VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

2022.08.01. Europos Sąjunga didvyriško ukrainiečių pasipriešinimo veidrodyje

 

Vytautas Rubavičius

Didvyriškas pasiaukojamas ukrainiečių pasipriešinimas žvėriškai Rusijos agresijai keičia pasaulio istoriją. Ne tik Europos Sąjungai, bet ir daugeliui Vakarų civilizacijos valstybių teko labai greitai apsispręsti, ką jie vienaip ar kitaip palaiko ir kokioje civilizacijų kovos pusėje save įsivaizduoja. Apsisprendimas susijęs su vertybių peržvalga ir perkainojimu. Tačiau ukrainiečių kova už savąją valstybę, tautinį ir nacionalinį tapatumą verčia peržvelgti ir ES raidos istoriją, tos raidos ideologinius pamatus, kurie, kaip ima rodytis, tapo ir tampa rusiškosios imperinio atgimimo geopolitikos įrankiais. Deja, europinis politinis elitas nėra linkęs į tą veidrodį žvelgti, nes nujaučia jame pasirodysiantį nelabai malonų vaizdinį. Tačiau esminius to vaizdinio bruožus būtina svarstyti ne tik dėl praeities suvokimo, bet ypač – dėl naujų europinės raidos ateities gairių ir jų ideologinių rėmų tvirtinimo. 

Pradėsime nuo pastaruoju metu išryškėjusių akivaizdžių dalykų. Pirmiausia – didžiulė ES, kaip darinio, ir jos varomosios jėgos Vokietijos strateginė priklausomybė nuo Rusijos energetinių išteklių, nuo rusiškų dujų ir naftos. Jau senokai buvo aišku, kad Rusija savo energetinius išteklius naudoja kaip geopolitinį ginklą, tik nesistengta nei galimų tokios priklausomybės pasekmių apmąstyti, nei imtis veiksmų ją mažinti. Rusijos agresija atskleidė ne tik energetinės priklausomybės apimtį, ne tik jos „civilizacinį geopolitinį“ svorį, bet ir europinio energetinio, ekonominio ir politinio sluoksnio korumpuotumą – daugybė aukščiausio rango politikų pasirodė esą „Gazpromo“ buhalterijos herojai. Šitai buvo žinoma, tačiau laikyta pavieniais atvejais, nedarkančiais žaviųjų „europinių vertybių“ puoselėtojų bruožų. Tad kaip ta priklausomybė susiklostė? Dabar jau akivaizdu, kad buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis ne šiaip dirbo Rusijoje ir Rusijai. Drįstu teigti, jog gerų poros dešimtmečių ES raidą lėmė Schroderio ir Angelos Merkel duetas, kuris ir įtvirtino pasibaisėtiną europinės priklausomybės nuo rusiškųjų išteklių apimtį. Duetas veikė kartu su ekonominių ir politiniu vokiečių elitu, prie kurio šliejosi ir mažesnių šalių elitai. Tačiau kokios kilmės elitas valdo dabartinę Vokietiją? To dueto išauklėtieji. Esama ir kitokių politinio elito grupių, kurios labai palaiko ukrainiečių kovą, tačiau  kartais ima atrodyti, kad kai kurie jų tik žaidžia žaidimą, nes žino bendresnę „neskubėjimo“ nuostatą, kurios jų skambūs pareiškimai niekaip nepakeis. 

