VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

11.26. Jie meldėsi, kad galėtų melstis

Sigitas Birgelis

 

Problemos, apie kurias noriurašyti, jau toli praeityje ir norisi tikėti, kad jos niekada nepasikartos. Tam tikrus įvykius reikia žinoti, kitai kartai perduoti, o jų dalyvius pagarbiai prisiminti.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis, Suvalkų krašto lietuvių padėtis buvo nepavydėtina. Maždaug pusė jų 1941 m. buvo priverstinai iškeldinti į Sovietų Lietuvą.

Karui pasibaigus, daugelis bandė sugrįžti į savo gimtinę. Lenkų valdžia juos laikė atėjūnais, kurie nelegaliai perėjo valstybinę sieną.

Lietuviai, norėdami išvengti deportacijos, slėpė savo tautybę, sakėsi esą lenkai, užsirašinėjo į Lenkijos darbininkų partiją.

Kaip pasakojo šio krašto šviesuolis Juozas Sigitas Paransevičius, pirmaisiais pokario metais Punsko gatvėse lietuvių kalbos beveik nesigirdėdavo. Ką bepasakyti apie Seinus?

Seinų krašto lietuviai „savavališkai“ meldžiasi Seinų bazilikoje | punskas.pl nuotr.

 Priverstinis Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimas | punskas.lt nuotr.

Tuoj po karo lietuviškos pamaldos buvo atnašaujamos Seinuose, Punske ir Smalėnuose. Tai nepatiko vietinei Lenkijos valdžiai.

1945 m. rudenį Suvalkų saugumas įsakė Seinų klebonui Vincentui Astasevičiui nelaikyti lietuviškų pamaldų.

Lenkijos bažnyčios hierarchai nenorėjo paklusti komunistinio saugumo reikalavimams, tačiau kun. V. Astasevičiui mirus, jie diametraliai pakeitė savo požiūrį.

Naujai paskirtas Seinų klebonas Juzefas Zlotkovskis (Józef Złotkowski) buvo lietuviams nepalankus.

Netrukus jis pranešė savo vyskupui, kad Seinuose pamaldos lietuvių kalba nereikalingos, nes čia visi kalba ir supranta lenkiškai.

Pasak jo, lietuviai siekia ne pamaldų, o sąmyšio, esą jų reikalauja lietuvių nacionalistai, girtuokliai ir ateistai.

1946 metais pamaldos lietuvių kalba Seinų bazilikoje buvo panaikintos. Tais pačiais metais šv. Mišių lietuvių kalba neteko ir Smalėnų parapijos lietuviai.

Lenkų valdžia siekė, vietiniams lenkams padedant, lietuviškas pamaldas panaikinti ir Punske. Tik dėl tuometinio Punsko klebono kun. Antano Žievio ryžtingumo pamaldos lietuvių kalba čia išliko. Privalome tai atsiminti!

Seinuose lietuvių padėtis prastėjo. Klebonas J. Zlotkovskis gąsdino juos, jog būsią  valdžios tremiami į Sibirą. Vis dėlto lietuviai nusprendė nepasiduoti.

Po lenkiškų pamaldų rinkosi giedoti lietuviškų giesmių, kalbėti rožinį. Nusprendė rinkti parašus. Per trumpą laiką surinkta per 3 000 parašų.

Parašų lapai buvo slepiami Sankūrų kaimo ūkininko kluone, kol pasitaikius progai, buvo perduoti į JAV, o iš ten – į Vatikaną.

Po II Vatikano susirinkimo Seinų parapijos lietuviai dar aktyviau ėmė kovoti dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje.

Jie rašė raštus popiežiui Jonui Pauliui II, kardinolui S. Višinskiui (Wyszyński), Lomžos kurijai bei užsienyje gyvenantiems dvasininkams.

Šie laiškai pasiekdavo užsienį per patikimus žmones, nes siųsti Lenkijos paštu buvo netikslinga. Seinų klebono S. Rogovskio (Rogowski) rūpesčiu Seinų pašto įstaiga juos tiesiog sulaikydavo.

Seinuose lietuvių padėtis prastėjo. Klebonas J. Zlotkovskis gąsdino juos, jog būsią  valdžios tremiami į Sibirą. Vis dėlto lietuviai nusprendė nepasiduoti.

Po lenkiškų pamaldų rinkosi giedoti lietuviškų giesmių, kalbėti rožinį. Nusprendė rinkti parašus. Per trumpą laiką surinkta per 3 000 parašų.

Parašų lapai buvo slepiami Sankūrų kaimo ūkininko kluone, kol pasitaikius progai, buvo perduoti į JAV, o iš ten – į Vatikaną.

Po II Vatikano susirinkimo Seinų parapijos lietuviai dar aktyviau ėmė kovoti dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje.

Jie rašė raštus popiežiui Jonui Pauliui II, kardinolui S. Višinskiui (Wyszyński), Lomžos kurijai bei užsienyje gyvenantiems dvasininkams.

Šie laiškai pasiekdavo užsienį per patikimus žmones, nes siųsti Lenkijos paštu buvo netikslinga. Seinų klebono S. Rogovskio (Rogowski) rūpesčiu Seinų pašto įstaiga juos tiesiog sulaikydavo.

Seinų lietuvius palaikė užsienyje gyvenantys dvasininkai, tarp jų kun. Juozas Budzeika iš Londono, kun. A. Deksnys iš Romos ir kun. P. Gavėnas iš Pietų Amerikos. Deja, jų pastangos gerinti padėtį nedavė rezultatų.

1973 m. Lomžos vyskupas M. Sasinovskis leido atnašauti lietuviškas pamaldas buvusioje liuteronų Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnytėlėje.

Šv. Mišias čia atnašavo kun. J. J. Macekas ir kun. Z. Parakevičius. Lietuvių toks sprendimas netenkino. Jie po pamaldų ir toliau eidavo į baziliką giedoti.

1975 m. Seinuose įvyko mažas stebuklas. Rugsėjo mėnesį Lomžos ordinaras leido prie stebuklingos Seinų Marijos statulos atnašauti lietuviškas šv. Mišias.

Į jas atvykdavo lietuviai iš Seinų, Punsko bei Smalėnų parapijų. Lietuviškos pamaldos netrukus buvo nutrauktos, nes Seinuose ant namų sienų ir tvorų atsirado provokatorių užrašų. Buvo skelbiama, kad tai lietuvių darbas.

Vienąkart lietuviškos pamaldos buvo atnašautos ir 1981 m. rugpjūčio 15 d., per Žolinę. Jų metu lietuviai ryžtingai reikalavo lietuviškų mišių.

Ilgainiui išlaikyti status quo buvo neįmanoma, bet apie tai skaitykite kitoje straipsnio dalyje.

www.punskas.pl

 

 

Atgal