VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10 02. Šeima - tautos ir valstybės vertybė. (pabaiga)
Lidija Veličkaitė
Viešnia iš Didžiosios Britanijos Pan Rikards, papasakojusi apie jos šalyje 1998 m.primtą įstatymą gerbti šeimą, pateikė apibrėžimus, kurie nurodo, kas sudaro šeimą. Susituokę vyras ir moteris toje apibrėžimų skalėje sudaro 24 proc. Tačiau įstatymas apibrėžia du žmones, gyvenančius kartu, panašiai, kaip santuokoje. Tokioje sąjungoje gimę vaikai turi tokias pat teises, kaip ir tradicinėje šeimoje, tačiau partneriai turi gyventi ne mažiau, kaip trejus metus, kol jų teisės tampa tokios pat, kaip ir susituokus. Daugelis jaunų žmonių šiuo metu renkasi tokį variantą.
Viešnia papasakojo apie šeimas, keliančias rūpesčių Anglijai, nors jos aktualios ir Škotijai, ir Velsui ir Šiaurės Airijai. Praeitais metais šalį sudrebino neramumai, kuriuos sukėlė asocialių šeimų nariai, daužydami ir laužydami viską, kas papuolė po ranka. Vyriausybė išleido daug lėšų padėti šioms šeimoms, bet viskas veltui. Tokio nuopolio ir chaotiško siautėjimo sunku buvo įsivaizduoti. Anglijoje tokių šeimų yra 120 tūkstančių. Jos sudaro 2 proc. nuo bendro gyventojų skaičiaus. Pagrindiniai tokių šeimų bruožai: tėvai neturi jokios kvalifikacijos, yra nedirbantys; jų namų ūkis skurdus; motinos dažniausia turi psichikos sutrikimų; šeima žemo intelekto, nesugebanti pasirūpinti maistu ir drabužiais. Dažniausia tokiose šeimose abu tėvai priklauso nuo alkoholio ir narkotikų. Tarp jų yra vienišų moterų, pagimdžiusių 5-10 vaikų iš skirtingų tėvų. Pirmojo vaiko jos susilaukia būdamos 16 metų. Dažniausiai tai nelaimingos mergaitės, anksti patyrusios seksualinį smurtą, pažeminimus šeimoje, esančios silpnos sveikatos.
Dabar ši aktualiausia Anglijai problema bandoma spręsti. Vyriausybė įkūrė instituciją, kuriai pavesta rūpintis asocialiais asmenimis ir paskyrė Luizą Keisi (Louise Casey) Asocialių šeimų vadove. Ji šioje srityje dirbusi daug metų, o, būdama 27 m., tapo atsakinga direktore ,,Shelter” prieglaudos – didžiulės labdaros organizacijos, kuri rūpinosi benamiais. Pirmasis žingsnis, kurio ji ėmėsi, buvo kiekvienai šeimai paskirti vieną profesionalų socialinį darbuotoją, kuris ja rūpintųsi. Jo darbas visą laiką lankyti ir stebėti šeimą. Visas paslaugas, taip pat ir gydymo, organizuoja socialinis darbuotojas, ir šeima privalo paklusti jo valiai. Šeimos laisvė suspenduojama jos naudai mainais į finansinę paramą.Šis projektas dar tik įsibėgėja. P. Rikards sako, jei pavyks ištraukti šeimas iš baisios bėdų klampynės, kad ir nedaug į jas įkritusias, projektas bus pavykęs.
Kitą problemą paminėjusi viešnia – eutanazija. Ji paminėjo pavyzdį, kai sunkiai, nepagydomai sergantiems vaikams buvo atjungta medicininė aparatūra, palaikanti jų gyvybę, ir jie mirė. Gydytojai, tėvų paduoti į teismą, buvo išteisinti. Buvo ir kitų atvejų, kai patys žmonės prašėsi būti numarinami, bet neleista. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje eutanazija yra kriminalinis nusikaltimas. Tačiau diskusijos vyksta.