Kaip ta energetinė priklausomybė buvo kuriama? Vargu ar kas prakalbins Schroderį bei Merkel, o ir prakalbinti jie pūstų miglą į akis, vaizduodami ir Rusijoje ar su rusais „dirbę europiečių labui“. Tačiau esama plika akimi regimų vyksmų, kurie paspartino rusiškųjų energetinių išteklių, ypač dujų, įtvirtinimą Vokietijoje ir ES. Atkreiptinas dėmesys, kaip staiga ir neatšaukiamai prieš kurį laiką Vokietija apsiskelbė keičianti savo energetikos sektoriaus plėtros planus – atsisakyta atominės energetikos. Paskelbta, kad uždaromos visos atominės jėgainės, tad visa energetika tarsi ir perleidžiama rusiškiems ištekliams. Nejau niekas ES nesuprato, kad tai yra savižudiškas vyksmas? Gal kas ir suprato, tačiau rusiškųjų pinigų dozės veikė stipriau. Kas iškėlė naująjį energetinės politikos kursą? Vokietijos žalieji, tačiau vieni jo niekaip nebūtų galėję įtvirtinti. Ir dar taip greitai. Tačiau atkreipkime dėmesį į vokiškuosius žaliuosius, kurie veiksmingai atstovaujami įvairiausiuose europinės politikos lygmenyse, taip pat ir Europos Parlamente. Jie yra politinis visų vaivorykštinių organizacijų sparnas, o kuriant jų partiją aktyviai dalyvavo pedofilinės organizacijos, kurios stūmė vaikų seksualizavimo programas, ypač paklausias šiomis dienomis. Ilgus dešimtmečius didžioji politinė žaliųjų žvaigždė buvo kairysis radikalas Danielis Kohnas Benditas, kurio vaizdinį kiek sumenkino 2013 metais įsiplieskęs skandalas, susijęs su jo jaunystės pedofiliniais polinkiais. Tas skandalas privertė ir žaliųjų vadovus griežtai atsiriboti nuo pedofilinės darbotvarkės, tačiau dar aktyviau imta skleisti genderizmo programą. Šis politikas 1968 m. Prancūzijos studentų judėjime buvo labai aktyvus ir vadintas „Raudonuoju Daniu“. Po kurio laiko iš šios šalies buvo išvytas, tad į politinės veiklos viršūnes kopė Vokietijoje. Prisijungęs prie žaliųjų greit tapo jų rinkiminiu ženklu, aktyviai dalyvavo tvirtinant 1989-ųjų žaliųjų ir socdemų sąjungą, pavadintą „Raudonųjų—žaliųjų koalicija“. 1994 m. „Raudonasis Danis“ jau EP narys, kur pasižymėjo kaip nepaprastai aršus kovotojas su įvairiausiomis nacionalizmo apraiškomis ir globalizacijos bei globalizmo darbotvarkės skleidimu. Apdovanotas įvairiausiais nuopelnų „demokratijai“ ženklais ir premijomis. Tad kairuoliškasis revoliucinis genderizmas, globalistinis išvalstybinimas ir ištautinimas yra tarsi prigimtiniai vokiečių žaliųjų ir socdemų aljanso bruožai, ir ta darbotvarkė įvairiausiais būdais įgyvendinama ES raidoje jau gerus porą dešimtmečių. 

Gerhardas Schroederis ir Angela Merkel

Sovietų Sąjunga europinių kairiųjų kaip tik ir buvo įsivaizduojama ne tik kaip didžioji kovotoja su „amerikietiškuoju imperializmu“, bet ir kaip visų tautų „laisvintoja“ iš jų nacionalizmo. Juk visų šalių proletarai, kuriuos jaunieji europiniai kairuoliai ėmėsi vienyti, neturi nei tautybės, nei valstybės. Šitai labai padėjo Sovietų Sąjungai stiprinti savo įtaką įvairiuose pasaulio regionuose, o kaip finansiškai ji rėmė tas aktyviųjų intelektualų grupes – istorija ir „Raudonasis Danis“ nutyli. Ta parama vėliau ir tapo „Gazpromo“ ir kitų korporacijų buhalterijos rūpesčiu. Tad galima įžiūrėti, kaip kairuoliškų pakraipų politikai ima sutartinai dirbti sovietinės imperijos labui tam tikrų ideologinių nuostatų pagrindu, o tas pagrindas gausiai palaistomas ir nemenkais finansais. Tačiau lieka „genderizmo klausimas“ – juk šiuolaikinė Rusija teikia save pasauliui kaip paskutinį kovos su „iškrypėliškaisiais Vakarais“ forpostą? O visa vakarietiškoji kairė, liberalioji kairė, centro kairė ir oficialioji centro dešinė yra genderizmo ideologijos skleidėja ir įtvirtintoja. 

Svarstant šį klausimą jau reikia pakilti ar nusileisti į civilizacinių santykių lygmenį. Nevarginsime skaitytojo išsamia tų santykių analize, o tik paryškinsime keletą tarsi akivaizdžių dalykų. Rusija save įsivaizduoja kaip išskirtinį civilizacinį darinį, kurio tikslas buvo ir yra kovoti su Vakarų civilizacija, stengiantis ją įveikti. Ši „linija“ eina nuo Nikolajaus Danilevskio per eurazijininkus iki Aleksandro Dugino ir jo pasekėjų. Tai Rusijos geopolitinio imperinio mąstymo archetipas. Rusijos geopolitikų ir ideologų manymu „Vakarų saulėlydis“ vyksta, randasi naujoji daugiapolio pasaulio tvarka, ir tą vyksmą dera visomis priemonėmis skatinti. Anksčiau sovietinė valdžia visomis išgalėmis skatino vidinius imperialistinio pasaulio nesutarimus, tad esama išbandytų politinių įrankių paveldo. Pasitelkiama sovietinės politikos išmintis – prieš Vakarus kovoti jų pačių silpnybėmis. Vakariečių godumas tapo labai išmoningu geopolitiniu rusiškuoju korupcijos ginklu. Genderizmo ideologija ir politika taip pat pasitelkiama (arba savaime suvokiama ir skatinama) kaip geopolitinis ginklas. Kodėl? 

