VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10 05. Visada liksite mano širdyje...
Birutė Silevičienė
Pavasarį Mamytės pusseserės Onutė ir Albinutė Stankelytės mane nusivedė į mokyklą. Man buvo labai įdomu, nes rudenį jau eisiu į pirmą klasę. Mokytoja pasodino į pirmą suolą. Kad nemaišyčiau mokiniams, davė užduotį. Iš namų atsinešiau gražų krepšelį, ten įdėtus turėjau pieštukus, spalvas ir sąsiuvinį. Mokytoja piešė pagaliukus vis skirtingais pieštukais ir vis į naują eilutę. Kitame puslapyje jau raidelę „ A “ ir antroje eilutėje „ B “. Vėliau mokytoja pasakė:
- Dabar rašyk pati ir neskubėdama, vėliau patikrinsiu ir parašysiu pažymį.
Ji nuėjo prie lentos ir ką aiškino vaikams, nesupratau. Tik mačiau, kad vaikai labai greitai rašo. Net ir sukiotis nedrįsau, kaip buvau pasinėrusi į „ „ mokslus “.
Vėliau mokytoja paprašė budinčią mergaitę surinkti sąsiuvinius iš mokinių ir atnešti.
- O iš Birutės imti sąsiuvinį? – artėdama prie manęs, paklausė mergaitė.
- Aišku, - atsakė mokytoja, - rudenį ji eis į mokyklą.
Kitą pamoką vaikai skaitė, o aš klausiausi.
Mokytoja taisė surinktus sąsiuvinius. Į manąjį daug rašė. O ką? Gaila, praėjo tiek metų ir šio sąsiuvinio neišsaugojau.
Ji parašė, kad esu rami, gera mergaitė, klausau mokytojos, iš mano elgesio ji supratusi, kad mėgstu mokytis, o už „ rašliavą “ parašė didžiulį „ 5“ (tais laikais tokia buvo vertinimo sistema, „ 5 “ – labai gerai).
Išeidama į namus, priėjau prie mokytojos ir atsisveikinau.
Einame į namus, man labai smagu, aš jau pirmą dieną gavau pažymį ir dar penketuką. Tai bus patenkinta močiutė, mamytė. Ir mano Tėvelis džiaugtųsi. Priskinsiu gėlyčių, nueisiu prie jo kapelio ir papasakosiu. Jis girdės, nes ir močiutė sakė: „Tėvelis girdi ir mato, tik kalbėti negali “ .
- Mamyte, močiute, aš jau penketą gavau, - šaukiu visa gerklyte, pranešdama „ mokslo “ rezultatų įvertinimą.
- Oi, koks didelis penketukas, kaip ir jį parnešei? – šypsojosi jos.
- Čia mokytoja parašė ir jums, - rodau atvertusi paskutinį puslapį.
- Gerai, jau reikia ruoštis į mokyklėlę rugsėjo pirmąją dieną, - sako mamytė.
O močiutė pažada nuvesti mane į ją, nes namuose maža gimusi sesutė Reginutė (tai pirmoji bendra Mamytės ir „ tėvelio “ dukrelė).
Kupina džiaugsmo išbėgu į kiemą, nuskinu iš darželio gėlių ir... pas tėvelį. Reikia pamerkti jam gėlyčių ir papasakoti naujieną.
Artėjo ruduo. Man pasiuvo mokyklinę uniformą, nupirko batukus, knygas, gražų lagaminėlį, kurį teks nešiotis į mokyklą su visais mokslo reikmenimis. Kelis kartus per dieną vis apžiūriu šiuos pirkinius ir laukiu mokyklos.
Išaušo rugsėjo pirmoji. Kiek džiaugsmo: eisiu į mokyklėlę, būsiu moksleivė, išmoksiu skaityti, skaičiuoti, piešti. Turiu knygelių, pasakėlių, kurios dar neskaitytos, tai bus džiaugsmo mano vaikiškai širdelei.
Į mokyklą palydi geroji močiutė.
Ūžia mokykla nuo moksleivių balsų, džiaugiasi vasaros nuotykiais. O pirmokėliai stovi nedrąsūs, įsikibę į mamyčių ar močiučių rankas, ir stebi aplinką.
Prie pirmokėlių būrio prieina jauna mokytoja – Liodzė Žilienė. Ji labai graži, geltoni banguoti plaukai, akys mėlynos kaip dangus. Apsirengusi juodu sijonuku ir rausva megzta bliuzele. Kaip gražiai ji šypsosi ir kalbina tėvus, močiutes bei registruoja būsimus moksleivius.
Ji tėvų klausinėjo, kur gyvena, kiek šeimoje yra vaikų, kuo vaikai domisi.
Kai atėjo mano eilė, močiutė priėjo prie stalo ir pasakė pavardę, vardą, tėvo vardą, adresą. Močiutė papasakojo, kad mano Tėvelis žuvo, esu močiutės „ uodegėlė “ ir draugė: „ be jos aš kaip be rankų būčiau “.
Žiūrėjau į močiutę, į mokytoją – tokią švelnią, dėmesingą ir gerą žmogų. Kai norėjau atsisveikinti, pasakiau: „ Ačiū, ponia Mokytoja, ir iki rytojaus “.
- Vaikeli, pas mus nėra ponų, o visada sakyki „Tamsta Mokytoja “, gerai?
- Gerai, - sutikau su tokiu gražiu kreipiniu į Mokytoją.