,,Vaikams apie lyčių lygybę... Slaptai!”. Šia tema pakviesta pakalbėti Seimo narė Asta Baukutė tiesiai išrėžė, kad mūsų valstybėje ne prioritetas motinystė, tėvystė, vaikystė ir pagaliau senatvė. Ji, kaip LR Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komiteto narė, klausia, kodėl valstybė vaikų ugdymą atiduoda į privačias rankas ir dar nežinia kokias. Nejaugi taip nusigyvenome, kad prioritetu tampa tiktai kas pelninga – dujos, elektra. Ar pasistatę atominę elektrinę jau būsime laimingi? Liberalai viską siūlo atiduoti į privatų sektorių. Visas mokslas – mokamas, darželiuose siūloma įdiegti ,,gražų” skandinavišką projektą, kurį siūlo Šiaurės Ministrų taryba – perrengti mergaites berniukų drabužiais, o berniukus – mergaičių. Tai vadinama skandinaviška gerąja patirtimi, mažinančia smurtą. Kadangi vaikas ne prioritetas, su juo galima daryti, ką nori. Šiaurės Ministrų taryba pasiūlė šį projektą, kaip ir prieš dvejus metus ,,princas ir princas” taikyti darželiuose 6 m. vaikams, kurie yra patys pažeidžiamiausi. Tuo laikotarpiu vaikas tik mokosi bendrauti, išmokti pirmą raidę rašyti, bet nesistengia suprasti suaugusių pasaulio. Ir tai įvardijama kaip šeimoje smurtą mažinanti programą. Šios programos vykdytojai yra nevyriausybinė organizacija, pasivadinusi Moterų informacijos centras (vadovė Jūratė Šeduikienė), nieko bendra neturinti su vaikų ugdymu. Paklausta, kiek skirta pinigų tai mistiškai programai, kuri išgelbės visą Lietuvą nuo smurto, atsakė, kad 35 tūstančiai Lt. knygutei išleisti. Ir todėl ši nevyriausybinė organizacija kišasi į švietimo sistemą. Psichiatras Gintautas Vaitoška kompetentingai pasakė savo ir visų Lietuvos psichiatrų nuomonę, kad tokio amžiaus vaikams ši programa yra sveikatos sutrikimo diagnozė. Šiaurės Ministrų tarybos atstovė ,,aiškina“, kad kūnas gimsta belytis ir vaikui pačiam reikia pasirinkti, kuo jis norėtų būti. Ir tai norima padaryti kuo greičiau, gal rugsėjo – spalio mėnesiais, nes pinigai jau išleisti (ar pasidalyti), iš mistiškos kalbos (olandų) verčiama knygelė, skirta mokytojams, auklėtojoms. Švietimo įstatymo 7 straipsnis sako: lopšelių – darželių vaikų ugdymas ir lavinimas priklauso tėvams ar globėjams. Seimo narė klausia, ar buvo apklausti kompetentingi pedagogai, kaip jie reaguoja į tai, kad berniukams siūloma dažytis lūpas, pažaisti mamą, o mergaitėms – tėtį. Etnologas Aleksandras Žarskus pastebėjo, kad tai yra žodžių vyniojimas į vatą, kad tai yra seksualinių mažumų ir transvestitų dauginimas. Kas atsakys už vaiko žalojimą? G.Vaitoška sako, kad, sutrikdžius vaiko psichiką tokiame ankstyvame amžiuje, įbrukamas nerimas, kurio pasėkmės – savižudybė.
