VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09 21. Šeima - tautos ir valstybės vertybė
Lidija Veličkaitė
Besibaigiant vasarai, rugpjūčio 28-29 dienomis, Lietuvos moterų lyga surengė Palangoje tarptautinę konferenciją, šiuo metu labai aktualia tema „Šeima - tautos ir valstybės vertybė“. Į renginį atvyko moterys ir keletas vyrų iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Telšių, Didžiosios Britanijos ir Baltarusijos.
dr. Ina Dagytė
Konferenciją pasveikino Tėvynės pažinimo draugijos Kauno skyriaus pirmininkė Irena Eigelienė ir Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, palinkėdami sėkmingo ir vaisingo darbo. Didžiosios Britanijos Parlamento narė Margaretė Stokom (Margaret Stockhom) perdavė konferencijos dalyviams žinutę, kaip išvengti širdies smūgio, kai esi vienas, nes pati tai patyrė. Ji pataria energingai ir nepertraukiamai kosėti, prieš tai giliai atsikvepiant. Kosėjimas turi būti gilus ir ilgas, iš visos krūtinės. Kosėti kas dvi sekundes nesustojant, kol atvyks pagalba, arba, kol širdies plakimas normalizuosis. Ši žinia verta pagarbos, nes dauguma konferencijos dalyvių išties garbingo amžiaus.
Akademikas Romualdas Grigas
Viešnia iš Didžiosios Britanijos, Europos Parlamento Britų sekcijos viena iš vadovių, Britų žurnalo „European Women“ (Europos moterys) redaktorė Pam Rikards (Pam Rickards) jau septintą kartą lankosi Lietuvoje. 1993m., būdama Didžiosios Britanijos konservatorių partijos įtakinga vadovė, susitiko su tuometiniu Aukščiausiosios Tarybos pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu bei politinių partijų nariais ir nuo to laiko visuomet seka naujienas apie Lietuvą. Pirmasis pranešimas Pam Rikards „Suspaustas vidurys: Moteris tarp mažų vaikų ir senų tėvų" daugeliui keistu pavadinimu, kurio sinonimas galėtų būti kitas terminas „Sumuštinio karta“ (Sandwich Generation). Ką tai reiškia? Tai šeimos, turinčios vaikų iki 18m. amžiaus ir senus tėvus, kuriems reikalinga priežiūra. Prelegentė sako, kad šiais laikais jaunimas tuokiasi vyresnio amžiaus, tad savaime aišku, kad jų tėvų amžius atitinkamai didesnis. Jų šalyje kas septinta šeima atsiduria tokioje padėtyje. Paminėdama Londono olimpiadoje du aukso medalius laimėjusias mūsų lietuvaites, ji sako, kad jų tėvams teko išgyventi didžiules nervines įtampas. Jaunam žmogui tėvų dėmesys, jų patarimai ypač svarbūs.
Spartėjant medicinos pažangai, tobulėjant gydymo technologijoms, žmonės gyvena ilgiau. Medicininės paslaugos yra labai brangios ir dalį gydymo išlaidų tenka padengti vidurinei kartai, t.y. „suspaustam viduriui“. Jei vyresnei kartai reikalinga globa, arba jie atiduodami į globos namus, vaikaičius reikia leisti į profesionalias vaikų auklėjimo įstaigas, nes tėvai turi dirbti. Pragyvenimo lygiui vis didėjant, kas septinta šeima patiria pinigų trūkumą. Apie 60% anglų sako, kad jie negali užtikrinti normalaus pragyvenimo lygio savo šeimoms. Didžiojoje Britanijoje atsirado tendencija, kai jauni žmonės nenori ieškoti darbo ir tampa išlaikomi savo tėvų. Šiuo metu nedirbančių jaunų 18-25m. amžiaus žmonių yra apie milijoną. Vyriausybė skatina plėtoti smulkųjį verslą, kurti naujas darbo vietas, mokytis pačių paklausiausių profesijų, veda derybas su įmonių savininkais, kad jaunus žmones priimtų į darbą ir juos apmokytų. Kita problema yra gyvenamojo būsto įsigijimas. Jo nuoma gana aukšta. O pirkti namą, ar butą dar sunkiau. Nelengva gauti paskolą iš banko, ypač jei ją imi pirmą kartą. Jei banko klientas tvarkingai kas mėnesį moka įmokas, tai antrą paskolą gauti jau žymiai lengviau. Didėjant paskolai, didėja ir įsigytos nuosavybės draudimo mokestis. Pasiturinčių žmonių, galinčių pirkti būstą, nėra daug. Krizės laikotarpiu vyriausybė sumažino namų statybas, tačiau ekonomikai atsigavus, statybų verslas būtų labai pelninga ūkio šaka, kuri pakylėtų visą šalies ekonomikos augimą. Didelis rūpestis šeimoms yra skolos už vaikų mokymąsi aukštosiose mokyklose. Už mokslą vis daugiau reikia mokėti, tačiau neturtingoms šeimoms suteikiamos lengvatos.
