VISUOMENĖ
09.11. Deržimordos neskaitė Lenino
Kęstutis Trečiakauskas
Tikriausiai niekas nenori net prisiminti naftalinu pradvisusios Lenino epochos. Tačiau vargu ar kas suvokia, kodėl taip gėdingai, taip kruvinai (95 milijonai aukų!) baigėsi šis Rusijos imperijos eksperimentas su gyvais žmonėmis. Taip, teisūs tie, kas kalba apie ekonomikos žlugimą, partokratijos bukumą, mokslo neigimą ir tiesiog zoologinį siekį pavergti visą pasaulį. Tačiau pati baisiausia, iki šiol Rusiją ėdanti bėda, yra religija tapęs rusiškasis šovinizmas. „Vyresniojo brolio“ sindromas, „motinos Rusijos“ dogma, sukelianti ne tik ideologijos anemiškumą, bet ir visuotinę stagnaciją, iki šiol yra pagrindinė šalies „varomoji jėga“. Prancūzų Akademijos narys Andre Frossard knygos „Jono Pauliaus II pasaulis“ autorius Dedikacijoje rašo: „Šventasis Tėve, kai Jus kas nors paklausia apie didžiųjų pasikeitimų Rytuose priežastis, Jūs kalbate apie didelį slaptą tautų priešiškumą režimui, kuris nesugebėjo įgyti atramos liaudyje, kaip reikalavo jo doktrina… […] Jūs manote, jog Rytų šalyse jau ilgą laiką vietiniu mastu vyko tam tikra kontrrevoliucija, o ekonominė suirutė sistemos žlugimą tik paspartino.“ Toliau Andre Frossard rašo, jog reikėjo, kad žmogus, atsakingas už šitos pasaulio dalies likimą, suvoktų padėtį, pradėtų kurti ne kovos, o reformų planus ir suprastų, jog atėjo laikas nuimti savo tautai nuo kaklo kilpą, kuri jau baigė ją smaugti. Žinome, jog gana nesėkmingai tai bandė padaryti M.Gorbačiovas. O jam pasitraukus, grįžo geri seni stalinizmo doktrinos laikai. Ir nereikia painioti priežasties ir pasekmės. Visų Rusijos nelaimių priežastis – jos sąmonę apnuodijęs didžiarusiškasis šovinizmas. Kai pripažįstama tik tai, kas rusiška, likęs pasaulis tampa mirtinu priešu. Ir visiškai suprantama, jog nuo šios ligos labiausiai kenčia iš tiesų gabi, talentais ir genijais pagarsėjusi pati rusų tauta. Tačiau bet koks sąmonės blykstelėjimas, net menkiausias bandymas atsikratyti šimtmečius slėgusios nelaimės, sutinkamas teroru, moraliniu ar net fiziniu sunaikinimu.
Andre Frossard
Bet argi galingoje bolševizmo struktūroje nebuvo protingų žmonių, kurie suvokė, jog tas kelias veda tik į prarają. Į susinaikinimą. Buvo. Ir labiausiai ryški asmenybė buvo pats Vladimiras Leninas, paskelbtas komunizmo mesiju. Tačiau tie, kurie bandė jį padaryti nauju dievu, milijoniniais tiražais leido jo raštus, o miestuose ir miesteliuose įsigudrino pastatyti net po kelis paminklus, pavadinti jo vardu gatves ir aikštes, pristeigė milijonus raudonųjų kampelių – tie žmonės Lenino neskaitė. Jie jo raštus ignoravo. O vargšas „proletariato vadas“ iš kailio nėrėsi norėdamas juos įspėti apie mirtiną grėsmę. Dar gana toli iki Spalio perversmo, 1914 m. gruodžio 12 (25) d. Jis rašė: „...būtų nepadoru pamiršti didžiulę nacionalinio klausimo reikšmę: - ypač tokioje šalyje, kuri pagrįstai vadinama „tautų kalėjimu“. Maža to. Tuo pat metu jis drįsta dar atviriau pareikšti savo požiūrį: „Mes atsimename, kad prieš pusę amžiaus didžiarusis demokratas Černyševskis, skirdamas savo gyvenimą revoliucijai, pasakė: „pasigailėtina