Anksti keldavausi ir susiruošdavau į mokyklą. Išmokau visas raides, skaičius, įdomu buvo piešti, žaisti, šokti. Pradėjau skaityti, aš ilgai dėdavau žodžius, o kai mano „ tėvas “ pastebėjo, kad tekstus išmokstu atmintinai, ėmėsi gudrybės.
Kitai dienai jis paruošė naują tekstą, kurį išmokau atmintinai, nors ir žiūrėjau į knygą, bet “ klastos “ nepastebėjau. Nebuvau verčiama skaityti skiemenimis. Taip gerai išmokau atmintinai tekstą, norėjau gauti penketą.
Mokytoja pakvietė prie staliuko paskaityti užduotą tekstą. Priėjau prie stalo ir pradėjau rėžti išmoktą atmintinai tekstą, kurį sugalvojo „ tėvas “. Mokytoja klausėsi ir tylėjo, o klasės draugai vartė puslapius ir ieškojo teksto, iš kur aš skaitau. Kai baigiau „ skaityti “, mokytoja atsivertė knygą ir užduotą pamoką paprašė paskaityti, vis nurodydama kitą eilutę. Aš stovėjau ir žiūrėjau į knygą, kol atskaičiuodavau, koks tai turėtų būti sakinys. Mokytoja suprato, kad dar nepajėgiu laisvai skaityti pati. Klasė juokėsi, o aš iš gėdos norėjau sudegti.
- Daugiau nebesileisiu mokoma „ tėvo “, - pasakiau mokytojai, - ir pati išmoksiu gerai skaityti.
Po savaitės kuo puikiausiai skaičiau užduotus tekstus ir pasakų knygelės tapo mano draugais.
Mūsų mokytoja Leokadija Žilienė – nuoširdi ir gera, suprantanti kaimo vaikus, buvo jautri kaip motina.
Kartą į klasę įžengė tramdydama ašaras. Priėjusi prie lango ilgai žvelgė į kelią, o kai atsisuko į klasę, nebegalėjo sulaikyti ašarų:
- Vaikai, daugiau į klasę nebeateis jūsų draugas Antanas Šileika. Šią naktį jų visą šeimą sušaudė. Nepaliko gyvų nei senelių, nei vaikų. Atsistokime ir pagerbkime jo atminimą tylos minute.
Visi mokiniai sustojome suoluose ir nuleidę galveles žvelgėme į jo tuščią suole vietą.
Mokytoja priėjo prie A+A moksleivio suolo, padėjo gėlės žiedą ir uždegė žvakelę. Mes dar kartelį visi nusibraukėme ašaras.
Tą pamoką kalbėjome apie gyvenimo prasmę, žiaurumą, kerštą. Didžiausi gyvenime priešai yra tie, kurie pakelia ranką ir nukreipia ginklą į žmogų, kuris neturi kaip apsiginti. jie jaučiasi pasaulio valdovais, atimdami žmonių svajones, džiaugsmus, tikėjimą sulaukti geresnių dienų aušros.
Kiekvieną pavasarį ir rudenį mokytoja vedėsi mus tvarkyti Traupio kapinių. Ji skiepijo dėmesį ir meilę išėjusiems draugams, artimiesiems ir tiems, kurių nepažinojome, nežinojome. Uždegdavome žvakeles, padėdavome lauko gėlyčių.
- Vaikai, niekada nepamirškite, kad ir apleistame kapelyje ilsisi buvęs žmogus, - sakydavo mokytoja.
Saugau savo pirmosios mokytojos man rašytus laiškus, o po Jos mirties Jos vyro Broniaus Žilio laiškus.
Troškūnų vidurinėje mokykloje turėjome puikią lietuvių kalbos mokytoją Onutę Bartulytę. Gal tai suteikė išminties mums. Jos apsiskaitymas, dėstomų rašytojų biografijos, kūryba visada buvo pateikiama pabrėžtinai, kas mus traukė skaityti tų rašytojų, poetų knygas, analizuoti, rašyti temas. Tai – nuostabi pedagogė, kuri negailėdavo laiko ir po pamokų pabendrauti su mokiniais.
Aš Jai esu labai dėkinga už nuoširdumą, laiškus ir žinias, kurias man įskiepijo, kad galėčiau rašyti knygas.
Negalėčiau būti abejinga ir Kauno kooperatinio technikumo lituanistui Ignui Kinderiui. Prabėgus daug laiko, prisimenu geruosius dėstytojus: auklėtoją Danutę Juozaitienę, Feleksą Kutką, Gaušą, Brazauską, direktorių A.Genį, mok.dalies vedėją Bagdoną ir kitus, kurie vedė mus į žinių šalį negailėdami nei jėgų, nei sveikatos. Mes buvome 5-oji „ Prekių žinovų “ laida 1961-1964 metais.
Skubėdami, bėgdami gyvenimo takeliais pamirštame padėkoti, kad mus mokė, rūpinosi, aukojo savo sveikatą, žinias.
Būkite visi prisiminti, niekada nepamiršti, likę nuotraukose ir širdyje.
Su Spalio 5 diena, Mielieji, su Mokytojo diena!
Su šia švente sveikinu ir Kasimo rašytojų sąjungos pirmininką, Mokytoją, Poetą, Rašytoją – garbųjį Kostą Fedaravičių. Be Jūsų taisyklingų žodžių nebūtų ir mūsų gražios kūrybos, į kurią Jūs įdedate širdies šilumą, meilę ir jautrumą. Mokytojas – reikalingas žmogui visą gyvenimą, Jo žodžių nebūna niekada per daug... nes jie yra prasmingi...
Atgal
.jpg)
