VISUOMENĖ
2022.09.24. Kodėl verkė lituanistė
Kęstutis Trečiakauskas
Šiandien ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis išgyvena itin sunkius laikus. Genocidui prilygstantis karas Ukrainoje, daugybė pavojingų ligų, plintančių po visą planetą, bado šmėkla Azijoje ir Afrikoje, totalinė ekonomikos griūtis, beprotiškos energetikos kainos, neregėto masto „tautų kraustymasis“, politologiniu žargonu vadinamas migracija, armagedoną pranašaujanti klimato kaita... Tai tik keletas užuominų iš tūkstančių (deja, jau tūkstančių!) problemų srauto, grasinančio pačiai ne tik žmogaus, bet ir gyvybės Žemėje egzistencijai. Pakaktų vieno išprotėjusio (šito jau net nėra reikalo įrodinėti) didžiausios pasaulio valstybės diktatoriaus žagtelėjimo, kad visa planeta virstų radioaktyviais pelenais. Kol tuo gyrėsi visokie žirinovskiai, atvirai siūlydami ant Kijevo numesti bombą, tas, neva „valstybės vadovas“ „demokratiškai“ kliedėjo: „Tai jo nuomonė“. Tačiau šiandien jis pats niekam neleidžia turėti ne tik savo nuomonės, bet ir ištarti bent žodelį teisybės. Kaip ir jo mokytojų Adolfo ir Josifo laikais, pilni kalėjimai „turinčių savo nuomonę“. Tas ant trumpo pavadėlio pasaulį laikantis ligonis jaučiasi dievuku. Parsidavę už dujomis ir nafta pasmirdusius milijardus Vakarų „demokratai“ patys išaugino ir išpopino tą trečiojo tūkstantmečio monstrą. Tik šiandien jie pradeda atsikvošėti ir jau bando daiktus vadinti tikrais vardais. Jau net vokiečiai, nuolat slegiami jiems vieniems primestos kaltės jausmo, drįso tiesiai pasakyti, jog ne vien Ruro magnatai išaugino Hitlerį. Baltą rankutę jam tiesė visose, atsiprašant, konferencijose – Miunchene, Potsdame, Teherane... O kad karą (Antrąjį pasaulinį) sukėlė Hitleris su Stalinu, dar ir šiandien užmiršta gausybės „dokumentinių“ filmų, istorinių monografijų ir visokio kitokio skiedalo kūrėjai. Atrodo, jog niekas nėra nei girdėjęs, nei regėjęs, kaip Breste „ponų Lenkijos“ nugalėtojai kombrigas Krivošeinas (Raudonoji Stalino Rusija) ir generolas Guderianas (Rudoji Hitlerio Vokietija) priima istorija tapusį paradą. Jau po daugelio metų, kai atstatytos Varšuvos senamiestyje kalbėjausi su vienu iškiliu lenkų profesoriumi, jis pripažino ir savo tautos klaidą. Taip, lenkų vadai irgi buvo pasidavę to meto politinei psichozei... O ar Lietuvai 1990 metais atgavus nepriklausomybę ta psichozė jau buvo išgaravusi? Juk raudonieji fašistai skelbė autonomijas, vėl reiškė „teises“ į Lietuvos sostinę, kurpė „Krasnyj Solečnickij rajon“... Su didžiausiu apgailestavimu prisimenu tuos laikus, kai mano bičiulis, aukščiausio rango valstybės veikėjas, perskaitęs mano siūlomą programą abiejų tautų santykiams sureguliuoti, pripažino, kad tai „fundamentalus darbas“, tokį esą galėjo atlikti tik institutas. Neaiškinau, jog tai buvo ne mano vieno, o dešimčių, šimtų to meto mokslo ir kultūros žmonių susistemintos mintys. Mat realią galią turintis asmuo desperatiškai skėstelėjo rankomis: „Bet kas tai darys?