VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09 25. Prabėgo penkeri metai...
Birutė Silevičienė
Supratau: tėvelis užmigo ir niekada jo nepamatysiu. Žiūrėdavau nuotraukas, bučiuodavau jo atvaizdą ir širdyje jutau ilgesį ir skausmą. O kaip norėjau, kad jis būtų šalia gyvas ir sveikas. Tada ir aš būčiau laiminga.
Tik vasaros metu eidavau miegoti su mamyte į kitą kambarį.
Pamenu, kai mama, apklojusi lovoje mane, atsisėdo prie atviro lango. Į kambarį veržėsi gaivūs kvapai ir varlių, paukščių balsai. Betraukdama gaivų aromatą, beklausydama žiogelių smuiko melodijų, spoksojau į mėnulį, kuris žaidė kambaryje.
Jis lietė daiktus, slinko mano lovele, ir apšvietė langą. Mamytė man atrodė labai graži šioje šviesoje ir paslaptinga.
Prie lango pamačiau vyriškio siluetą. Jie kažką tyliai kalbėjosi.
Miego karalystė užvaldžiusi mane nešė į savo tvirtovę. Nemačiau ir negirdėjau, kada vyriškis išėjo ir kada atėjo miegoti mamytė.
Aš ir pati negalėjau patikėti matytu vaizdu, kad tai nėra mano sapnų vaizduotė.
Kai tas vyriškis ėmė lankytis kiekvieną vakarą, aš nutariau neužmigti, o pasiklausyti jų pokalbio. Man rūpėjo žinoti jų „paslaptis“.
Man pavyko. Kai mamytė paguldė mane miegoti ir, apkamšiusi antklode, nuėjo prie atviro lango, šiek tiek palaukiau, pradengiau antklodės kamputį.
Vėl atėjo vyriškis, pabučiavęs mamytę, atsisėdo ant palangės.
Mano širdelėje užvirė pyktis tam vyrui: kokią jis turi teisę bučiuoti Mamytę?!
Vyriškis, pakalbėjęs apie darbą, tarė mamytei:
- Tau sunku, Onute, vyriškų reikia rankų darbams nudirbti. Dvi moterys ir su mažu vaikučiu... oi, sunku. Galėčiau padėti... Ištekėk, prašau, už manęs, - maldavo jis.
- Ne, oi, ne! O kaip bus su dukra? – klausė Mamytė.
- Aš ją mylėsiu. Jei myliu tave, tai ir jai užteks meilės mano širdyje, - aiškino vyras.
- Bet... Antanas... prašė netekėti, - verkdama aiškino mama.
- Tau bus lengviau, - išgirdau ištartus žodžius.
Pokalbis tarp Mamos ir to žmogaus privertė mane nerimauti. Galvojau, ko jis taip peršasi padėti mums, jei ir močiutė su mamyte puikiai tvarkosi, o jei mažai rankų, tai aš augu, o dar kaimynai vieni kitiems padeda. Ko jis čia „burkuoja“ su mamyte prie lango? Ko mamytė jo neišvaro į namus?
Miegas lipdė akis. Supratau, kad kažkas negero bus mūsų namuose. Bet tai bus kalta Mamytė. Gal ryte pasakyti močiutei?
Išreikšdama savo protestą, atsiguliau skersai lovos, nepalikdama vietos Motinai, ir laukiau ateinančios miegoti.
Mintys, neduodančios ramybės mano mažai širdelei, vis veržėsi ir kėlė sąmyšį.
Mama, atėjusi pastūmė mane, ir, matydama, kad aš guliu kaip gulėjusi, kepštelėjo į minkštą vietą, aš pasislinkau. Ji verkdama užmigo, o aš kaltinau tik tą „burkuojantį“ vyriškį. Taip jis sujaukė mano gyvenimą. „Geriau būčiau miegojusi su močiute, kuri taip myli mane. Aš jau Mamytei tampu nebereikalinga, ji jau lovoje stumdosi ir ranka kepšteli, tai kas bus vėliau“, - galvojau ir svarsčiau savo vaikiška galvele.
Prabėgo beveik trys mėnesiai. Pasirodo, kad tas vyriškis, kuris kas vakarą lanko Mamytę, - kaimynas Leonas Kasmočius. Jis buvo išvežtųjų kaimynų Edvardo Andriūno giminaitis.
Apsipratau, kai dienomis kaimynas Leonas ateidavo padėti. Svarbu man buvo tai, kad dabar jau jis nebeateina vakarais ir mamytė man seka pasakas, glosto nugarėlę, priglaudžia prie savęs.
