VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

12.01. Tautos išbandymo metas

Vanda Vasiliauskienė

 

Gamta baigia alsuoti šilumos likučiais Lietuvoje, visuomeniniame gyvenime karšta. Mūsų išrinktieji  valdantieji skęsta aistrose, kaip išsilaikyti garbės kėdėse. Dėl to visos priemonės, kad ir  negarbingiausios, pateisinamos. Teisinasi prieš tautą televizorių ekranuose, spaudos puslapiuose.

 Eltos nuotr.

Nelabai švarių mundurų plovimo metas. Naršo po svetimus daržus, renka akmenėlius  lemiamam smūgiui. Kas vyksta žalioje pievoje su juodmargėmis, užsimerkia ir nemato. Viskas skaidru, teisinga. „Teisingiausias“ šios pievos žaliasis kerdžius. Angelas, tik be sparnų. Besparnis apsimetinėja ereliu. Deja, tik savo pievoje, kaip gaidys visuomet drąsus vištų būryje. Nustumti į pašalį veržlų patriotinį jaunimą – piktos pasalos. Tokia kompanija – be ateities.

Yra dar ir taip: žiurkių bėgimas iš skęstančio laivo.  Bijo priburbuliuoti. Mūsų seneliai sako: „Tikrą draugą pažinsi nelaimėje“. Ir garbėtrošką. Bendraminčių laivui grimztant, gelbėti savo kailį.  Kapstykitės! Viešai išverčia jų nešvarius marškinius, savo balina. Sunku atsisakyti „gardaus valgio šaukšto“ (V.Kudirka). Žiurkė neria iš laivo, kaip žuvis plaukia iš drumzlino vandens, ieško švaraus ir vėl drumsčia. Seka Rusijoje revoliucijos meto pavyzdžiu. Tuomet kūrėsi darbo žmonių tarybos, mūsuose dabar – darbo žmonių komitetai. Dygsta kaip grybai po lietaus.

Pabėgo iš žaliosios pievos ganyklos ir žaliasis „gelbėtojas“. Žada „mokytojas“ taisyti jos klaidas. Lituanistas taiso savo mokinių rašinius. Mokiniai – jo objektas. „Mokytojas neturi objekto, žalioji pieva ne jo lankos. Ką mokys? Bergždžias darbas, ant vandens lazdele rašymas.

Po rinkimų į savivaldybes – rinkimai į ES Parlamentą. Prezidento rinkimai. Sunkus galvosūkis. Rikiuojasi patyrę ir nelabai. Kai kas sako: „Nemoka, išmoks“. Prezidento rangas ne kursai užimti šią  pareigybę. Turint omenyje dabartinę pasaulinę neramią situaciją, ne „mokinio“, o rimtas patyrusio darbas nuo pirmos dienos. Prezidentas valstybės garbės vėliava, ne iškaba.

Atpirkimo ožys visuomet būna tauta. Kai lietuvių tauta susivoks, kad tik ji yra savo ir savo vaikų ateities lemtingoji jėga, baigsis gėdingas prašytojos metas, pamatys veržlias jaunas neapsimetinėjančias patriotines jėgas. Susitelks. Mąstys su kuo, kur, už ką eina.

Rutina baigsis, joje skęstame aukščiau kaklo. Belieka prigerti... Išlaikys ar ne tauta jos atsakomybei skirtą gyvenimo egzaminą, netrukus sužinosime. Tai tautos problema. Kad netektų sakyti – išėjo kaip išėjo.

Atgal