VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
02 25. Purpurinio lotoso beieškant: Ruth istorija
Gintvilė Switters
Mirus įžymiam Olandijos dailininkui ir artistui Herman Brood, Ruth gyvenimas drastiškai pasikeitė. Iki to laiko Ruth nejautė tikros atsakomybės už savo vaikų ir savo gyvenimą: retkarčiais parūkydavo žolės, pakeldavo vyno taurelę. Netekus savo dvasinio tėvo, gyvenimas įgijo kitą prasmę: Ruth apsiramino, susikaupė, pradėjo medituoti. Tuo laikotarpiu ji pradėjo lankyti budistinį lamą Huntum miestelyje, netoli Dokkum. Įsigilinus į dvasinio lygio knygas, ji pasinėrė į budistinį pasaulį. Naujas dvasinis lyderis Ogyen Trinley Dorje suteikė jos gyvenimui prasmę. Pasikeitė Ruth apranga: pradėjo nešioti vienuoliškus drabužius ir reguliariai medituoti. Prieš 13 metų lama Dorje pastatė Huntum miestelyje šventyklą – tai vienintelis budistinis centras Frieslandijoje. Ši šventykla tapo labai populiari: įsikūrusi tarp dviejų kanalų su netoli esančiu malūnu ir veja, pilna laukinių žirgų. Budistinė šventykla turi daug relikvijų: maldos malūnėlių, muzikinių instrumentų, vazų gėlėms ir smilkalų.
Ruth kartu su dukrele lankydavosi šventykloje ir aukodavo vaisius ir gėles. Vienuolikos metų dukrelė Manna (išvertus reiškia dangaus duona) jausdavosi labai laiminga ir žaisdavo pievose tarp žirgų. Ruth dalyvaudavo įvairiose apeigose ir medituodavo kartodama savo mantrą. Prie šventyklos buvo pastatytas vienuolynas, kuris reguliariai ruošdavo mokinius gyvenimui. Lama praktikuoja Kagyulin budizmą – tai yra praktinis budizmas. Ruth labai daug išmoko ir nusprendė vykti į kelionę – į Prancūziją. Prancūzijoje yra 140 budistinių centrų. Norėdama apsaugoti dukrelę nuo aplinkinio pasaulio blogio, praeitą vasarą paliko Frieslandiją. Praėjusių metų liepos mėnesį Ruth, Manna ir jos gyvenimo partneris išsiruošė į ilgą kelionę. Tuo laikotarpiu Ruth mokėsi ispanų kalbos, o jos dukrelė – prancūzų kalbos. Po ilgo pasiruošimo Ruth suruošė atsisveikinimo vakarienę draugams ir kaimynams. Aš pažįstu Ruth 16 metų. Pokalbio metu ji ištarė: „Vakar diena – tai praeitis, šiandiena yra dovana, o ateitis – tai nežinomybė“.
Po šios vakarienės aš išvykau į Lietuvą, Ruth – į Prancūziją. Tai buvo kelionė, pilna avantiūrų ir netikėtumų. Būdama Prancūzijoje ji gyveno pilyje, kur buvo apsistojęs Lama Karma iš Nalandos vienuolyno. Viskas klostėsi neblogai, tik jos dukrelė ilgėjosi klasės draugų ir Tėvynės. Po keturių mėnesių Ruth ir šeima grįžo į Frieslandiją. Kaip tik prieš Šv.Kalėdas jie atvyko į gimtąjį bažnytkaimį. Mano susitikimas su Ruth buvo labai jaudinantis. Ji apkabino mane ir ištryško perlinės ašaros: „Aš labai daug išmokau, galėčiau padėti žmonėms, norėčiau gydyti žmones nuo depresijų ir kitų negalių... Deja, Manna norėjo grįžti namo ir tęsti studijas. Aš žinau, kad mano kelionė padarė mane stipresne, nes kaip rašoma budistinėje knygoje, taip turi gyventi: „Šis trapus žmogaus kūnas turi padėti kitiems išvengti kentėjimų“. „Mano tikslas“, - tęsė Ruth, - „vykti į Kambodžą, į Angor WAT budistinę šventyklą, kur auga purpurinis lotosas, turintis magišką gydomąją galią, gal ir aš galėsiu ateityje padėti kenčiantiems žmonėms“.
Atgal
.jpg)