Rusų geopolitinė mintis ir dabartinė praktika grindžiama keliomis esminėmis idėjomis. Pirmiausia, kad dabartiniame pasaulyje atgimsta imperijos, kurios ir tampa pagrindinėmis istorinio vyksmo galiomis. Ypač civilizacinės imperijos. Antras dalykas tas, kad tame vyksme neteikiama svarbos valstybėms, kitaip tariant, nacionaliniams dariniams, kurie ir tvirtino pasaulio saugumo architektūrą. Tad visokios valstybės reikšmę, tautinio ir nacionalinio tapatumo svarbą neigiančios bei ardančios ideologijos, o ypač – jų darbotvarkę įgyvendinančios politikos yra Kremliui labai naudingos. Juolab kad už jas nereikia ir mokėti. Trečias svarbus dalykas – vakarietiškasis genderistinis antikrikščioniškumas, kai krikščionybė visokiais būdais marginalizuojama, o Bažnyčia verčiama šv. Kryžių įvynioti į vaivorykštinių vėliavą. Rusų intelektualai ir politikai labai gerai suvokia civilizacinę religijos reikšmę tvirtinant civilizacinę, tad ir geopolitinę savimonę. Vakariečiai – jau nebesuvokia. Todėl Rusija ima save vaizduoti ir kaip krikščionybės bastioną, o Vakarai neturi ką į tai atsakyti. Atsakymas galėtų būti tik civilizacinių krikščioniškų šaknų tvirtinimas, o šitai nesuderinama su kairuoliškuoju ateistiniu, antibažnytiniu genderizmu. 

Nedera pražiūrėti ir kairuoliškojo genderizmo „kilmės dokumentų“. Pirmiausia jis apsireiškė Sovietų Sąjungoje trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje kaip porevoliucinė individą išlaisvinanti kova su „buržuazine šeima“, kuri ir esanti išnaudotojiškų santykių šaknis. Nudistų demonstracijos didžiųjų miestų aikštėse, įvairialytiškumas, išlaisvinti seksualiniai santykiai, vaikų perleidimas valstybės globon, daugpatystė ir pan. Tas laisvinimasis vėliau buvo sustabdytas geležine represijų politika, nes sifilio ir kitų venerinių ligų plitimas jau buvo nevaldomas, o milijonai vaikų atsidūrė vaikų namuose ir gatvėse, plito prievartavimai ir „socialistinė prostitucija“. Sugrįžta prie šeimos, tik dabar jau pavadintos „socialistine“, „komjaunuoliška“ ar „komunistine“. Šiuo metu išgyvename didžią naują kovos su buržuazine šeima bangą, tik dabar jau kilusią pačiuose buržuaziniuose Vakaruose. Visais būdais stengiamasi iš šeimos supratimo išguiti gyvybinę apvaisinančią ir gimdančią vyro ir moters sąjungos galią, kuri yra egzistencinis visų civilizacijų, valstybių bei tautų pagrindas. Vakarų civilizacijoje žmogiškasis vaisingumas tapo nelyg naikintinos nuodėmės žyme – juk jau neapykantos kalbos skleidimu vertinami vyro ir moters įvardijimai, juridiškai ir kultūriškai trinami „pastojusios moters“, „gimdančios moters“ ar „maitinančios moters“ nusakymai bei vaizdiniai. Nejau manoma, kad tokia politika stiprina civilizacinį tapatumą ir civilizacinį atsparumą dabartinių civilizacinių imperinių kovų aplinkoje? Apgailėtina ir gėdinga buvo matyti, kaip ES komisarai Rusijos raketoms žudant civilius ir naikinant miestus laužė rankas ukrainiečiams dėl Stambulo konvencijos patvirtinimo,  nepaisydami kruvinos ukrainiečių aukos, tarsi pasaulyje nebūtų jokių svarbesnių reikalų. Beje, kairiesiems ideologams visada svarbiausia ir yra ideologinio pavergimo tikslai. ES vis stiprina įvairialypį Lenkijos puolimą, nepaisydama, kad kaip tik Lenkija jau yra kitas pagrindinis Rusijos taikinys, šiuo metu nepaprastai daug padedantis ukrainiečiams. Puola dėl tos pačios priežasties – lenkų valdantieji besąlygiškai pasisako už prigimtinę šeimą, vyrą ir moterį, jie tvirtina gyvybės, o ne mirties kultūrą bei politiką, stengiasi suvaldyti nežabotą genderizmo propagandą mokyklose. Lenkai ima vis veiksmingiau stabdyti genderizmo plitimą, aiškiai suvokdami jo kilmės „užtaisą“ ir jame glūdinčius pavojus tautai bei valstybei, paradoksalią genderizmo giminystę su apsireiškusiu rusiškuoju fašizmu. Nejau nesuvokiama, kad šiuo metu europiečiams pulti Lenkiją yra ne tik neatsakinga, bet ir šlykščiai nusikalstama? Tikėkimės, kad po ukrainiečių pergalės prasidės ir europinio elito valymas. 

