VISUOMENĖ
2022.08.04. Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupacinam režimui dalyvio Liudviko Simučio (1935-2014) pagerbimas Kaune
Raimundas Kaminskas
2022 m. rugpjūčio 3 d. Kaune, Vilijampolėje, Koklių gatvėje prie namo Nr. 4, kuris pažymėtas memorialine lenta: „Šiame name 2003–2014 m. gyveno politinis kalinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Simutis“ vyko Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvio, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Liudviko Simučio (1935-2014) pagerbimas.
Pagerbime dalyvavo ir savo prisiminimais apie rezistentą dalinosi L. Simučio žmona Irena Simutienė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras dr. Leonas Milčius, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys Rytas Kupčinskas, politinis kalinys Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, dim. kpt. Algirdas Petrusevičius, Kauno sąjūdžio Kauno tarybos narys, politinis kalinys, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, ats. vrš. Romas Žemaitis, Kauno sąjūdžio Kauno tarybos narė, tremtinė Raminta Baltuškienė, Kauno sąjūdžio Kauno tarybos narė Biruta Kaulakytė, šaulys Alvydas Semaška, Kauno sąjūdžio Kauno tarybos narys, šaulys Julius Proškus, generolo Kazio Veverskio sūnėnas ats. vrš. Kęstutis Veverskis bei visuomenininkas, buv. Kauno sąjūdžio pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas.
Renginį organizavo ir šios memorialinės lentos pakabinimą inicijavo Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba.
Liudvikas Simutis gimė 1935 m. rugpjūčio 27 d. Kaunatavos kaime, Telšių apskrityje. 1941 m. birželio 24–25 d. jo tėvas Adomas Simutis, prieš tai buvo suimtas ir kalintas Telšių kalėjime, buvo sovietų represinių struktūrų (NKVD) nužudytas Rainių kartu su kitais Rainių miškelio kankiniais.
L. Simutis mokėsi Kaunatavos vidurinėje mokykloje.
1952 m. liepos 1 d. – 1955 m. birželio 9 d. – ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis, rezervinio būrio partizanas.
1955 m. – KGB suimtas ir nuteistas mirties bausme (sušaudyti). TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sprendimu mirties bausmė pakeista į 25 metų lagerio.
1955 m. birželio 9 d. – 1977 m. vasario 3 d. – 22 metus kalintas Mordovijos (Rusijos TFSR) lageriuose.
1977–1978 m. – dirbo zakristijonu Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje.
1979–1990 m. – dirbo staliumi, elektriku Kauno hidrologinėje ekspedicijoje.
Iki 1990 m. – bendradarbiavo su antisovietiniu pogrindžiu, buvo Lietuvos disidentų, politinių kalinių bendražygis, bendradarbiavo su Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos, leidinio „Aušros“ leidėjais, rašė straipsnius į pogrindžio spaudą (straipsnius visada pasirašydavo pavarde).
1988–1990 m. – aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijų ir Lietuvos Sąjūdžio veiklą.
1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą .
1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Nuo 1993 m. buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Lietuvos Sąjūdžio tarybos, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nariu (karys savanoris).
Nuo 1994 m. – Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos centro valdybos narys.
1998 m. lapkričio 17 d. – apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
2000 m. balandžio 2 d. – apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Žmona – Irena Simutienė (Vezbergaitė) (santuokoje nuo 1979 m.). Šeimoje užaugino trys sūnus ir tris dukras.
2014 m. lapkričio 4 d. – mirė Kaune. Palaidotas Seniavos kapinėse, Kaune.
Atgal
.jpg)