Akademikas Romualdas Grigas, kalbėdamas apie vertybes ir jų kaitą skirtingose šeimos kartose, klausia, kas gi ta šeima. Jis palygina ją su viską sugeriančia kempine ir akumuliatoriumi, kuris pakrautas skleidžia energiją.
Per 100 metų lietuviška šeima viską sėmėsi iš savo etnokultūros. Gyveno sodžiais. Nukrypdamas nuo šeimos temos akademikas, priminęs gruzinus, dainuojančius polifoniškai, kurių labai malonu klausytis. Iš kur tai? Jų kunigaikščiai ir kunigaikštukai visada dainavo su savo liaudimi. Nebuvo laikotarpio, kad jie būtų atitrūkę nuo savo tautos. Pas mus prieš 500 metų aristokratija jau nedainavo lietuviškai. Žydų šeimose yra tradicija turėti patriarchą - protėvį, kuris palikęs rimtą pėdsaką šeimos gyvenime. Ir jis, kaip šerdis, integruoja šeimos narius, nors jie ir išsibarstę po pasaulį.
Grįždamas prie lietuviškos šeimos, akademikas dar kartą pabrėžė, kad šeimos gyveno sodžiais. Dar buvo parapijos. Tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Dabar sodžių nebeliko, šeima tapo atvira, jaunimas stengiasi kuo greičiau atsiriboti nuo savo tėvų ir tapti laisvu pasauliui. Konfliktas tarp tėvų ir vaikų užfiksuotas Egipto papirusuose prieš 5 tūkstančius metų. Juose parašyta, kad vaikai nenori klausyti savo tėvų. Jei žvilgtelėsime dar seniau, vienoje filosofinėje knygoje parašyta: „Jei yra moteris šeimoje, yra šeima. Jeigu yra šeima yra tauta“. Pagal lietuvių kultūros tradicijas moters vaidmuo šeimoje buvo didžiausias ir esminis, formuojant dvasinę kultūrą. Vyras užsiimdavo karo reikalais, užtikrino saugumą, pragyvenimo šaltinį.
Akademikas R.Grigas įvardija visą eilę šeimą atspindinčių vertybių, koks jų buvo pobūdis anksčiau, kokiomis trajektorijomis nukrypo į priekį. Pirma - darbas. Šis žodis yra sakralus, turintis dvi prasmes - darbštus ir darbingas. Darbas buvo kaip apeiga, kaip šventė, jeigu jis nebuvo prievartinis. Žmonės, eidami į šienapjūtę, užsidėdavo švarius lininius rūbus, giedodavo ar dainuodavo. Linų apdorojimas buvo apeiginis, taip pat su dainomis ar giesmėmis. Dabar mes turime visą kartą simuliantų, kurie dar pačiame jaunystės jėgų žydėjime apsiformina bedarbiais. Kita - Tėviškė. Tai ta aplinka, kurioje žmogus gimdavo, augdavo. Aplinka su gyvuliais, gandrais, pelėdomis. Ji, kaip inkaras, pririšęs kiekvieną iš jos išėjusį. Faktiškai tai buvo tėvynė. Kiekvienas kaimas ar teritorija stengėsi supilti savo piliakalnius, kuriuose buvo atlikinėjamos apeigos. Tačiau vyksta transformacijos. Dar cariniais, o vėliau sovietų okupacijos, laikais, jau ir prievarta, vykdant melioraciją, pradėta naikinti vienkiemius. Žmonės kėlėsi į gyvenvietes. Jose buvo net patogiau - buvo ambulatorija, paštas. Tai dabartiniu laikotarpiu net miesteliuose, turinčiuose pora tūkstančių gyventojų, nebeliko nei ambulatorijos, nei pašto, netgi vaistinės. Viskas nusiaubta ir atrodo taip daroma, kad tokia sąvoka, kaip tėviškė, išnyktų. Vaikai kasdien vežiojami po 15 km. pirmyn atgal į mokyklas ir jau nebežino, kas tas kiemas, kas ta skruzdėlytė, kregždutė, nebelaukia atskrendančio gandro. Nebeliko ryšio su gamta. Viską užgožia televizija, kompiuteriai, mobilieji telefonai. Kita vertybė - tautoraštis. Tai audiniai, kuriuos ausdavo