Seimo narė priminė, kad balsuojant už Šeimos įstatymą pritrūko vieno balso, tuo tarpu Seimo narys liberalas Algis Kašėta, būdamas salėje, visai nebalsavo. Už tai Liberalų sąjūdis siūlo įteisinti homoseksualų partnerystę. A. Baukutė nuogąstauja, ar nebus taip, kad iš šeimų bus atimami vaikai ir atiduodami ,,nuskriaustai“ seksualinei mažumai. Ji sulaukusi iš Seimo narės Aušrinės Pavilionienės priekaištų, kad ji nieko nesupranti apie feminizmą ir jai reikia tiesiog pasitobulinti.
Užbaigdama pranešimą, A.Baukutė siūlo atkreipti dėmesį, kad mokyklose, o ir darželiuose mažėja vaikų, jaunos šeimos emigruoja. Motinystės, tėvystės pašalpos per 4 metus buvo mažinamos 12 kartų. Ji siūlo duoti jaunoms šeimoms meškerę, o žuvį pačios susigaus.
,,Sveiki. Aš – jau dviejų mėnesių. Esu 27 – 31 mm ūgio. Šį pirmąjį, tokį svarbų mano gyvenimo laikotarpį iki 8 savaičių medicinos literatūroje mokslininkai vadina gemalu (embryon-gr.k.), o vėlesnį vystymąsi – vaisiumi (fetus-lot.k.). Žiūrėdami specialiais prietaisais, jie mato, kad Aš – jau žmogus su išryškėjusiais pirštukų rėželiais. Labai noriu būti didesnis“ – tai vienas iš devynių Mažylio laiškų tėvams Panevėžio vyskupijos Šeimos centro direktorės, edukologijos mgrs. Jūratės Šaumanienės knygelėje ,,Devyni laiškai“. Kada žmogus tampa Žmogumi? Ogi nuo jo pradėjimo momento. Gaila, kad kai kurie Seimo nariai to nežino – apgailestauja J.Šaumanienė, skaitydama pranešimą kaip tik šia tema.
Panevėžio vyskupijos Šeimos centras, kaip ir kitų vyskupijų centrai, turi misiją propaguoti katalikiškų vertybių sistemą ir aukštą moralę. Remiantis katalikiškos moralės principais, ugdyti ir palaikyti šeimas. Jo veikla apima jaunimo rengimą šeimai, lytiškumo ugdymo programą ,,Pažink save“. Tai ne lytinis švietimas, o valios ugdymas, susivaldymas. Gaila, kad ši veikla – balsas tyruose. Jie neturi milžiniško finansavimo, dirba savanoriškais pagrindais. Tai individualūs pokalbiai, šviečiamoji veikla mokyklose, pagalba šeimoms kriziniais atvejais, kūdikio laukiančioms šeimoms mokyklėlė, kur ir naudojama knygelė ,,Devyni laiškai“. Yra mamų klubas, vaisingumo pažinimo ir natūralaus šeimos planavimo mokymas, ir tai labai užslaptinta mūsų visuomenėje. Skleidžiami mitai, kad čia nepatikima, ne visiems tinka, bet šiuolaikinis metodas – sintoterminis efektyvumu nenusileidžia kontracepcijai. Bet apie tai niekas nekalba, netgi tokius balsus stengiamasi nutildyti.
Pagrindinė programa, dėl kurios Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu 1997 m. oficialiai įkurtas ,,Šeimos centras“ – sužadėtinių rengimas vykdyti santuokos sakramento programą.
Prelegentės knygelė ,,Devyni laiškai“ yra susijusi su prenataliniu (motinos įsčiose) laikotarpiu, kuris svarbus kūdikiui gimti ir vystytis jo asmenybei. Gal čia ir galima rasti atsakymus, kodėl tiek daug mūsų visuomenėje blogio ir neapykantos. Jei vaikas išgyveno sunkų prenatalinį laikotarpį, jei jo tėvai nenorėjo, nebuvo ryšio su mama, vėliau sunkiai buvo priimamas visuomenėje, klasės draugai atstūmė, tai susidaro tokia padėtis, kad žmogus gali tapti nusikaltėliu. Pagrindinis žmogaus instinktas yra apsaugoti gyvybę. Ir jei yra prieš ją nusistatoma, tada pasireiškia agresija į išorę. Todėl tėvai atsakingi už vaikų ugdymą nuo pat jų pradėjimo momento.