nacija, vergų nacija, nuo viršaus ligi apačios – visi vergai. Atviri ir neatviri vergai didžiarusiai…“ Dabar grįžkime prie minėto priežasties ir pasekmės ryšio. Net jei labiausiai nekęstume Lenino už jo darbus, turėtume pripažinti, kad jo išprusimas buvo pavydėtinas. Didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį praleidęs Vakaruose, jis nepraleido progos daug ko išmokti. Taigi kas jau kas, bet jis puikiai suvokė, kad rusiškasis nacionalizmas šalį tik žlugdo. Todėl jis be jokių ekonominių išvedžiojimų rėžia: „O kad galėtų klestėti ir sparčiai vystytis Rusijos ekonomika, reikia išvaduoti šalį nuo didžiarusių smurto kitoms tautoms…“ Savo straipsnyje Leninas gina tautų apsisprendimo teisę. Tiesą sakant, tai nėra visiškai nuoširdu. Bet Lenino pastaba, kad „Mums pavyzdys liks Marksas, kuris dešimtmečius išgyvenęs Anglijoje, tapo pusiau anglu …“ lyg ir būtų užuomina, kad ir rusai pasektų šiuo pavyzdžiu. Bet tokį reikalavimą rusams prieš pat jį sušaudant paskelbė L.Berija. Ir šis reikalavimas buvo vykdomas. Tačiau stalinistai greit atkuto ir vėl pradėjo reikalauti kalbėti „na čelovečeskom jazyke“ (žmonių kalba).
Leninas naiviai tikėjo, kad Rusijos revoliucija yra būsimosios Europos revoliucijos prologas. Tam buvo rimtas pagrindas. Žadamas rojus žemėje žavėjo ne vieną net ir labai iškilų, apsišvietusį žmogų. Tačiau Sovietų Sąjungos pavyzdys, kur žmogaus gyvybė neturėjo jokios vertės, o gyvenimo lygis prilygo juodžiausiems baudžiavos laikams, greit atšaldė net ir už pinigus Vakaruose perkamus komunistus. Rusiškasis nacionalizmas ne tik prilygo Hitlerio įdiegtam nacionalsocializmui, bet daugeliu atvejų buvo netgi agresyvesnis. Jis naikino savus. Ir ne eilinius, o patį partijos, kariuomenės, mokslo elitą. Nežabotą terorizmą gimdė šovinistinis požiūris į kitas tautas, jų laimėjimus, istoriją, ekonomiką. Nė kiek nesumenko ir iš caro laikų paveldėtas antisemitizmas. Išskirtinis žydų tautos gebėjimas gauti puikų išsilavinimą, pasiekti itin ženklių rezultatų, susikurti geresnę buitį, erzino nugirdytą rusų tautą, bedė pirštu į žydus, kaip visų nelaimių ir nesėkmių priežastį. Carinių laikų šūkis „Bej žydov, spasaj Rossiju“ gyvavo užguitų proletarų sąmonėje. Leninas pastebėjo, kad „ nė viena Rusijos tautybė taip neengiama, kaip žydų tautybė“. Prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą jau oficialiai buvo reikalaujama antisemitinės propagandos. „Perestroikos“ laikais žydų korta irgi buvo naudojama kaip kaltinimas už bolševizmo nuodėmes. Bet lygiai taip pat būtų galima apkaltinti ir lenkus, latvius ar kitas tautas. Pagal 1906 metų duomenis, Rusijos socialdemokratų darbininkų partijoje buvo 26 tūkstančiai lenkų, apie 14 tūkstančių latvių ir 33 tūkstančiai žydų. Iš viso narių partijoje buvo tik šiek tiek daugiau nei 100 tūkstančių. Tiesa, po Spalio perversmo beveik visas komandines vietas užėmė žydai. Po Lenino mirties Josifas Stalinas labai atkakliai stengėsi jų atsikratyti. Ypač itin gabaus ir gerbiamo Trockio, kurio tikroji pavardė Bronšteinas. Net ir išvarytą į užsienį sugebėjo jį nužudyti Stalino pasiųstas žudikas.
