grybų rinkti". Suteikė Tėveliui paskutinį patepimą.Vis sunkiau atsidusdavo tėvelis, dairėsi po kambarį, žiūrėjo į verkiančią Mamytę, į paleidusią dūdas mane. Tėvelis paprašė Mamytės, kad pakeltų mane. Jis pilnomis ašarų akimis pabučiavo ir peržegnojo.
Močiutė, Mamytės motina, pakinkiusi Bėrį, išvažiavo į Raguvą atvežti Tėveliui gydytoją, nors ir gydytojai bijodavo tais laikais važiuoti pas "tokius" ligonius. Bijojo atsidurti Sibiro platybėse. Močiutė gydytojo nerado namuose.
Tėvelio žvilgsnis klaidžiojo po kambarį, sustodavo Mamytės veide ir, dar laikydamas savo rankoje mano rankytę, sunkiai atsiduso. Taip ir nustojo plakusi jo jauna ir mylinti širdis.
Vakare Tėvelį paliko vieną namuose, nes likti prie mirusiojo jos bijojo. Bijojo "nekviestų svečių" apsilankymo. Todėl ir kaimynai negalėjo ateiti pagedėti prie Tėvelio. Nedegė net žvakės, kad nepastebėtų negeros akys.
Naktį Tėvelį palaidojo sode po plačia dvikamiene obelimi. Žemė buvo išlyginta, tik akmenėlis žymėjo tą vietą, kur ilsisi Tėvelio kūnas.
Man paaugus, mamytė puošdavo Tėvelio kapą, sodindavo gėles, kauburėlio šonus apdėdavo velėnomis, aplink pabarstydavo geltono smėliuko. Aš eidavau ir eidavau prie Tėvelio kapelio, man ten buvo gera, ramu. Sėdėdavau ant akmenėlio, žiūrėdavau į kapelį, į obelį ir klausydavausi paukštelių čiulbesio kartu su katyte Raine.
Čia aš buvau saugi, rami ir negrėsė jokie pavojai. Ši vieta buvo mano tvirtovė, mano šventoji vieta. Aš gyvenau savo vaikiškame pasaulėlyje arti Tėvelio ir tų kaimynų, močiutės, Mamytės, kūrei mane mylėjo, o aš jų nepamiršau visą savo gyvenimą.
.jpg)