Kalbėdama apie homoseksualus, prelegentė pabrėžia, kad lytis nuo pat pradėjimo momento yra aiški – berniukas, ar mergaitė. Ir jokia operacija negali jos pakeisti. Viskas užfiksuota mūsų ląstelėse. Krikščioniškas požiūris į žmogų – meilė ir pagarba. Ir mes galime toleruoti kiekvieną žmogų, kokios jis bebūtų lyties, amžiaus, tapatybės, profesijos ar net ir seksualinės orientacijos. Bet negalima toleruoti žmogaus, jei jis elgiasi blogai ir blogio moko mūsų vaikus. J.Šaumanienė sako, kad atėjo metas, kai visa žmonija turėtų skirti didžiulį dėmesį psichinei gimstančios kartos sveikatai, sudarant sąlygas harmoningam jos vystymuisi dar motinos įsčiose.
Dr. doc. Jūratės Sučylaitė, kaip psichoterapeutė, pažvelgė į dabartinę lietuvišką šeimą. Iš pradžių ji paminėjo pasaulinę konferenciją, vykusią Antalijoje. Joje dalyvavo dvi musulmonės iš Sirijos. Užmezgusi su jomis pokalbį apie šalių kultūras, labai jas nustebino, kad mūsų šalyje rūpinamasi šeima ir senais tėvais. Šioms moterims, dėstančioms universitete, nesvarbūs tėvai, nevertybė yra šeima. Docentė nuogąstauja, kad pasaulyje tokie skirtumai, gyvuojantys tarp tautų, sukelia nesaugumo jausmą.
Psichoterapeutė papasakojo apie 24 m. jaunuolį, atėjusį pas ją konsultuotis ir pasivadinusį gėjumi. Sunkiai jai sekėsi su juo bendrauti. Po kelių susitikimų jis pasiguodė nežinąs, kas esąs, gal ir ne gėjus. Jam buvo 14 m., kai jį išprievartavo kaimynas. Niekam jis nesiskundė, net motinai. Liko besiblaškantis, nerandantis vietos gyvenime. Psichoterapeutė sako, kad didžiausia tikimybė, kad šis vaikinas jau niekada neįsimylės merginos. Jo gyvenimas sugriautas. Ji puikiai suprantanti mamas, auginančias berniukus, ir bijančias dėl jų likimo. Yra vyrų, kurie pasiskelbę gėjais, palieka savo šeimas. Šitų istorijų gal neatsitiktų, jei nebūtų didžiulės propagandos ir laisvės homoseksualizmui.
Vienuose globos namuose psichoterapeutė bendravo su 9-rių m. vaiku, kuris paprašė pasikviesti ir jo 7 m. sesutę. Su vaikais buvo bendraujama žaidimų forma. Staiga jie paprašė gydytojos atsistoti, prisiglaudė prie jos ir pasakė, kad parodys jai bangą. Ir vaikai – berniukas ir mergaitė pradėjo į ją trintis. Iš pradžių gydytoja net nesuprato, ką jie daro. Tačiau berniukas jos paklausė: ,,O, jūs nieko nepajutote?“ Tada ji suprato, kodėl bendraujant vaikai rodė nepadorius ženklus. Vėliau sužinojo, kad jų motina turėjo ne vieną sugyventinį, šeimoje buvo girtaujama. Vaikai ne tik matė motinos ir sugyventinių lytinius aktus, bet kažkokiu būdu juose dalyvavo. Gydytoja konstatuoja, kad šių vaikų subtilieji pojūčiai jau užgožti, užslopinti, iškreipti ir tai didžiulė problema.
