VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
09 28. Šeima - tautos ir valstybės vertybė ( tęsinys)
Lidija Veličkaitė
Baltarusijos atstovė Tatjana Zelko pranešime ,,Politinių kalinių šeimos: mažos ir didelės tragedijos” papasakojo apie savo šalies skausmą ir ją valdantį prezidentą Aleksandrą Lukošenką. Apie šeimos vertybių lygį sprendžiama pagal šalies vadovo elgesį. Prezidentą A. Lukošenką prelegentė įvardija tautos gėda. Jis su žmona negyvena jau daugiau kaip 18 metų. Nuo to laiko visuomenė periodiškai svarsto jo nesantuokinius ryšius ir nesantuokinius vaikus. Visa šalis žino jo jauniausią nesantuokinį sūnų Nikolajų, bet nieko nežino apie jo motiną. Baisiausia, kad prezidentas tuo didžiuojasi ir savo pavyzdžiu verčia taip elgtis savo darbuotojus. Visuose paraduose septynmečiui Nikolajui generolai atiduoda pagarbą. Susitikimuose su kitų šalių prezidentais ir vadovais jaunuolis sėdi tėvui ant kelių. Vizituodamas šalį, prezidentas visur jį vežiojasi. Jis jį net nusivežė pas popiežių Benediktą XVI. Prelegentė sako, apie kokį šeimų autoritetą galima tuomet kalbėti. Ji pateikia valstybinę statistiką: 2012m. pirmame ketvirtyje susituokė 11 158 šeimų, išsiskyrė 9 766 arba 87,5proc.
Pačios pavyzdingiausios šeimos yra politinių kalinių. Jų šiandien šalyje šešiolika. Nuteisti už įvairius ,,teisės pažeidimus” jie gavo skirtingus metus kalėti. Politinius kalinius vienija meilė Baltarusijai ir noras matyti geresnę savo šalies ateitį. Organizacija ,,Svoboda - eto to,čto vnūtri" (Laisvė - tai, kas viduje), kuriai priklauso T.Zelko, aktyviai bendradarbiauja su politinių kalinių giminėmis, remia juos finansiškai ir moraliai. Suimtojo ir kalinamo Olesio Beliackio tėvo širdis neišlaikė pasityčiojimo su jo sūnumi. Tas pats atsitiko su Dmitrijaus Daškevičiaus motina. Kitas politinis kalinys Aleksandras Molčianovas apie savo motinos mirtį sužinojo savaitę po laidotuvių. Atvežusi politinių kalinių portretus ir adresus, prelegentė prašo rašyti jiems laiškus.
Tatjanai Zelko skaudu, kad Baltarusijoje nėra savo kalbos, nėra savo kultūros, nėra šalies simbolių. Todėl nėra laisvės, tuo pačiu nėra ir šeimos.
Po šio pranešimo baltarusių poetas Igoris Orlovas išliejo savo širdies skausmą eilėmis.
Didžiosios Britanijos atstovė Pan Rikards padėkojo Tatjanai už šį pranešimą. Ją labai sujaudino informacija apie kalinius. Ji pasistengs, kad laiškus politiniai kaliniai gautų ir iš jos šalies.
P.Rikards pasakymu paskutiniaisiais 10 metų žmonių skaičius Didžiojoje Britanijoje padidėjo 7 milijonais. Iš kitų šalių žmonės atvažiuoja bangomis. Juos reikia priimti taikiai, siekti jų taikaus sambūrio, integracijos į visuomenę ir socialinės apsaugos sistemą, o tai yra sudėtinga. Įstatymai vienodi visiems atvažiavusiems, visiems taikomi vienodi standartai. Nors emigrantai iš skirtingų kultūrų, tačiau nenorima kurti atskirų getų pagal tautybes, bet kurti vieną bendrą stiprią šalį.
Pasibaigus pirmos dienos programai, konferencijos dalyviai vakare turėjo progą pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais, paklausyti poezijos posmų - poetų Juozo Elekšio, dr. doc. Jūratės Sučylaitės, akad. Romualdo Grigo, Elenos Kukienės ir baltarusio Igorio Orlovo.
Antrą konferencijos diena prasidėjo istorikės Ingos Baranauskienės pranešimu ,,Ar šeima privatus reikalas?”. Istorikė sako, kad dabar dažnai girdime, jog šeima - tai kiekvieno asmens privatus reikalas. Bet taip nėra. Ji gyvybiškai susijusi su visuomenės interesais. Reta šeima, augindama vaikus, negali išsiversti be tėvų ar giminaičių pagalbos. Kartu diskutuojama, kas yra šeima ir kokiu pagrindu ji atsiranda? Aistras sukėlė Konstitucinio teismo išaiškinimas, kad šeima nebūtinai kildinama iš santuokos. Tačiau santuoka yra geriausias ir faktiškai vienintelis žmonijos istorijoje šeimos įforminimo būdas. Tik šeimyniniai santykiai yra skirtingi. Vienokie jie yra tarp sutuoktinių, kitokie tarp vaikų ir tėvų, ar tarp brolių ir seserų. Skiriasi teisės ir pareigos.Vaikai turi teisę būti tėvų globojami, paveldėti turtą, kuri glaudžiai susijusi su tėvų priežiūra senatvėje.