Aš jaučiu palaimą. Mamytė puošia tėvelio kapą, uždegame žvakelę.
O kaip gražiai ji sutvarko mano plaukus, kokius įriša kaspinus. O kai išleidžia kasas, tai plaukai siekia kelius. Kaip gali nemylėti mamytės!
Tylus rudens vakaras. Saulėlydis! Sode dar žaidžia saulutės raudonis, Tėvelio toks gražus kapelis, šis reginys, kaip lengvas vėjelis, glosto vaikišką širdelę. Palinkiu tėveliukui labanakt ir su močiute grįžtame pasėdėti į darželį.
Močiutė verkė. Aš nežinojau, kas jai nutiko, nes ji glostė mano galvelę, bučiavo ir apsikabinusi stipriai spaudė prie savęs.
Kelyje pasirodė mama ir kaimynas Leonas. Visą dieną mamytės nebuvo namuose, o aš ir nepasigedau. Taip gera buvo su močiute, kad ir pamiršau mamytę.
- Štai mes ir namuose! – šūktelėjo abu. Jie atrodė linksmi ir laimingi. Pabučiavo kiekvienas močiutę ir mane. Įėjome į vidų. Dabar pastebėjau ant jų rankų vestuvinius žiedus.
Tą dieną Mamytė ir kaimynas Leonas Kasmočius Panevėžio bažnyčioje tuokėsi.
Nesupratau, kas mūsų namuose įvyko! Stovėjau ir nežinojau, kodėl čia taip drąsiai vaikšto tas kaimynas ir kada jis eis į savo namus. Kai pamačiau, kad močiutė ruošia vakarienę ir deda ant stalo keturias lėkštutes, apsiraminau. Vadinasi, močiutė žino, ką daro, taip reikia.
Tačiau mano mintis pertraukė mamytė:
- Čia tavo tėvelis, atvežiau į namus. Jis buvo ligoninėje. Dabar pasveiko. Būk gerutė, mylėk ir klausyk!
Tėvelis! Kaip tai gali būti tėvelis, jei mano tėvelis mirė. Jo kapelis sode. Aš jį lankau. Ne, ne… čia kaimynas.
Ir tyliai nuslinkau už krosnies. Iš savo pasakų knygelės išsiėmiau paslėptą tėvelio nuotrauką. Pabučiavau ir žiūrėjau žiūrėjau, norėdama surasti nors vieną panašų bruožą to kaimyno ir Tėvelio nuotraukoj. Įsitikinusi, kad tai nieko bendro neturi šis žmogus su mano tėveliu, padėjusi į slėptuvę nuotrauką, atėjau į kambarį.
Į mane kreipėsi tas vyriškis:
-Imk, Birute, saldainių, knygelių tau atvežėme. Ar gerai, kad pasakų knygą nupirkome? – klausė tariamas „tėvelis“.
Mes abu ilgai vartėme žurnalą ir pasakų knygelę, persimesdavome vienu kitu žodžiu. Vėliau jis paėmė mane ant rankų ir nešiojo po kambarį. Laikiausi atokiau jo, nes dabar, kai galėjau jį „apžiūrėti“, pastebėjau, kad mano tėvelio plaukai šviesūs, šio – juodi, mano tėvelis – aukštas, šis žemesnis. Ir padariau išvadą: visų gražiausias tai mano Tėvelis! Tai aš pasakysiu močiutei, kad man mamytė pamelavo. O močiutė gali ir susirgti, tai ką aš daryčiau, jei jos netekčiau. Man darėsi baisu nuo atbėgusių minčių. Ir nutariau tylėti.
Benešiodamas „tėvelis“ priėjo prie veidrodžio ir, matyt, taip pat ieškojo panašių bruožų manyje. O gal tik norėjo pažiūrėti, kaip jam deras „tėvo“ vaidmuo su vaiku ant rankų. Kas žino, kokios mintys sukosi jo galvoje.
Mes užkliudėme veidrodį, jis nukrito į žemę ir pasipylė šukės.
- Šukės neša laimę! – pasakė močiutė ir pakvietė prie stalo.
Sutikti, kad čia tėvelis, negalėjau, šio žodžio ištarti nedrįsau.
Taip ir apsigyveno tas vyriškis – kaimynas mūsų namuose. Jis miegodavo su mamyte vienoje lovoje, kartu keldavosi ryte ir dirbo darbus.
Močiutė gamindavo valgį, visais rūpinosi ir tvarkėsi daržuose.
