VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

01.15. Lietuvių kalba ignoruojama

Kęstutis Trečiakauskas

Tūkstantmetės arabų kultūros indėlis į pasaulio civilizacijos lobyną yra neišmatuojamas. Matematika, filosofija, astronomija, medicina, literatūra ... Šiuolaikinis mokslas ir kultūra būtų sunkiai įsivaizduojama be labai tiksliai tai nusakančios sentencijos- Ex oriente lux. Praėjusiųjų metų pabaiga taip pat buvo pažymėta deramu Rytų indėlio įvertinimu. UNESCO arabų kaligrafiją įrašė į nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Stebėdamas tai, negali nesistebėti, kodėl Lietuva nesugeba atkreipti dėmesio į savo unikalią kalbą, archajiškiausią kalbą iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. Ne kartą raginau atsakingas Lietuvos institucijas kreiptis į UNESCO dėl kultūros paveldo suteikimo lietuvių kalbai. Nei Seimas, nei Vilniaus universitetas, nei Kultūros ministerija nesureagavo. Net neatsakė. Lietuva buvusi ne tik lituanistikos, bet ir baltistikos centras, praranda šias pozicija. Šiandien ta pozicija baigia degraduoti. Iškiliausi lituanistai tiesiog ignoruojami, iš jų viešai tyčiojamasi, o lietuvių kalba tampa lyg anglų kalbos  jaunesnioji pusseserė. Anapilin išėjo talentingiausi lituanistikos milžinai visomis jėgomis, kaip carizmo laikais knygnešiai, gynę lietuvių kalbos gyvybingumą, priešinęsi brutaliam jos išvarymui iš visuomeninio, politinio gyvenimo ir mokslo. Rusifikacija sovietmečiu prilygo kone spaudos draudimo laikams. Maskvos biurokratai reikalavo didinti knygų rusų kalba skaičių ir tiražus, kontrolei įvedė specialų leidybos koordinavimą, reikalaujantį knygos metrikoje nurodyti informacinio blanko kodą. Reikalauta vartoti tėvavardžius pagal rusų kalbos tradiciją, aukštosiose mokyklose plėsti rusų kalba dėstomų disciplinų skaičių, nė viena disertacija neišvengė rusų kalbos įsibrovimo. Su kokiu džiaugsmu sutikome valstybinės kalbos statuso suteikimą lietuvių kalbai! Tik antrą kartą Lietuvos valstybės istorijoje gimtoji kalba išsikovojo pamatines jai priklausančias teises. Deja...  Džiaugėmės neilgai. Čia pat galvą pakėlė slavų atstovai kaltindami jų teisių sulaužymu, reikalaudami ne tik dvikalbystės, bet ir ypatingų teisių, kokių lietuviai jų kraštuose niekada net nėra  turėję. Pamažu nuo konstitucinės lietuvių kalbos doktrinos ėmė trauktis ir valdžios atstovai, nemokšiškai žadėję sveiku protu nesuvokiamas nuolaidas. Kuo daugiau buvo žadama, tuo labiau "Jedinstvos" metodu buvo puolama. Nusigyvenome iki to, kad kalbininkas profesorius V.Urbutis prakalbo apie lietuvių kalbos išdavystę... Su širdgėla apie tai prabilo. Ne veltui.

Šiandien bet koks politikos prašalaitis tariasi žinąs ir išmanąs apie kalbą daugiau nei Lietuvių kalbos komisija ar bet kurį pasaulio mokslininkas. Mėgėjiškuose debatuose  mokslo sąvokos  šiurkščiai keičiamos į buitinę prastakalbę, nieko bendra neturinčia su kalbamuoju objektu. Pakanka paminėti tik nemokšišką žodžio archajiška pakeitimą į seniausią. Net rimti diskusijos dalyviai pasimauna ant šio kabliuko ir pradeda įrodinėti, kad lietuvių kalbos „tikrai negalima vadinti seniausia". Terminų nepaisymas veda į apgailėtiną primityvumą. „Žinovai" to ir siekia. Jie tyčiojasi.

   Nejaugi niekam nežinoma, kad lietuvių kalba, kaip jau mirusios lotynų, senoji graikų (Homero kalba), kaip sanskritas, dėstoma Maskvos, Sankt Peterburgo, Krokuvos, Milano, Sorbonos, Helsinkio, Berlyno, Tokijo, Ilinojaus ir daugelyje kitų pasaulio universitetų? Kodėl ? Pabandysiu atsakyti lenkų mokslininko, įžymaus lituanisto Jano Otrembskio žodžiais: "Dabartinė lietuvių kalba pakitusi mažiau už bet kurią kitą indoeuropiečių kalbą. Kai kuriais fonetikos ir žodžių kaitybos atžvilgiais savo senoviškumu ji pranoksta net visų archajiškiausias indoeuropiečių kalbas. Būtent dėl to nemokant lietuvių kalbos negalima išsiversti indoeuropeistikos tyrimuose".