Lenino statulos galva (Berlynas 1991 m.).Scanpix nuotr.
Nacionalinis klausimas buvo nuolatinis Lenino galvos skausmas. Atsakydamas į suomių tautos protestą, Leninas pripažino:“ ...mums visiems, Rusijos piliečiams, reikia galvoti apie gėdą, kuri mums krinta. Mes vis dar esame tokie baisūs vergai, kad mumis naudojamasi kitoms gentims pavergti.“ Ar kas nors prisiminė tuos žodžius, kai Stalinas užpuolė mažytę Suomiją ? Niekas neprisiminė. Nes niekas jų neskaitė. O juk dar „Tezėse nacionaliniu klausimu“ Leninas rašė: „Rusijoje yra dvi nacijos, kultūringiausios ir labiausiai atsiskyrusios nuo kitų dėl daugelio istorinių ir buitinių sąlygų […] Tai – Suomija ir Lenkija“. Ką čia bepridursi, kai ir toms tautoms buvo nešama „laisvė ir kultūra“. O daugelį darbščiausių tautų apšaukė išlaikytinėmis. Niekas neskaitė ir Lenino teiginio, kad ...Nacionalinių santykių požiūriu geriausias sąlygas kapitalizmui plėtotis, be abejonės, sudaro nacionalinė valstybė“. Tikrai keista. Leninas, kurį bolševikai taip aukštino, jo visiškai nepaisė ir stengėsi sunaikinti visas nacionalines valstybes. Jiems atrodė, kad gali gyvuoti jų vienų valstybė. O kad ji taptų „nacionaline“, norėjo visas tautas surusinti. Bet jų nacionalizmas, apie kurį nuolat priminė Leninas, ir buvo tos imperijos duobkasys. Tai kur buvo apsišaukėlių marksistų-leniniečių galvos, kai jų mesijas aiškiai ir nedviprasmiškai trimitavo: „Savarankiškos ir nepriklausomos nacionalinės valstybės sukūrimas kol kas Rusijoje tebėra tik vienos didžiarusių nacijos privilegija“ ? Rašydamas apie nacionalinį lygiateisiškumą, Leninas pastebėjo: „Viešpataujanti tautybė – didžiarusiai – sudaro apie 45 procentus visų imperijos gyventojų“. Sovietų Sąjungos statistika sunku pasitikėti, bet jos konstitucija deklaravo atsiskyrimo teisę. Ar tikrai buvo tokia teisė ? Kad jos nebuvo rodo Vengrijos, Čekoslovakijos įvykiai ir Sausio 13 – oji Lietuvoje. O ką sakė tas draugas, kurio niekas neskaitė ? Štai jo žodžiai: „laisva sąjunga be atsiskyrimo laisvės yra melaginga frazė“. Aišku, ir tos frazės niekas iš sovietinių išminčių nėra skaitęs. Kaip gi kitaip SSRS himne galėjo atsirasti frazė, kad „laisvųjų respublikų sąjunga amžiams tvirčiausiai didžiosios Rusios sukurta? Jeigu tos respublikos laisvos, tai kaip jos gali būti pavergtos „amžiams“? Draugas Leninas RSDDP(b) visos Rusijos VII konferencijoje desperatiškai šaukia: „Visoms nacijoms, įeinančioms į Rusijos sudėtį, turi būti pripažinta teisė laisvai atsiskirti ir sukurti savarankišką valstybę“. Špygą taukuotą, kaip pasakytų romų šmaikštuolis. Ukraina iki šiol kabarojasi iš to „tautų kalėjimo“ mokėdama ne rubliais, o žmonių gyvybėmis.