Šiltėjo santykiai su patėviu mano širdelėje. Jis buvo geras man, dėmesingas. Padėjo mokytis, domėjosi mano užduotimis. Aš jį pamilau ir gerbiau.
Atėjo ruduo. Močiutė išvažiavo į Panevėžį nupirkti šiltesnių rūbelių.
Žiūrime į sodą ir matome dulkių debesį, kylantį į dangų.
- Dieve, tai turbūt šernai prie Antano kapo! – sušunka mama.
Tiesiai į mus eina ginkluoti vyrai, aš išsigandau ir pravirkau, kad vėl „nekviestieji“ atėjo.
- Mes sakėme, kad kapo netvarkyti, o jūs neklausėte! - šaukė Mamytei stribas.
- Tai čia turbūt tavo vyras gyvas, o ten tik šiaip kapas? – žiūrėdami į patėvį rėkė stribai.
- Aš vedęs esu jo žmoną, - atsakė patėvis ir parodė dokumentą.
- Paimk kastuvą ir eime į sodą, - pasakė stribas.
Patėvis paėmė kastuvą, ėjau ir aš su mamyte į sodą.
- Kask kapą, ieškosime Bagočiūno, - šypteli žiūrėdami į mus stribai.
Kai atkasė karstą, kuriame gulėjo Tėvelio kūnas, įsakė:
- Atplėškite karsto lentą!
Jie norėjo įsitikinti, ar karste yra mano Tėvelis.
Aš pradėjau jaudintis, man buvo labai bloga, savo kūneliu norėjau pridengti karstą. Kai stribai atplėšė lentą, pravirkau.
Mačiau karste Tėvelį, jo veidas buvo pilkos spalvos, lyg rasos lašeliais pasidengęs.
Patenkinę savo smalsumą, išniekinę kapą ir karstą, įsakę nepuošti „to bandito“ kapą, stribai paliko mūsų sodą.
Dar ilgai stovėjome sode prie tėvelio kapo. Patėvis sutvarkė karstą, kapą. Buvau dėkinga šiam žmogui, kuris nebijojo stribų ir elgėsi kaip doras ir tikras lietuvis.
- Ateis, vaikeli, laikai, kai jie turės bijoti už savo padarytus nusikaltimus prieš žmones ir Lietuvą, - pasakė patėvis ir parsivedė mus į namus.
Kai mokytoja vaikų paklausdavo, kas padeda paruošti namuose pamokas, vaikai sakydavo: tėvas, mama, brolis, sesuo. Ir aš norėdavau ką nors gero pasakyti apie patėvį.
- Tu neturi tėvo, o ką apie jį pasakysi? – neatlyžo kaimyno giminaitis Alfa R. Taip pat našlaitis.
- Turiu, jis geras! Jis padeda mokytis, daug skaito, dirba, - bandžiau apginti patėvį.
Tai buvo pradžia, kuri privertė susimąstyti mane. Einančią iš mokyklos į namus, Alfa įstūmė mane į griovį, kuriame buvo vandens, ar prisėmiau batelius. Kelyje pamačiau dviračiu važiuojantį patėvį ir pasileidau bėgti jo pasitikti, šaukdama:
- Tėveli, tėveli, Alfa į griovį įstūmė, mano kojos šlapios, aš vandenį išpyliau, - raminau sustojusį patėvį.
Jis pakėlė mane ir užsisodino ant dviračio. Aš pažiūrėjau į ateinantį Alfą ir jo akyse apglėbiau patėvio kaklą, pabučiavau į veidą daug kartų.
- Tėveli, tėveli, aš tave labai myliu. Tu esi labai geras! – rėkiau, kad girdėtų Alfa.
Patėvis grįžo su manimi į namus. Ėjome per mūsų pievą, jis stūmė dviratį, o aš skyniau gėlytes savo tėveliui. Palikę dviratį ant keliuko, nuėjome į sodą. Pamerkėme į stiklainį gėlytes ir jis man pasakė:
- Čia, vaikeli, ilsisi tavo tikrasis Tėvelis. Aš iš tavęs jam skirtos meilės neatimsiu, o mes gyvensime ir mylėsime vieni kitus. Taip susiklostė gyvenimo kelias. O Tėvelio niekada nepamiršk. Jis vertas atminimo žmonių širdyse ir tavo meilės.
Ir nuo tų dienų, prabėgus daug laiko, aš esu laiminga, kad turėjau du tėvelius, kurie man liko labai brangūs.
Atgal
.jpg)
