VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

2022.11.21. Žydams svetinga Lietuva ir „Dvigubo Holokausto“ teorija

Karolis Jovaišas

 

Vienas didžiausių „perlų“ Kremliaus propagandos karūnoje yra kilnaus ir tauraus rusų kario – išvaduotojo mitas, kuris beprotiškai ilgai kvailino naudingus idiotus.

Ar gali būti, kad šį fantasmagorišką, protą įžeidžiantį mitą perspjautų kitas – bjauresnis?

Pesimistas sakys ne, bjauresnio mito būti negali, optimistas – kodėl gi ne, gali. Būtent toks – bjauresnis yra mitas, kuris monstrams- lietuviams besąlygiškaipabrėžiu besąlygiškai perkėlė kaltę dėl siaubingų holokausto nusikaltimų.

Buvusios Vilniaus žydų gimnazijos pastatas | wikipedija.org, J.Melich nuotr.

„Monstrų“ reakcija į jiems inkriminuotus nusikaltimus žmoniškumui yra tautiečių sukurta vadinamoji „Dvigubo Holokausto“ teorija. Jos esmė ta, kad žydai aktyviai talkino raudonąjį terorą prieš lietuvius vykdžiusiems bolševikams, o tai atsveria kaltę tų lietuvių, kurie talkino žydus naikinusiems naciams.

Nors ši teorija nesiremia nei begėdišku melu, nei iškraipytais faktais ar tyčiniais nutylėjimais, ji vis dėlto prasilenkia su tikrove. Prasilenkia, nes nekorektiškai lygina nesulyginamo masto nusikaltimus žmoniškumui ir vienus jų iš dalies stengiasi pateisinti racionaliais ir protingais aiškinimais.   

Nepaisant to, kad nuo holokausto praėjo 80 metų, tačiau iki šiol nėra jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl kitų tautybių ir konfesijų žmonėms per amžių amžius tolerantiški buvę ir taikūs lietuviai staiga absoliučiai nemotyvuotai paleido į pasaulį pasibjaurėjimą keliančius žudikus.

Gyvenama žiūrint į praeitį, bet gyvenimas suprantamas žiūrint atgal. Ši taikli filosofo Soreno Kierkegaardo mintis suteikia impulsą trumpai apžvelgti lietuvių ir žydų santykius iki to meto, kai  įvyko gili šių santykių krizė, lėmusi dalies lietuvių dalyvavimą holokausto nusikaltimuose.

Juolab, kad minėti santykiai buvo vieni geriausių Europoje. Tą patvirtina objektyvus autorius – žydų kilmės amerikiečių istorikas Samuelis D. Kasovas (S.D. Kassow), kurio svarbius ir reikšmingus teiginius apie žydų padėtį tarpukario Lietuvoje čia perteiksiu glaustai, iš esmės telegrafo stiliumi.

Atsisakę pigių, rožine spalva nudažytų spekuliacijų apie kone idiliškus lietuvių ir žydų santykius, juos objektyviai įvertinti galime tik lygindami. Palyginimai kalba Lietuvos naudai: Rytų Europos standartais lietuvių ir žydų santykiai vertinami kaip pakankamai geri, o tai buvo, pavyzdžiui, lenkų ir žydų tarpusavio santykių absoliuti priešybė.

Iškalbingas faktas – Lietuvoje niekada nebuvo žydų pogromų. Tai unikalus atvejis Europos istorijoje, nes prieš įsigalint nacių vykdyto „Holokausto“ terminui, Europoje plačiai buvo vartojamas rusiškas žodis „pogrom“reiškiantis žiaurų, beprasmišką žydų turto niokojimą ir masines žudynes.

Lietuvos valstybė žydams suteikė daugiau autonomijos negu bet kuri Europos šalis. Lietuvos žydai tapo tautinio pasididžiavimo, kultūros gyvybingumo ir gilaus solidarumo bei atsakomybės jausmo persmelkta bendruomene. Didžiausias jos pasiekimas buvo puikus mokyklų, kurias lankė 80-90 proc. visų žydų tautybės vaikų, tinklas.

Lietuvos žydai išvystė tvirtą ligoninių, kredito unijų ir ekonominių organizacijų tinklą. Kauno žydų ligoninė buvo viena geriausių šalyje ir didžiavosi gausiu, kvalifikuotu medicinos personalo kolektyvu, o žydų liaudies bankas nepasiturintiems tautiečiams padėdavo gauti paskolas ir kurti verslus.

Nors čia sąžiningai perteikiau S. Kassovo teiginius, mane iš vidaus pradėjo graužti atgrasus abejonių kirminas, ar taip gali būti, kad žydų ir lietuvių santykiai Europos kontekste atrodė vos ne idealiai?

Bjaurybė kirminas pasirodė esąs teisus: skeptikai ne be reikalo ironizuoja, kad laimė ir santarvė yra tik sapnas, o kančia ir kivirčai -tikrovė. Išties, dešimtmečius trukę šilti ir nuoširdūs žmonių santykiai gali būti sugriauti per kelias sekundes, o šimtmečiais puoselėti geri tautų santykiai – per kelias dienas.