mūsų močiutės, mamos audimo staklėmis. Akademikas sako, kad audžiami sudėtingi raštai turėjo savo kodą. Kiekviena audėja rašto nekurdavo, jį gaudavo iš kažkur, o tas kažkur buvo iš tų moterų, kurios saugojo tautoraštį, kaip ženklų palikimą. Vertybė - dainavimas. Pasikeitė dainų kūryba ir funkcija. Jei anksčiau dainavimas buvo pusiau magiškas, sakralinis tai dabar to nebeliko. Kaip ritualo apeiga buvo atliekamos sutartinės. Piemenėlių dainos net išskiriamos į atskirą žanrą. Jų raliavimas suformuodavo atskirą dvasinį pasaulį ir sakoma, kad taip dainuojant, karvės duodavo daugiau pieno. Per šventes, įvairius susiėjimus žmonės dainuodavo. Tai buvo dvasinė jungtis, atgaiva, džiaugsmas, liūdesys ir kartu kūryba. Daugelio dainų autoriai nežinomi, nežinoma, kas jas kūrė ir iš kur jos atsirado. Dabar dainuojama mažai, įvairių paminėjimų, net vestuvių metu samdomi ansambliai su solistais. Jei ir dainuojama, tai dainos banalios, neturinčios nieko bendra su dvasine kultūra.
Meilė - kaip vertybė. Čia prelegentas priminė 13 amžiuje kolektyvinę moterų savižudybę, kai jų vyrai, dalyvavę Žvelgaičių kariuomenėje, gėdingai pralaimėjo. Moterys suvokė, kad ir jos dėl to kaltos, todėl prisiėmė atsakomybę. Pagal seniausius papročius, kurie mus pasiekė, vyras ir moteris traktuojami kaip vienas kūnas. Vienas kūnas - reiškia vienija. Aišku tame vienijime galėjo atsirasti ir kibirkščių, ir dūmų. Šiandieną žodis „draugas“ įgauna kitokią prasmę. Jaunos mergaičiukės 15-20 metų giriasi, kad jos turi draugą. Meilė, kaip teikianti impulsą kūrybai, nuvertinta. Tėvai taip pat atlaidžiai žiūri, netgi skatina visišką laisvę, todėl toks jaunimas nebesidomi subtiliais, o vien tik pramoginiais dalykais. Prelegento paskutinė mintis apie vertybes - pagarba tėvams. Giliausioje senovėje mes turėjome ryšių su Rytų kultūra, bet taip susiklostė, kad mes neturime tėvų kulto, kur vyriausių žmonių sprendimai yra gerbtini.
Doc.dr. Ina Dagytė Mituzienė pranešime „Identiteto savivoka šeimos kasdienybėje“ sako, kad gyvendami šiame sudėtingame pasaulyje, turime sau atsakyti, kas mes esame ir pagal ką atpažįstami. Ir jei žvelgtume į mūsų patirties klodus, tai kas yra užfiksuota, tai mes esame be galo turtingi žmonės. Yra trys kartos - vyresnioji, vidurinioji ir jaunoji. Ir jaunoji karta sunkiai jau atpažįstama, pagal tas vertybes, kurios buvo išvardintos akad. R.Grigo. Jeigu mūsų tapatybę gerai išreklamuotų, tai pasirodytų, kad mes tiesiog nesugebame panaudoti tų turtų, kuriuos turime. Tą turėtų daryti šeima, mokykla, universitetai, valstybinės institucijos. Atkreipdama dėmesį į mūsų identitetą, prelegentė jį sieja su gyvenimo stiliumi, o jis, daugelio tyrinėtojų nuomone, atskleidžia ekonominę - vartotojišką kategoriją. Ji klausia, kam mes skiriame savo laiką ir pinigus?
Turime nemažai darbų apie identitetą, kad ir knygą „Lietuviško identiteto trajektorijos“, išleistą 2008m. tačiau žmonės tokias knygas retai skaito. Kai kurie sociologai bando įrodinėti, kad tapatybė labai kintanti, ir nieko pastovaus nėra. Dar Konfucijus yra pasakęs:,, Blogiausias palinkėjimas žmogui - gyventi nesibaigiančių permainų metais.“ Todėl reikalinga kažką sustabdyti, turėti pastovaus.