ES įvairiais lygiais skelbiasi kurianti naują viršvalstybinį darinį, kuriame nebetenka svarbos valstybės ir tautos, nes tautas būtina apvalyti nuo nacionalizmo ir sulieti į europinę liaudį. Iš tautų atimamos suverenų galios, joms pripažįstamas etnokultūrinių muziejinių bendruomenių likimas. Įgyvendinamoji politinė išvalstybinimo ir ištautinimo nuostata, taip pat ja paremta politika akivaizdžiai naudinga Kremliui, juk Kremliaus strategų įsitikinimu, nacionalinės valstybės ir tautos esančios istorinės atgyvenos, tad turinčios pereiti atgimstančių imperijų globon ir gyvuoti tik kaip tam tikros kultūrinės „iškabos“.  Ukrainiečių kova akivaizdžiai rodo, kad deramai pasipriešinti imperinėms geopolitinėms užmačioms pajėgios tik nacionalinės valstybės ir savo tapatumą išsaugoti norinčios tautos. Civilizacijų kovos sąlygomis didėja ir nacionalinių valstybių svarba. Jos yra pirminė pasipriešinimo užkarda, patraukianti ir kitas nacionalines valstybes. Tad dabarties karinių iššūkių sąlygomis didėja ir nacionalinio sąmoningumo, tapatumo bei valstybingumo jausenos reikšmė. ES valstybėms, ypač pafrontės, kyla reikalas kuo greičiau pertvarkyti švietimo sistemas, mokymo programas tam sąmoningumui ir tapatumui ugdyti. Kaip šiuo atžvilgiu atrodo Lietuva? 

Lietuvos politikai kuo uoliausiai įgyvendina genderistinę darbotvarkę, nepaisydami jokių Kremliaus grėsmių. Labai įtartinas uolumas. Mokyklose jau visokiais būdais skatinama laisvai rinktis lytis, būreliai „pasirinkimo“ mokytojų aktyviai diegia lytiškumo įvairovės programas. Lietuvos valdžia ėmė ruošti strateginės raidos viziją „Lietuva – 2050“ ir subūrė rengėjų. Vienas jų, Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, nesenai išdėstė ideologines tos vizijos gaires, kurių svarbiausios yra siekti nelygstamos pažangos atmetant visokias tautiškumų atgyvenas. Kadangi Lietuvos valstybę įkūrė lietuvių tauta, tai sykiu atmetamas ir toks atgyvenęs valstybingumas. Tad Vilniaus universitetas auklės genderzombių legionus, kurių svarbiausias gyvenimo tikslas bus blaškytis po „laisvąsias rinkas“ ieškant įsigyti ar susirasti vis naujų lytinių tapatumų. Tiesa, jaunimui neaiškinama, kad šiuolaikinis kapitalizmas jau yra perėjęs į tapatumų gamybos ir prekybos jų „surenkamomis dalimis“ stadiją. Nejau manoma, kad tokia iš lytiškumo supratimo išmušta karta, nepaliaujamai ieškanti savojo lytinio tapatumo ir siekianti išbandyti vis naujų, galės rūpintis valstybe, tauta, visuomene ar bendruoju gėriu? Ką jau kalbėti apie valstybės gynimą, kai visaip aiškinama, esą valstybė jau atgyvenusi. Gins ir kurs karta, kuri jau nebesuvokia elementariosios matematikos, ką akivaizdžiai rodo matematikos baigiamųjų egzaminų rezultatai? Kas ją išaugino? Juk ne vien čmilytės, armonaitės, petrauskai, subačiai... Bet ir šeimos. Matyt, šeimų, kuriose vaikai nebežino, kaip kreiptis į tėvus – tėvė ar mamas, - daug daugiau, nei galime įsivaizduoti. Nereikia didelio įžvalgumo suvokti, kas ir kur dėl tokios sėkmingai įgyvendinamos darbotvarkės trina rankas – ir kremliniai, ir eurogenderistai. Vieningai.

 

Atgal