“ Jis nematė Lietuvoje žmogaus, kuris galėtų atlikti būtinus darbus Valstybės labui. Ir vėliau skundėsi „kadrų“ stoka... Dėl to požiūrio „nėra kam“ liejosi kraujas Draučiuose, į Valstybės ratus kaišiojo pagalius net iš dviejų valstybių finansuojamos antivalstybinės jėgos, į Seimą ir kitus atsakingus postus vienas po kito nusipirkdavo vietas Lietuvos nekenčiantys asmenys. O išmintingi žmonės, supratę, kad „savam krašte pranašu nebūsi“, pasuko į realaus pinigų darymo verslus, susirado jų protą vertinančius darbdavius toli už Lietuvos. Nesnaudė ir apsukrūs prisitaikėliai, nusikaltėliai, „politikai“. Visi rado savo nišą, visi pasiėmė, kas, jų manymu, jiems teisėtai priklauso – „po zakonu“. Pamažu atsidūrėme toje padėtyje, kurioje esame dabar. Tai mes leidome vogti, mes leidome į atsakingus postus patupdyti neišmanėlius arba užsimaskavusius kenkėjus, mes prisidėjome prie savo pačių valstybės žeminimo, ekonominio smukdymo ir visuomenės apkvailinimo. Tačiau ir vėl rėkaujame, kad kaltas kažkas kitas. Taip, kaltas ir tas kitas. Ir jis ne vienas. Bet visgi pirmiausia kalti esame mes patys. Ir kol šito nesuprasime, tol paklusniai tempsime ir savo pačių, ir visų „kitų“ mums primestą jungą. Išmokime skirti pelus nuo grūdų. O šito padaryti mes nesugebame tik todėl, kad pamiršome pačią Pasaulio esmę. Kas pasakyta Šventajame Rašte? Pirmiausia buvo ŽODIS. Štai nuo ko viskas prasidėjo. Mes Jį pamiršome. Paniekinome. Kalbame lyg paukščių kalba. Kai visais malonumais ir patogumais apsikrovę gudručiai šmeižia Justiną Marcinkevičių, jie šmeižia lietuvišką žodį. Kai koks nors „teisuolis“ švaistosi priekaištais „sovietinei“ profesūrai, tiesiog norisi skelti antausį. Aš iki šiol prisimenu, pavyzdžiui, Krescencijų Stoškų. Kokią išmintį, kokią drąsą, kokį šventą ŽODĮ Jis mums skelbė! Ir šiandien Jo žodis gyvas. Bet ar daug kas jį girdi?
Ką tik sukako Valstybinės kalbos jubiliejus. Beveik negirdimas, nematomas, nejaučiamas. Gerbiamas A. Antanaitis nuramino – lietuvių kalba dar gyva. Bet MES, taip, MES, lietuviai, jos nemylime, negerbiame. „Demokratijos“, „laisvės“ priedangoje įteisinam ne tik tris raides. Įteisinam nemeilę mūsų piliečiams, kurių tautybė kitokia. Jau daugiau nei trisdešimt metų neleidžiame jiems mokytis valstybine kalba, apmokame visokius „kitatautiškus“ getus. Ir giriamės, kad saugome neva tautinių mažumų teises. Mes jas siauriname. Atimame teisę daryti karjerą, naudotis visais kultūros pasiekimais, siekti mokslo aukštumų. Geriau jau nustumiame į anglų (dar dažniau į rusų kalbą), kad tik toliau nuo valstybinės kalbos. Išdarkyti vietovardžiai, istorinės realijos, vardai ir pavardės... O prisimenate, kaip iš Latvijos grįždama ponia Lenkijos švietimo ministrė gyrė Latviją? O gyrė už tai, kad Latvijoje nėra lenkiškų mokyklų. Bet lenkų kalbos galima mokytis to dalyko pamokoje... Ar mūsiškiams ministrams tai bent kiek pravėdino smegenis? Nė velnio. Tai rodo ir komedijos su ukrainiečių vaikais. Vienintelis tikras ministras buvo mano Mokytojas akademikas profesorius Zigmas Zinkevičius. Bet jis „nepatiko“ Prezidentui V.Adamkui... Kažkodėl išmintingi ir padorūs žmonės mums nepatinka.
