VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

01.08. Ką byloja kalendoriaus lapelis

Kęstutis Trečiakauskas

 

Pirmiausia sveikinu visus bičiulius ir bendraminčius, kurie šiandien, kaip ir aš, „Lietuvos aidą" išsiėmė iš savo pašto dėžutės. Mums nereikia žiūrėti pro langą, koks oras, bėgti į kioską ar parduotuvę ieškoti laikraščio. Užsiplikai kavos ir su didžiausiu  malonumu skaitai savo mylimiausią leidinį. Jeigu šito dar nepadarėte, siūlau nedelsti. O dabar, mieli laikraščio skaitytojai, paaiškinsiu, kodėl šalia pasidėjau ir kalendorių. Šiandien, būtent sausio 8 dieną, išėjo ir pirmas šių metų laikraščio numeris. Aštuoni - apskritai geras skaičius. Bet man jis ypatingas.

Mylimiausias leidinys skaitomas su malonumu

Prieš kelis dešimtmečius vienas garbingas žurnalas, šalia kitų „jubiliatų" pavardžių įrašė ir mano pavardę. Sulaukiau ir  sveikinimų. „Valdiškų". Tik bėda ta, kad „dokumentinė" data neatitinka tikrovės. Gimiau dar rudenį, dar praėjusiais metais. Tiesa, aštuntą dieną. Bet ne sausio. O tą sausio dieną mane krikštijo. Bet Antrasis pasaulinis karas jau buvo įsibėgėjęs, tai gal dėl to ar dėl kitos priežasties, Gimimo metrikų knygoje mano pavardės nerado. „Amžiaus komisija", kurią sudarė vienas vienintelis gydytojas, berods chirurgas, kažkodėl įrašė ne gimimo, o krikšto datą. Taip tapau vieneriais metais jaunesnis. Ir dabar turiu dvi datas - tikrą ir dokumentinę. Taigi šios dienos kalendoriaus lapelyje įrašiau: pseudogimtadienis. Nepykstu... Galiu švęsti du kartus. Man netgi geriau. Štai kodėl kilo noras pakalbėti ir apie kalendorių. Ką reiškia tuose 365 lapeliuose surašytos šventės ir dienos? Ar turi jos prasmę, ar žinome, ką jos reiškia ir kokią naudą duoda? Didžiosios ir valstybinės šventės bent leidžia pailsėti, pašvęsti. O kokia nauda iš Pempės, Miego ar Arklių dienos? Tų visokių dienų tiek daug, kad jau nebekreipiame į jas dėmesio, o kartais iš jų net pasišaipome. Atsiverskite kalendoriuje gruodžio 9 dieną - Tarptautinė kovos su korupcija diena! Ne šiaip sau dienelė. O tarptautinė. Visas pasaulis tą dieną kovoja su korupcija. O ką jis veikia  visas kitas 364 dienas? Leidžia tai korupcijai klestėti ir vogti mūsų visų, tai yra viso pasaulio sąskaita? Net ir mūsų mažytės Lietuvėlės išmanūs ir iškilūs politikai viešai paaimanavo (būtent tą „kovos" su korupcija dieną), kad Lietuvos biudžetas (o varge!) per metus dėl tos prakeiktos korupcijos praranda vieną milijardą. Dar kartą įsiklausykite į šį skaičių - vieną milijardą! Kiek nelaimingų žmonių tas skaičius galėtų padaryti laimingais. Bet nepadaro. Laimingesni, o gal tik turtingesni, tampa tie, į kurių kišenes tas milijardas be vargo įkrenta. Pasaulyje tie skaičiai yra tokie pritrenkiantys, kad geriau jų nežinoti. Už tą kyšiais sukrautą pinigų Everestą būtų galima nupirkti visą gana didelę ir turtingą pasaulio valstybę. Atsiprašau. Ne taip pasakiau. „Būtų galima"- neatitinka tikrovės. Ne „būtų galima", o nuperkama. Ir ne viena valstybė, o kone visos pasaulio valstybės sėdi toje kišenėje. Ir niekas nieko padaryti negali. Tik padejuoti. Kai už eurą ar netgi pigiau, dažniausiai dar primokant pensininkų pinigėliais , „nuperkamas" didžiulis turtas, mes tik  paskėsčiojame rankomis ir visom keturiom šliaužiame prie urnos rinkti į valdžią tuos apsukruolius. Jie juk tokie gražūs, tokie respektabilūs. O jau kalba, Dievuli mano - nors prie žaizdos dėk. Ir žada jie aukso kalnus. Jie vieninteliai atneš šviesų rytojų, saugų gyvenimą. Ir tvarką. Dešimtmečiais teismuose dulkančios bylos bus išimtos iš lentynų ir ... padėtos į archyvą. O gal ir sunaikintos. Kad kam nors nekiltų kvailas noras aiškintis, kaip, iš kur Lietuvoje priviso tiek milijonierių. Gink Dieve, neturiu omeny nei tų 606 viešų milijonierių, nei tų kol kas dar tik dviejų milijardierių. Jie viską sąžiningai deklaravo. Taigi sukaupė, uždirbo. Gal kai kas ir už vieną rublį ar litą vieną kitą „laužą" nusipirko ir nudažęs pardavė už milijoną. Ar maža Lietuvoje visokių „Mažeikių naftų" ir kitokių pakelėj besivoliojančių nereikalingų daiktų ? Dar ir niekam tikę geležinkeliai, ir nieko nevertas jūrų uostas, ir ... Ne, ne. Nevardinsiu, kad bloga akis nenužiūrėtų. Kas į juos jau nusitaikė, tie puikiai žino, kaip juos „paversti" geležies krūva (prisiminkime pono Kubiliaus žodžius) ir šiek tiek dar primokėjus atiduoti į patikimas rankas. Tik visą tą šacher-macher reikia daryti ne mįslingą Tarptautinę kovos su korupcijos dieną, o bet kurią kitą, kai ta diena nieko nereiškia, kai nė lapė nesuloja, o apdurninta tauta žiopso ir tik grasina - na, daugiau tų vagių tai jau tikrai nerinksime. Ir išrenka. Vėl. Tuos pačius. O jie, velniai, gudrūs. Kaip suplyšusias kojines arba nusibodusias žmonas mikliai pakeičia partiją ir jau tampa nauji, švarūs, pūkuoti. Partija nauja, negirdėta. Pavyzdžiui "Vardan mūsų kišenės" arba "Viskas mūsų labui".  Net ir teistumas (vis dar nesibaigiantis ar net nepradėtas) nieko nereiškia. Svarbu televizoriuje savo „feisui" gerą vietelę nusipirkti ir kuo rėksmingesnę reklamą užsisakyti. Beje, irgi už mūsų pinigus. Už mūsų, mielieji. Jie savo pinigėlių nešvaisto. Juk ir jiems „viskas pabrango". Kai po „dviračio žygio" į Astravą vienas pranašas sakė, kad draugas Lukašenka blefuoja, o kažkokia japonų Hitači taip pat mums „velniams reikalinga", niekam į medinę galvą net neatėjo mintis, kad elektra brangs. Juk tik kvailas pranašas nežada Rojaus. Imtų jis pranašauti mūsų šiandien jau turimą dabartį, tai taip ir būtų likęs praeityje, prie suskilusios geldos. Taigi politinis išmanumas ir slaviško kvapelio „naglumas" atveria visus kelius „ing viečnastį".