Pabuvojusi mokyklose, psichoterapeutė mato, kad didžioji moksleivių dalis turi psichologinių problemų. Ji pastebi, kad moksleivių labai žema savigarba, žemas savęs vertinimas. Tai veda į ankstyvus lytinius santykius, kaip nesąmoningą norą išspręsti problemas, į alkoholizmą, narkomaniją, į nužudymą ir savižudybę. Šias problemas spręsti labai reikalingas dialogas su pačiais vaikais.
Tai kokia mūsų gyvenimo prasmė, kur mes ją matome? Dažnai atsakoma, kad būtų ramu, kad pinigų netruktų, maisto užtektų. O kas daugiau? Kas svarbu gyvenimo ir mirties akivaizdoje? Svarbu, ar turi šeimą, kokie joje santykiai. Joje galima įsiprasminti kaip mama ar tėtis. Įsiprasminti galima pedagogu, mokslininku ir pan. Ir vėl psichoterapeutė klausia: ,,Kas mus vienija? Gal ta lietuviška pasaulėjauta. Ji siūlo padaryti sekmadieninius pietus, kažką pasikviesti, gal tai bus mažytė šventė, o joje bendrai padainuoti, paklausyti įdomaus svečio kalbos ir nuo to kažkiek praskaidrėti. Prasmių reikia ieškoti. Dabar mūsų situacija bendruomeniškumo požiūriu yra netgi klaiki.
Kas yra pasaulio medis? Iš kur jis auga? Jis auga iš Žemės. Ten, kur yra visa išmintis, atmintis visų ankstesnių kartų ir visada aukštyn, į viršų, į kažkokią svajonę. Problema, kad mūsų jaunimas dažnai nesvajoja. Labai anksti nusibrėžiamos emocinės ribos. Kada šaknys ir viršūnė yra jungtis, tada yra dvasinis augimas.
Dabar daug kalbama apie pozityvų mąstymą. Tas gerai: žiūrėkim į šviesą, bet matykime realybę. Nes, jei jos nėra, tai mąstymą apkrauname melu ir negalime pasinaudoti nei dieviška palaima, nei išmintimi. Jei pasiduosime lietuviškos pasaulėjautos veikimui, matysime šią akimirką, kad ir gražias gėles už lango, ar šviesius veidus, tada pradėsime skaidrėti.
Baigdama pranešimą dr.doc.J.Sučylaitė palinkėjimą visiems pateikė Justino Marcinkevičiaus žodžiais: ,,Niekada žmogus nebuvo mažas, jeigu jis tik buvo savimi“.
Diskusijose buvo daug kalbama apie šeimos sampratą, kurioje dominuoja motina ar tėvas, o gal tik draugas. Daug dėmesio skirta lietuviškoms tradicijoms, užsiminta apie pagoniškus papročius. Didelį blogį formuoja mūsų televizija. Apibendrindama konferenciją, dr. doc. J.Sučylaitė pažymėjo, kad vis tik suklusome girdėdami akad. R.Grigo pranešime žodžius: tėviškė, tėvynė. Suklusome girdėdami apie nepilnas šeimas, apie neprižiūrimus vaikus. Per daug įklimpome į istoriją, o nematome, kas vyksta šiuo metu. Šiandieną mums svarbu turėti pačias geriausias mamas, turinčias savyje motiniškumo ir moteriškumo pradą, kuris leistų suskambėti vyriškam žodžiui. Skaudu, kad motinos įvaizdis ir motinystės vertybė visuomenėje silpsta. Tačiau konferencijoje kažką išgirdome, pasiėmėme, įsisąmoninome, taip pat tapome dvasingesni. Nežiūrėkime, kas neigiama, nes kai kam šito labai reikia. Darykime, ką galime, kad būtų kitaip – šviesiai ir su meile.
Konferencijos dalyvių pageidavimu ir pritarimu buvo priimtas kreipimasis – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei ,,Dėl šeimos įstatymo“.
Atgal
.jpg)