Į vieną mokyklą, kurioje teko dirbti ir man, atėjo jauna lituanistė. Jau vieną iš pirmų jos darbo dienų atėjo į mokytojų kambarį apsiverkusi. Sako, pamoka nutrūko, visi juokėsi, triukšmavo. Tai kas gi atsitiko? Lenkiškame moksleivių sąraše ji perskaitė ir pakvietė prie lentos panelę Mar-ze-ną. Ji juk neprivalėjo žinoti, kad lenkiškai rz skaitoma kaip ž... Tai ir sukėlė moksleivių pasityčiojimo audrą. Mokytoja visiems laikams atsisakė pedagogo karjeros. O man patiko, kai Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė ne Trampas, o Trumpas. Juk lietuviškai skaitoma taip, kaip parašyta. Prezidentė tyčia taip perskaitė. Tai buvo užuomina į politinių „kalbininkų“ išsidirbinėjimus. Gaila, niekas to nesuprato. Mes vėl grįžome prie nesąmonės sukti galvą – ar Čerčilis, ar Churchilis? Ak, teisus rašytojas sakęs, kad kai parašyta Mančesteris, reikia skaityti Liverpulis...
Visos pasaulio nelaimės prasideda nuo žodžio. Nuo jo nesupratimo. Sakome viena, galvojame kita, o darome trečia. Gaujos vadą vadiname prezidentu, anarchiją laisve, nuosmukį gerove. Jau ir Lietuvą pamažu pratinamės vadinti ne Respublika, o teritorija... Netiesa, kad kaip pavadinsi – nepagadinsi. Bus taip, kaip pavadinsi. Vakarų besmegenių Stalinui padovanota Prūsija jau „iskonno ruskaja zemlia“.Tereikėjo visai nedaug. Tik Karaliaučių apšaukti Kaliningradu. Tik dabar, kaip sakiau, Vakarai pradeda kai ką suprasti. Teisi ponia Uršulė iš Sąjungos, pripažinusi, kad Europa per ilgai neklausė Baltijos valstybių. Kas jau kas, bet Lietuva, Latvija ir Estija savo kailiu patyrė sočių Vakarų dovanotą bolševikinę vergiją. Geresnių „socializmo su veidu ir be veido“ ekspertų nesurasi niekur pasaulyje. Tačiau jį iki šiol mausto po visus užkaborius iškaišioti Lubiankos emisarai. Su titulais, sąskaitomis Šveicarijos bankuose, su klastingomis teorijomis ir nupirktais „mokslais“. Tokių pavyzdžių milijonai. Šviesos tunelio gale dar nematyti. Žmonės nebemoka susikalbėti. Net ir pasirašyti „dokumentai“, tokie kaip memorandumai, protokolai ir pažadai Ukrainai – besmegenių kliedesiai. Ar šiandien mums žodis Lietuva dar reiškia tą patį, ką mūsų tėvams ir seneliams? Ar naujos formos „spaudos draudimas“ su okupacinio dvoko brovimusi į Valstybinę kalbą nekelia jokios grėsmės? Vargšė lituanistė dar verkė. Ateis laikas, kai jau niekas nebeverks. Net lituanistai. Bet už tai būsime atsakingi mes patys. Ne tik Seimas ar Prezidentas. Ir ne tik „mūsų pačių išrinkta“ administracija laikinai vadinama valdžia. Administracija, kuri neturi realios valdžios nėra valdžia. Tikra valdžia jau seniai tose rankose, kurios nematomi, bet jaučiami čiuptuvai kelia kainas, kelia karus ir stengiasi sunaikinti... kalbą. Visada ir viskas prasideda nuo kalbos. Nuo žodžio. Neleiskime jam nuskristi nuo mūsų lūpų. Nuskridęs jis nebesugrįš. Nebent jaučiu. Mūsų, veršiais tapusios tautos, tėvu.
Atgal
.jpg)