Santuokos aktas - krikščioniškas, pagoniškas ar dar kitoks, turėjo priesaiką, išvardijant įsipareigojimus: mylėti, gerbti, neapleisti ir t.t. Dabar registruojant civilinę santuoką to nenumatyta. Istorikė mano, kad verta pagalvoti apie jos įvedimą, kad būtų tradiciniai įsipareigojimai, gyvavę žmonijos istorijoje tūkstančius metų.
Partnerystės įteisinimas - bandymas spręsti santuokos problemą atgaline data. Katalikų bažnyčia su šia problema susidūrė viduramžiais, maždaug XII-XIII a., kada buvo užsimota visus sugyventinius, ypač turinčius vaikų, traktuoti, kaip sutuoktinius. Dabar partnerystė lyg ir yra madingesnė, pažangesnė gyvenimo forma. Istorikė sako, kad rezultatus jau matome - demografinė krizė, kurią bandoma kompensuoti imigracija, dėl jos prasideda kultūrinis chaosas ir įtampa, kuri ateityje tikrai prasilies kraujo upėmis.
,,Šeimos istorinės šaknys - Tautos išlikimo garantas" - prof. Dalios Brazauskienės pranešimas. ,,Tauta ir šeima - giminingos sąvokos. Šeimos istorijos, savo šaknų pažinimas sustiprina šeimą, pažadina bendrumą, diegia moralines nuostatas individe bei visuomenėje, suteikia galimybę atpažinti savo tapatumą, pajusti savo vertę, perduoti papročius, tradicijas, vertybių sistemą, suteikia jėgų kurti visavertę visuomenę." - taip profesorė kalbėjo įžangoje. Kiekviena šeimos istorija įsilieja į tautos istoriją. Patriarchas dr. Jonas Basanavičius buvo įsitikinęs, kad be nacionalinės sąmonės atgimimo, be savo praeities aiškaus suvokimo, negalima nė mąstyti apie ateitį.
Kokia žmonijos istorijoje egzistavo šeima? Teigiama, kad matriarchato laikotarpiu egzistavo grupinės santuokos, visuomenėje pagrindinai buvo Deivės bendruomenė. Tėvo vaidmuo menkas, turtą paveldėdavo moterys.
Mūsų įžymi archeologė Marija Gimbutienė savo knygoje ,,Senoji Europa" teigia: ,,Ateitis yra radikalus praeities peržiūrėjimas". Senoji Europa garbino moterį Deivę, pabrėžė matricentrinės kultūros moteriškąjį pradą. Visuomenė buvo lygiateisė, nebuvo nei hierarchijos, nei išnaudojimo. Egzistavo civilizacija, pabrėžianti lyčių lygybę, tačiau dominavo moteriškas pradas religijoje, gamtojautoje, psichologijoje, kultūroje ir mene. Teigiama, kad tai buvo aukso amžius. Senosios Europos civilizacija žlugo tarp 4500 ir 2500m. pr. Kristų.
Baltų mitologijoje Žemyna - Motina Žemė, teisingumo ir Žemės derlingumo deivė. Šeimos židinio sąvoka atėjo iš tų laikų, kai senoviniame būste buvo ugniakuras. Čia šeima susitelkdavo, čia buvo atliekami visi šeimos darbai. Kada pradėjo statyti krosnis, židinio funkcija atiteko stalui.
Prof. Dalia Brazauskienė sako, kad negalime idealizuoti XVII-XIXa. lietuviškos šeimos. Skaitydami Žemaitės apsakymus ,,Marti" ar ,,Petras Kurmelis", matome tikroviškus vaizdus. Santuoką tada lėmė ne meilė, bet turtas. Šatrijos Raganos ,,Irkos tragedija", Mykolaičio Putino ,,Krizė" ir kitų rašytojų veikalai liudija šeimos problemas, neišnykusias iki šiol. Daugėja skyrybų, keičiasi visuomenės požiūris į santuoką, kaip į sandorį - pinigus. Jaunimo požiūris į šeimą keičiasi, mažėja atsakomybės jausmas.
Profesorė papasakojo apie savo senelių ir prosenelių šeimas, kurių istorijos ir šiandien dar jungia giminaičius. Jono ir Kotrynos Matulaičių sūnus Jurgis (1835-1909) ir Magdelena Katiliūtė (1834-1910) buvo jos mamos seneliai, apie kurių šeimą turi daugiausia žinių. Šeima labai svarbi visuomeninė institucija. Ją reikia visomis jėgomis ginti ir saugoti.