Agresyvi, žmonių ir tautų likimus traiškanti sovietų ir vėlesnė nacių okupacija gerus žydų ir lietuvių santykius pavertė klaikiais, paženklintais žudynių, kankinimų ir trėmimo. Po bolševikų invazijos labiausiai nukentėjo lietuviai, po vokiečių – žydai, nors pastarųjų tragedijos laipsnis buvo nepalyginti didesnis.

Tyrėjai, kurie kaltę dėl holokausto nusikaltimų perkelia išimtinai lietuviams, kritikuoja vadinamąją „Dvigubo Holokausto“ teoriją. Ji, kaip minėjau, grindžiama žydų bendrininkavimu vykdant bolševikų nusikaltimus prieš lietuvius, o tai, esą atsveria kaltę lietuvių, vykdžiusių holokausto nusikaltimus.

„Dvigubo Holokausto“ teorijos kritikų argumentus čia vėlgi išdėstysiu glaustai, telegrafo stiliumi. Šiais argumentais teigiama, kad su bolševikais bendrininkavusių žydų buvo palyginti mažai, jie nevaidino jiems nepagrįstai priskiriamo vaidmens, o tai įtikinamai rodo faktai ir skaičiai.

Objektyvi faktų analizė, esą nepatvirtina žydams metamus kaltinimus kolaboravimu su bolševikais. Penktoji  sovietų kolona Lietuvoje- tai  Komunistų partija, o 54 proc. jos narių buvo etniniai lietuviai, 35 proc. žydai (būtent tokį nuošimtį žydų komunistų nurodo S. Kasovas, lietuvių autoriai mažesnį – 16 proc.).

Negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad žydų bendruomenė ne mažiau nei lietuvių nukentėjo nuo bolševikų vykdyto religinės, politinės, socialinės ir kultūrinės laisvės slopinimo, o dėl verslo įmonių konfiskavimo nukentėjo netgi labiau.

Neatitinka tikrovės ir tariamai aktyvus žydų dalyvavimas sovietų okupacinėse struktūrose, kurios vykdė lietuvių tautos genocidą. Didžiąją dalį NKVD vadovybės sudarė iš Maskvos atvykę emisarai, o ne Lietuvos žydai, kurie 1941 m. birželį  NKVD struktūrose sudarė viso labo 16,8 proc. personalo.

Nors nedaug žydų tapo enkavėdistais, daugybė suimtųjų ir tremtinių patys buvo žydai. Dokumentai rodo, kad į centrines Sovietų Sąjungos sritis buvo ištremta 1660 žydų ir šis skaičius sudarė 13,5 proc. visų ištremtųjų. Dar 9,8 proc. visų ištremtųjų į Tolimąją Šiaurę (vadinamąjį GULAG‘ą) sudarė žydai.  

Tiesa, negalima paneigti- daugybė žydų turėjo naudos iš sovietų okupacijos. Valdžią perėmus sovietams, žydai, kurie nepriklausomoje Lietuvoje iš esmės buvo eliminuoti iš valstybės tarnybos, pradėjo tarnauti ministerijose, dirbti teisėjais, valstybinių pramonės įmonių vadovais.

Lietuviai buvo nepratę matyti valstybines pareigas einančių žydų, todėl šį žydų antplūdį laikė jų kolaboravimo su bolševikais geležiniu įrodymu. Juolab, kad birželio 14 d., kai NKVD pradėjo didelio masto suėmimus ir trėmimus, pasklido gandai, jog suėmimams vadovavo žydų pareigūnai.

Čia sąžiningai, nieko nenuslėpdamas, nenutylėdamas ir neiškraipydamas, glaustai perteikiau tuos objektyviais įrodymais grįstus argumentus, kurie turėtų į smulkios frakcijos miltus sumalti „Dvigubo Holokausto“ teoriją.

Ar šie įrodymai visiškai pagrįsti, o jų grandinė yra logiškai nuosekli ir neprieštaringa?

Taip nėra dėl kelių priežasčių. Pirma, lietuviams alergiją kėlęs žydų kolaboravimas su sovietais yra ne mitas, o faktas, kurį netiesiogiai patvirtina patys žydų tyrėjai. Jie konstatuoja, kad būtų absurdiška neigti fundamentalius žydų ir lietuvių požiūrio į okupacinę sovietų valdžią skirtumus.

Lietuviai nekentė sovietų ir vokiečius laikė vienintele jėga, galinčia juos išlaisvinti. Žydai, priešingai, žinodami kokias kraują stingdančias grožybes jiems gali atnešti naciai, pirmenybę teikė bolševikams. Pasak S. Kassowo, žydai „neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik palaikyti sovietus kaip mažesnį blogį“.