Lingvisto Vladimiro Panovo teigimu, lietuvių kalba gali būti kildinama iš archajiškos indoeuropiečių prokalbės. Beje, jis taip pat yra kėlęs mintį, jog lietuvių kalba dėl savo unikalumo turėtų būti įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Habilituotas daktaras profesorius Giedrius Subočius šį unikalumą yra pavadinęs "nepatogiu unikalumu". Mat lietuvių kalba turi formų ir žodžių, kurie mažiausiai pakito iš visų dabar gyvuojančių indoeuropiečių kalbų". Be kita ko, jis pastebi, kad gramatinė lietuvių kalbos struktūra neretai panašesnė į mirusių nei gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Kai profesorius Algirdas Sabaliauskas viename Lenkijoje leidžiamame tęstiniame lituanistikos leidinyje parašė, jog lietuviškas žodis ausis yra senesnis už lotynišką žodį auris, kuris taip pat reiškia ausį, daug kam net aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų tai buvo naujiena, paskatinusi susidomėti lietuvių kalba. Ir ne tik susidomėti, bet pradėti gerbti ją, o nelaikyti "mužikų kalba", kurios "nesupranta Dievas".

Dėl daugybės indoeuropiečių prokalbės ypatybių A.Šleicheris pastebėjo, kad daugelis lietuvių kalbos formų panašios į prestižinių kalbų, tokių kaip lotynų, senovės graikų ar sanskrito kalbas. Apskritai, daugelyje lietuvių kalbos semantinių sričių vyrauja paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika. Galima būtų paminėti šimtus pasaulio mokslininkų , kurie atkreipė dėmesį į lietuvių kalbos išskirtinumą ir jos dėka atskleidė daugybę lingvistikos paslapčių. Lietuvių kalba - didžiausia kalbos lobių saugykla. Prancūzų  kalbininkas Antuanas Mejė sakė, jog tas, kas nori išgirsti, kaip kalbėjo jo protėviai, tegul nuvažiuoja į lietuvišką kaimą ir pasiklauso, kaip kalba paprastas lietuvių valstietis. Didesnį įvertinimą mūsų kalbai vargu ar galima būtų atrasti. Mokslo pasaulyje lietuvių kalba užima išskirtinai deramą vietą. Juk indoeuropiečių kalbos yra kilusios iš tos pačios prokalbės. Kaip ir lietuvių kalba. Tik jos taip "sumodernėjo", taip toli nuėjo, kad norėdamos pasiklausyti savo prapramočiutės kalbos, turi klausytis lietuviško žodžio. Be to žodžio nebūtų atskleista daugelio hidronimų ir toponimų kilmė. O jie yra toli už Lietuvos ribų. Kažkada ten būta, gyventa mūsų protėvių. Liko tik upių, ežerų, vietovių vardai.  Kultūringose šalyse tos žinios branginamos ir gerbiamos. Tik pas mus jau daug, jau per daug abejingų savo tėvų kalbai. Dažnas jau mieliau demonstruoja savo, pavyzdžiui. anglų kalbos mokėjimą. Nors, būkime biedni, bet teisingi, ta anglų kalba irgi mūsų kalbos sesuo. Tik jau taip toli ne tik nuo jos nutolusi, bet ir pati nuo savęs nubėgusi, kad vargšas Šekspyras atsikėlęs iš kapo, vargiai susikalbėtų su šiuolaikiniu britu.

Rašau šį liūdnoką darbelį ir tikrai verkti norisi. Nemylime mes savo kalbos. Negerbiame jos. Nesaugome ir neginame. Mums tyčia kaišioja kalbos naikinimo idėjas, kurias Seimas svarstė. Deja, atsirado išdavikų, norinčių į lietuvių kalbos raidyną įkišti Q, W, X... Įstatymo projektui įteisinančiam asmenvardžių įrašus oficialiuose dokumentuose ne valstybine kalba po svarstymo pritarė 83 Seimo nariai, prieš balsavo – 29, susilaikė 7 Seimo nariai.Neabejoju, Prezidentas vetuos šią lietuvių kalbos išdavystę. Ir vėl bus proga tėvynę išduodantiems prisitaikėliams apkaltinti valstybės vadovą. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Kalba reikalinga pasauliui. Mokslui. Istorijai. O gal čia jau "nebetikima mokslu"?

Gal kliaujamasi beraščio politikieriaus "aš pats žinau" nihilistine filosofija?

Prisimenu garbingus mano Alma Mater profesorius, kurie kaip paslaptingai žuvęs mano Mokytojas profesorius J.Kazlauskas, rizikuodami dėstė mums tiesą apie lietuvių kalbos didybę. Apie jos nepranokstamą vertę. Prisimenu ir tikrai man nurieda ašara ...

 

Atgal