VISUOMENĖ
2022.11.26.Baltarusių poetė verčia iš lietuvių kalbos
Vytautas Žeimantas
Pirmą kartą baltarusių poetę Vandą Marcinš duš Reiš pamačiau ir susipažinau Vilniuje, vakare, skirtame garsaus baltarusių poeto Jakubo Kolaso 120-osioms gimimo metinėms. J. Kolasas prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje, pirmąjį savo eilėraštį paskelbė 1906 metais Vilniuje ėjusiame baltarusių laikraštyje „Naša dolia“, 1907 metais pradėjo vadovauti literatūros skyriui Vilniuje ėjusiame baltarusių laikraštyje „Naša niva“, Vilniuje baltarusių kalba išėjo jo pirmosios knygos: eilėraščių rinkiniai „Liūdesio dainos“ (1910), „Gimtieji vaizdai“ (1914) ir prozos knyga „Apsakymai“ (1912). Taigi, J. Kolasui skirtame vakare buvo apie ką pakalbėti, ką prisiminti. Vanda Marcinš duš Reiš buvo viena iš pranešėjų.
Vanda Marcinš duš Reiš Vilniuje, Žurnalistų namuose. 2022 m.
Ji kalbėjo baltarusiškai, kartais ir lietuviškai, kalbėjo jausmingai, matėsi, kad kūryba, poetinis žodis jai artimas, suprantamas. Dar labiau susidomėjau, kai parodė jos į baltarusių kalbą išverstą Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Prie Lietuvos sienos
Vanda gimė Baltarusijoje, Muliarų kaime, visai šalia Lietuvos sienos. Caro laikais tai buvo Vilniaus gubernija, Švenčionių pavietas. Šį regioną dabar dalija valstybinė Lietuvos-Baltarusijos siena, kurios „krikštatėvis“ buvo pats Stalinas. Braukė jis ją kaip išmanė. 1940 metų vasarą dar kartą brūkštelėjo.
Anksčiau Vandos gimtasis kaimas priklausė Adutiškio parapijai.
„Mama eidavo į Adutiškio bažnyčią. Ją stabdydavo pasieniečiai, o ji stebėdavosi, kodėl negali eiti į savo bažnyčią. Vėliau kaimą priskyrė Kamajų parapijai, - prisimena Vanda. – Aplink gyveno ir lietuvių. Mama irgi buvo lietuvių kilmės. Jos tėvai kalbėjo, dainavo lietuviškai“.
Galbūt dėl to Vanda nuo jaunumės domėjosi Lietuva, lietuvių kultūra, baltarusių ir lietuvių kūrybiniais ryšiais.
„Kamajų bažnyčioje kasmet vyksta didelė šventė pagerbiant kilusį iš mūsų krašto kunigą, švietėją, rašytoją Konstantiną Stepovičių, pasirašinėjusį Kazimiero Svajako literatūriniu slapyvardžiu, - sako Vanda. – Jo gyvenimas labai susietas su Lietuva. Jis baigė Švenčionyse mokyklą, Vilniuje – kunigų seminariją. Knygas leido Vilniuje, čia, Rasų kapinėse ir palaidotas“.
1980 metais Vanda baigia Vitebsko pedagoginį institutą, tampa pradinių klasių mokytoja. Atsiranda proga atvykti į Lietuvą. Ji įsidarbina Vilniaus 13-oje mokykloje, pradeda mokytojauti. Čia pasitinka ir Atgimimą, ir Lietuvos nepriklausomybę.
Škotijoje, Madeiroje
1992 metais tėvo brolis ją pakviečia gyventi į Škotiją, į kurią jo kelias buvo labai vingiuotas. Kai Molotovo-Ribentropo pakto išdavoje Lenkija padalyta tarp Vokietijos ir SSRS, Vandos dėdė dar prieš karą buvo NKVD suimtas, išvežtas į Sibirą. Kai iš buvusių Lenkijos piliečių pradėta organizuoti generolo Anderso armiją, jis, nors ir būdamas baltarusis, pasiprašė į ją, tikėdamasis ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Jo kelias į laisvąjį pasaulį ėjo per Iraną, Iraką, Palestiną, mūšius su vokiečiais Italijoje. Po karo apsigyveno Anglijoje, vėliau Škotijoje.
Vanda, dėdės pakviesta, apsigyveno Edinburge. Čia ji ne tik dirbo įvairiose firmose, bet ir sėkmingai baigė magistrės studijas Napiero universitete, įgydama turizmo organizatorės specialybę. Išteka už portugalo Marcinš duš Reiš.
„Dabar supratote, kodėl mano pavardė tokia ne baltarusiška...“ – juokavo Vanda, kai susitikome su ja Vilniuje, Žurnalistų namuose.