Nesunku iššifruoti, kad tikroji žodžio „palaikyti“ reikšmė yra „kolaboruoti“, nes kitokio palaikymo bolševikai tiesiog nepripažino. Keista, kad protingi žmonės naiviai, tiesiog infantiliai išsisukinėja ir nenori pripažinti, kad aktyvus „palaikymas“ ir yra kolaboravimas. Aktyvus kolaboravimas.

Žydai sudarė tik 35 proc. visų Lietuvos Komunistų partijos narių?

Sovietų imperijoje didelę dalį komunistų sudarė kiaulių šėrėjos ir karvių melžėjos, kurios valstybę valdė tiek, kiek ir mauzoliejaus „konservai“- Lenino mumija.  Taigi svarbus faktorius yra ne žydų komunistų lyginamasis svoris, o ta aplinkybė, kad 79 proc. jų darbavosi okupacinės administracijos struktūrose, įskaitant NKVD.

Žydų NKVD struktūrose tebuvo 16,8 proc., o viską sprendė iš  Maskvos atsiųsti emisarai?

Teisingai, bet  demaskuoti „liaudies priešus“, tardyti juos neleistinais, žiauresniais nei gestapo metodais, sudaryti „socialiai pavojingų elementų“ sąrašus, organizuoti jų areštus, trėmimą ir apskritai efektyviai vykdyti terorą, nukreiptą prieš lietuvių tautą, sovietai negalėjo be pagalbos tų, kurie gyveno tarp lietuvių, pažinojo lietuvius ir žinojo kas yra kas Lietuvoje.

Ar reikia nuobodžiai aiškinti, kad tokią pagalbą Maskvos emisarams teikė sovietų penktoji kolona Lietuvoje- Komunistų partija ir ypač jos avangardas- NKVD agentai? O štai čia NKVD budeliai ir sadistai, atlikdami savo kruvinus darbus, labiau pasitikėjo ne prakeiktais lietuvių nacionalistais, o žydų sionistais.  Nesvarbu, kad tiek vieni, tiek kiti buvo ir komunistai, ir enkavėdistai.  

Bolševikai trėmė ne tik lietuvius, bet ir žydus?

Trėmė? Ką šie trėmimai įrodo, jeigu draugo Stalino įkurtuose GULAG‘o lageriuose, kaip teigia istorikas Timothy Snyderis, kalėjo daugiau žydų negu antisemito Hitlerio konclageriuose? Padėtis radikaliai pasikeitė tik 1941 m., kai į Sovietų Sąjungą įsiveržusį Vermachtą lydėjo Einsatzgruppen- mobilūs žudymo būriai.

Aprašydami šiuos žudymo būrius, kurie naikindavo ištisas žydų populiacijas Lietuvos miestuose ir miesteliuose, žydai neslepia savo vos ne fiziologinio pasibjaurėjimo nacių talkininkais- žydšaudžiais. Tarp šių lietuvių tautos atmatų paprastai vyravo subjektai su spalvinga kriminaline praeitimi- banditai, vagys, žudikai ir kitokio plauko padugnės.

Kas gali paneigti, kad toks žydų pasibjaurėjimas nebuvo šventas ir teisėtas?

Bet! Leiskite savo ruožtu pateikti retorinį klausimą: kaip lietuviai galėjo interpretuoti žydų antplūdį valstybinės valdžios struktūrose, įskaitant NKVD, kuri buvo netgi žiauresnė ir didesnį siaubą kelianti organizacija nei gestapas? Kad žudymai, kankinimai ir trėmimai buvo vykdomi prieš lietuvius karštai mylinčių žydų tautybės enkavėdistų valią?

Kas gali paneigti, kad žydai enkavėdistai nebuvo NKVD sadistų ir budelių talkininkai?

Ar pateikęs šiuos argumentus, siekiu pagrįsti „Dvigubo Holokausto” teoriją? Ne, reikia turėti neelinių sugebėjimų, kad taptum šios teorijos šalininku.  Laimei ar nelaimei, aš tokiais sugebėjimais nesu apdovanotas ir nemanau, kad galima lyginti nesulyginamus dalykus- „dozuotą“ terorą lietuvių atžvilgiu ir masines  Lietuvos žydų skerdynes.

Bet! „Dvigubo Holokausto“ teorijos neigimas dar neįrodo, kad gerus žydų ir lietuvių santykius sugriovė tik išimtinai lietuviai ir niekas kitas, išskyrus lietuvius. Taip, mes prisiimame kolektyvinę atsakomybę už šiurpius holokausto nusikaltimus, taip mes nesuverčiame atsakomybės tik išimtinai tautos atmatoms, taip mes atgailaujame.

Ar tai reiškia, jog sovietų okupacijos metais nei menkiausia dalis žydų nesuteršė savo reputacijos aktyviu kolaboravimu su bolševikų sadistais ir budeliais, o lietuvių atžvilgiu išliko visiškai nesusitepę? Be mažiausio krislelio kaltės?

Ar tai reiškia, kad dėl siaubingos holokausto tragedijos, žydus galima iškelti aukščiau gėrio ir blogio kategorijų?

Atgal