Joks apsišvietęs žmogus nenuneigs rusų literatūros, dailės klasikų kūrybos, žavisi Piotru Čaikovskiu ir Mendelejevu. Bet spekuliuoti išskirtinumu – neprotinga. O ką apie tai pasakytų Leninas ? Taigi jis aiškiai pasakė: „Ar gali didžiarusių marksistas priimti nacionalinės , didžiarusių kultūros šūkį ? Ne. Tokį žmogų reikia priskirti prie nacionalistų, o ne prie marksistų“. I visos Rusijos karinio laivyno suvažiavime Leninas vėl griaudėjo: „Mes turime sudaužyti tą seną, kruviną ir nešvarią praeitį, kai kapitalistų engėjų Rusija vaidino kitų tautų budelio vaidmenį“. O RKP(b) VIII suvažiavime jis vėl pakartojo: „Pasižiūrėkite į Suomiją: demokratinė šalis, labiau išsivysčiusi, kultūringesnė negu mes“. Jis vėl leidžia sau, nevyniodamas į vatą pareikšti:“...maskoliai, šovinistai, didžiarusiai nori pasmaugti suomius“. Apie rusų šovinistus Leninas kalba kiekviena proga. Jis puikiai supranta, kad neįveikus šios bjaurasties, laukia neišvengiamas galas. Įdomu, kad dar 1922 m. rugsėjo 26 d. prabylama apie darinį, kurį dabar vadiname Europos Sąjunga. Tik Leninas joje mato ir Rusiją, ir Aziją. O apskritai jis svajoja apie „pasaulinę tarybinę darbo respubliką“. Nesikuklindamas jis didžiuojasi, kad „bolševizmo bacilos“ apėmė Vengrijos, Vokietijos, Austrijos šalis. Tik jis nesuvokia į ką išvirs Vokietijos bacila. Bet jis, kaip ir Hitleris, sako, jog „Versalio sutartis yra dar žvėriškesnis ir niekšiškesnis smurtas silpnųjų nacijų atžvilgiu negu Vokietijos junkerių ir kaizerio Brest Litovsko sutartis“. O gal Adolfas Šiklgruberis perskaitė tuos žodžius ir nusprendė ištaisyti Vokietijai padarytą skriaudą? Tiesą sakant, 1939 metais abi valstybės puikiai sutarė ir kartu bandė persidalinti pasaulį.
Iki pat mirties Leninas kovojo su didžiavalstybiniu šovinizmu. Veltui. 1922 metų spalio 6 dieną jis rašo laiškelį savo bendraminčiui L.Kamenevui: „Draugas Kamenevai! Didžiarusiškajam šovinizmui skelbiu žūtbūtinę kovą. Kai tik atsikratysiu prakeikto danties, sudraskysiu jį visais sveikais dantimis.“ Neužteko proletariato vadui sveikų dantų. Didžiausias imperijos priešas niekur nedingo. Tik dar labiau sustiprėjo. Jis pradėjo kaltinti kitas tautas fašizmu, nacionalizmu, kuo tik nori.
O kaip su šios apžvalgos pavadinimu ? Gal autorius įžeidė internacionalistus, pavadindamas juos deržimordomis? Nieko panašaus. Aš gerbiu rusų tautą, linkiu jai geriausios kloties. Ir pirmiausia – atsikratyti ligos, kurios nepavyko išgydyti net Leninui. O žodis „deržimorda“ paimtas iš jo paskutinių straipsnių ir laiškų pluošto. Jau gulėdamas baisios ligos patale, 1922 m. gruodžio 31 dieną jis diktavo: „ … engiančios arba vadinamos „didžios“ nacijos (nors didi ji tik savo smurtu, didi tik taip, kaip didis yra deržimorda)…“ Jeigu kas nepatikės, kad taip apie iki šiol jį garbinančią sergančios tautos dalį rašė pats Leninas, tegul susiranda jo Raštų 36 tomą ir atsiverčia 559 puslapį. Jie, turiu omeny deržimordas, Lenino niekada neskaitė. Ir niekada neskaitys. Man jų gaila.
Atgal
.jpg)