   Brangus ir gerbiamas „Lietuvos aido" skaitytojau. Ačiū Tau už kantrybę. Ačiū, kad perskaitei mano mintis. Tikriausiai supratai, kad ne viskas, kas skelbiama ne tik kalendoriuje, rinkimų programose, bet „net dokumentuose" nebūtinai yra tikrovė. Aš tai patyriau savo kailiu, kai reikėjo gauti pasą. Ir mūsų laikais beveik niekas nesikeičia. Kai reikia reikalingiems žmonėms, atsiranda ir reikalingas dokumentas. Dar kone vakar skaičiau „dokumentą", kuriame gerbiamiausi žmonės - kardinolas, talentingas aktorius, genialus muzikas buvo įrašyti į ... kagėbistų sąrašą. Tai irgi buvo „dokumentas". Labai rimtos įstaigos, kurios pagalba ir šiandien galima neblogai gyventi. Ypač, kai ant meškerės valo užkabinamos Vakarų vertybės, sumanios „sankcijos" ir kitokie gudrūs skanėstai, kaip neužkibsi ant to kabliuko. Svarbu, kad tauta patikėtų. Ir pritartų.

   Yra kalendoriuje dar viena itin svarbi diena. Tai Balandžio pirmoji. Iš pagarbos ją parašiau net didžiąja raide. Tik viena pastabėlė. Be reikalo vadiname ją Melagių diena. Juk meluojame ištisus metus. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę. Tai gal balandžio pirmą pavadinkime Tiesos diena. Ir bent vieną dieną, bent vieną (!) nemeluokime. Turėkime nors vieną Tiesos dieną. Kol kas mes tokios dienos dar neturime. Bet gal ir neturėsime. Tiesa mums nepatinka. Mes jos nemylime. O melas - toks saldus. Nuo jo mes visi jau susirgome melo cukralige. Baisi ši liga. Mirtina. O vaistų nėra ... Ar išgysime ?

 

Atgal