Ištekėjus, jos gyvenimo vektoriuje atsirado ir Portugalija, Madeiros sala –vyro gimtieji namai. Kasmet važiuodavo į Madeirą. Prie jau mokėtų baltarusių, lietuvių, lenkų, rusų ir anglų prisidėjo ir portugalų kalba. Buvo kviečiama pasilikti Madeiroje visam laikui. Bet trauka į Lietuvą pasirodė stipresnė. 2014 metais Vanda grįžta į Vilnių. Išlaiko lietuvių kalbos egzaminą, vėl pradeda mokytojauti Lazdynų mokykloje.
Kelyje į Parnasą
„Kerinčio Vilniaus neužmirštama dovana –
Sekundę parymoti prie Aušros vartų“
- rašo Vanda savo eilėraštyje „Aušros vartai“. Šį eilėraštį randu jos poezijos rinktinėje „Svajonių jūra“ (Мора Мары), išleistoje 2020 metais Minske. Knygoje nemažai apie Lietuvą. Yra net atskiras skyrius „Pasivaikščiojimai po Vilnių“, kuriame yra eilių, skirtų senajam Vilniui: Katedros aikštei ir Žaliesiems ežerams, Gedimino kalnui ir Vingio parkui, Šv. Kazimiero bažnyčiai ir Vilnelei...
„Eilėraščius pradėjau rašyti dar mokyklos suole. Bet kaip ir dažnas, kilęs iš kaimo, nedrįsau jų skelbti“, - sako Vanda Marcinš duš Reiš.
Taigi, jos kelias į Parnasą nebuvo lengvas, nors poetinio įkvėpimo tikrai netrūko. O kaupiantis gyvenimiškai patirčiai, tolimesnių kraštų sugestijai sėkmingai prasiveržė įtaigiais posmais. Arčiau susipažinus su jos kūryba, netrunki suprasti, kad ją galima suskirstyti į keturis klodus: eilėraščiai skirti gimtinei ir baltarusiškai tematikai, Lietuvai, Škotijai ir Portugalijai.
„Eilėraščiu rašau baltarusių kalba, bet kartais užeina noras kažką sukurti ir anglų ar portugalų kalbomis. Kartais atrodo, kad būtent ta kalba yra patogiausia išreikšti užplūdusias mintis ar jausmus“, - sako poetė.
Vandos Marcinš duš Reiš kūryba jau verčiama ir į kitas kalbas. Eilėraščių į lietuvių kalbą yra išvertusi žinoma lietuvių-baltarusių literatūrinių ryšių tyrinėtoja, daktarė Alma Lapinskienė. Į lenkų kalbą vertė vilnietis Aleksandras Snežka.
„Poetė turi savo rašymo manierą, ji apdovanota jautriu lyrizmu, ypatingu įžvalgumu ir tik jai būdingu išradingumu, saviironija. Ypač nustebino poetės peizažinės eilės, kai kurios iš jų atrodo kaip chrestomatinės“, - sako baltarusių poetas Olegas Minkinas.
Lietuviai prie Laptevų jūros
Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ storoka, apie 250 puslapių. Tokiai išversti į kitą kalbą reikia nemažai laiko ir jėgų. Buvo įdomu išgirsti, kada ir kodėl Vanda Marcinš duš Reiš nutarė ją išversti į baltarusių kalbą.
Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ baltarusių kalba
Vytauto Žeimanto nuotraukos
„Birželio 14, Gedulo ir Vilties dieną, buvau Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje vykusiame renginyje. Ten buvo skaitomos ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės knygos ištraukos. Susidomėjau, knygyne nupirkau tą knygą. Kai perskaičiau, buvau sukrėsta. Pradėjau ją versti, nes baltarusiai apie tokius trėmimus mažai žino. Knygą šiemet išleido Klaipėdoje esanti S. Jokužio leidykla, - sako poetė. – Pirmieji jos pristatymai jau įvyko Kauno Maironio literatūros muziejuje ir Lietuvos ambasadoje Danijoje, kur irgi gyvena nemažai baltarusių. Jau yra suplanuoti jos pristatymai Varšuvos universitete, Gdanske ir Balstogėje. Tikiuosi ją pristatyti ir Edinburge, bei Londone Skorinos bibliotekoje“.
Vanda Marcinš duš Reiš verčia į baltarusių kalba ir lietuvių poetus. Jau yra išvertusi Maironio ir Antano A. Jonyno eilių.
„Sužavėjo Vytautas Mačernis. Jo kūrybą visą reikėtų išversti į baltarusių kalbą“, - sako poetė.
Palinkėkime jai sėkmės.
Atgal
.jpg)