Doc. dr. I.Dagytei, dirbant Vytauto Didžiojo universitete, Politikos mokslų diplomatijos institute, bendradarbiai globalistai vis sakydavo, kad nebereikia jokių tautų, nereikia galvoti apie valstybės reikalus, tik, kad žmogus būtų viskuo patenkintas ir laimingas. Tačiau mes negalime išvengti grupės savivokos. O grupė - organizacija. Šeima taip pat organizacija. Identiteto savivokoje mes išskiriame tris dalykus - vizualinę, elgseną ir komunikaciją. Kalbėdama apie migracinę kultūrą, prelegentė sako, kad jos rezultatas - sukonstruota primityvi tapatybė. Ir čia labai trūksta tėvų autoriteto. Pagaliau, kokie lietuvybės simboliai mūsų namuose? Ar atėjęs nepažįstamas žmogus į butą supras, kad čia gyvena lietuviška šeima.? Kaip mes švenčiame valstybines šventes? Ar tik ta proga skaniai pavalgome? Juk šeima - didžiulė vertybė ir jei joje yra įtvirtintos tradicijos, tai jomis reikia pasidalyti su kitomis šeimomis. Savo šeimose mes galėtume aptarti, koks gi yra Lietuvos prekės ženklas. Dviejų viešųjų įstaigų pasiūlyti pavadinimai: ,,Lietuva - drąsi šalis“ ir „Lietuva - Baltijos širdis“. Prelegentė klausia, kur yra mokslo darbai, kur kūrybinė iniciatyva? Jai atrodo, kad nei viena iš jų neveikia. Esame meistrai kritikuoti kitus, bet sukurti savo prekinio ženklo nesugebame.
Mums labai svarbu žinoti savo tapatybės modelį. Deja, mes apie tai net nekalbame savo šeimose. Prelegentė norėtų, kad pas kiekvieną žmogų ant darbo stalo gulėtų knyga „Lietuviško identiteto trajektorijos“, kurioje mūsų akademikai galvoja apie grėsmes Lietuvai ir mūsų identitetui.
Doc.dr. I.Dagytei atrodo, kad mūsų pasirinktas demokratinis kelias gali veikti tik tada, jei turime stiprias partijas, o jų veiklą oponuoja stiprios visuomeninės organizacijos. Pastarųjų turime gana daug, bet to tinkamo oponavimo nelabai yra. Gal apie viešąjį interesą mes daugiau turėtume kalbėti ir šeimose, susirinkdami sekmadieniais bendrų pietų.
Prelegentė apgailestauja, kad mes daugiau orientuoti į praeitį, o ne į ateitį. Vertinam pasekmes, bet mažiau galim lemti priežastis. Neturime identiteto vadybos ir savivadybos strategijos. Ji siūlo nustoti švaistyti milijonus viešiesiems pirkimams ir pradėti galvoti apie identiteto vadybą ir savivadybą, jos strategiją.
Grėsmes mūsų identitetui prelegentė mato komercializuotoje žiniasklaidoje. Tai yra UAB-ai, kurie parduoda savo produkciją, lygiai taip, kaip kojines ar mėsą. Jei jūs ją skaitote, vadinasi vertinate. Daug laiko praleidžiame žiūrėdami televizorių ar naršydami internete. Laikas ne taip svarbu, turinys svarbiausia, bet ar jis tikslingas ir vertingas?
Kokios mūsų galimybės? Docentė sako, kad mes turime tvarkyti vizualųjį Lietuvos vaizdą. Kas verčia Kuršių Nerijoje įmonių savininkus vadinti savo vilas nelietuviškais pavadinimais? Kodėl mūsų lietuviška virtuvė apsiriboja vien cepelinais?
Prieš įstojant į Europos Sąjungą Austrijoje buvo surengta paroda „Europiniai identitetai“. Estai, latviai, lietuviai ir lenkai nusiuntė savo objektus į parodą. Lietuviai - kryžių, latviai - sodybą, estai - pirštines, lenkai - lėlių teatrą. Bet ar mes to norėjome? - klausia prelegentė. Mūsų niekas nepaklausė. Siuntė muziejai. Taip atsitinka, kad mūsų vardu, mums nežinant, daug kas yra daroma. Patys esame kalti, jei leidžiame tai daryti.
Doc.dr. I.Dagytė mano, kad religinė ir pasaulietinė kultūra turi išlaikyti proporcijas, abi būti stiprios ir neužgožti viena kitos. Kalbėjimas, kad aš kaltas turi būti pakeistas kitu: ,,Aš pasiryžęs veikti, aš turiu savo programą ir aš veikiu".
Bus daugiau
Atgal
.jpg)