Doc.dr. Liudvika Naginevičienė pranešime ,,Darna šeimoje kaip vertybė“ kalbėjo, kad daug metų atlikdavo studentų apklausas apie moralines vertybes. Tarp jų šeima, kaip vertybė, būdavo skiriama pirmame dešimtuke. Docentė klausia: ,,Ar šeima visada pajėgi išugdyti atsakingą žmogų, mylintį savo kraštą pilietį, savo artimą?“. Ir atsako, kad tai atlikti gali tik retos šeimos, gyvenančios pagal dorovės principus ir puoselėjančios tradicijas. Kitoms šeimoms reikalinga pagalba. Ją gali suteikti mokykla, švietimo sistema, o ir pati visuomenė, laikydamasi tvirtų moralės vertybių. ,,Bendravimas su žmonėmis yra menas eiti jų netrypiant.“ - pacitavo docentė Herbert Frenzel mintį. Gyvenime mes visur privalome laikytis taisyklių. Gatvėje - eismo, bendraudami - elgesio. Šeimoje taip pat galioja taisyklės - rūpinimasis vaikais, namų ruoša, įvairūs planai, tradicijos. Garsi JAV šeimos psichoterapeutė Virginija Satir pataria šeimos nariams susėsti prie bendro stalo, kalbėtis ir aiškintis šeimos taisyklių svarbą. Jei žmogus išmoks kultūringo bendravimo šeimoje, sugebės tai daryti ir už jos ribų. Docentė sako, kad komunikacija yra mūsų egzistencijos pagrindas. Be jos mes negalėtume išgyventi. Ji vyksta tarp siuntėjo ir gavėjo verbaline ir neverbaline forma. Tačiau komunikuoti reikia taip, kad žinia pasiektų gavėją neįžeidžiančia forma, kad grįžtamasis ryšys nebūtų nemalonus. O tai reiškia, kad reikia kontroliuoti savo išsireiškimus, įdėmiai klausytis pašnekovo, vengti spaudimo, neklausinėti įkyriai, mokėti įvertinti moterų ir vyrų kalbą. Doc.dr. L.Naginevičienė užbaigia pranešimą tokiais žodžiais: ,,Harmonija, funkcionali šeimos struktūra - tai ne dangaus dovana. Tai kasdienis sunkus darbas, mokymasis, siekis tobulėti, ką nors peržiūrėti, pagerinti. Atvirumas, savikritika, drąsa kitam taktiškai, suprantamai, tinkamu momentu nurodyti klaidas - beveik raktas atrakinti sėkmingą darnų šeimos bendravimą.“
,,Sugyventiniai - naujovė lietuvių tautoje (mediko žvilgsnis į ją)" - doc. dr. Ados Azaravičienės pranešimas. Docentė sako, kad bažnytinė santuoka buvo privaloma jau nuo IXa., kai Bizantijos imperatorius Leonas VI įsakė santuokas sudaryti tik bažnyčiose. XVa. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pasitaikydavo nebažnytinių santuokų. Tai buvo nepageidautina ir tokias šeimas bausdavo.
Nuo XXa. pabaigos, mažėjant lietuviškoms tradicijoms, keitėsi ir šeima. Pradėjo mažėti santuokų, gausėti nesusituokusių šeimų, o tuo pačiu ir nesantuokinių vaikų. Didėja šeimų nestabilumas, silpsta ryšiai tarp kartų, liberalėja požiūris į intymius santykius, ankstėja pirmųjų lytinių santykių patirties amžius. Visa tai skatina šių dienų absoliuti individo laisvė. Medikė kardiologė sako, kad šios idėjos deklaratyvios ir iliuzinės. Santuokos pagrindu sukurta šeima pagal Dievo planą - nepakeičiama institucija. Plintanti neregistruota santuoka (kohobitacija) iššaukia visuomenei neigiamas pasekmes: mažėja vaikų gimstamumas, didėja mirtingumas, šeimoje nėra stabilumo, vidinio tvirtumo, saugumo dėl ateities, didžiulis neigiamas psichologinis poveikis. Didžioji dalis sugyventinių taip ir išsiskiria nesusituokę. To pasekmė - nepilnos šeimos. Sugyventiniai labiau linkę ne kurti santykius, o juos vertinti ir stebėti. Žmonės, rinkdamiesi sutuoktinį, būna reiklesni, o sugyventiniui keliami kur kas mažesni reikalavimai.
Doc. dr. A.Azaravičienė pastebi, kad mūsų senovinės pasakos turėjo vieną pabaigos šabloną: ,,Jie susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai". XXI a. pasakos baigsis šiek tiek kitaip: ,,Jie pamilo vienas kitą, sumetė skudurus ir gyveno toliau". Ar laimingai? Istorija nutyli.
Bus daugiau
.
Atgal
.jpg)
