VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

2023.01.24. Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba 1863–1864 m. sukilimo minėjime Varšuvoje

 

Jūsų Ekscelencija Lenkijos Respublikos Prezidente,

Ekscelencijos,

Gerbiami ceremonijos dalyviai,

kiekvienas atvykimas į Varšuvą man yra ypatingas. Kiekvienas šio daug kartų pulto, bet nenugalėto miesto akmuo, kiekviena siena kalba amžino laisvės troškimo dvasia. Dvasia, kuri telkia ir vienija ne tik Lietuvos ir Lenkijos žmones, bet ir kitas regiono tautas, susietas bendros valstybės palikimo.

Todėl man didelė garbė būtent Varšuvoje, kur gimė, brendo ir kūnu virto tiek daug laisvę puoselėjančių idėjų, kartu su Jumis minėti 1863–1864 m. sukilimo metines ir pagerbti aukų atminimą.

Prieš 160 metų Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse kilo galingas patriotinių jausmų proveržis. Jis paneigė Maskvos carinio režimo pastangas izoliuoti ir galutinai pavergti lenkų, lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautas.

Sukilimas dar kartą pademonstravo gyvybingumą Abiejų Tautų Respublikos visuomenės, kuri pačia savo esybe prieštaravo tironiškam Rusijos imperijos modeliui. Sukilėliai principingai rinkosi amžinas laisvės ir demokratijos vertybes, pasirengę dėl jų paaukoti net savo gyvybę.

Konstantinas Kalinauskas, vienas iš sukilimo Lietuvoje vadų, jau laukdamas mirties bausmės „Laiškuose iš po kartuvių“ ragino tęsti žūtbūtinę kovą su „Maskvos nelaisve“ – laisvos minties, teisybės, gerovės priešingybe.

Carinis režimas atsakė ne tik žiauriomis represijomis, bet ir pastangomis ištrinti sukilimo dalyvių atminimą. Konstantino Kalinausko, Žygimanto Sierakausko ir kitų sukilimo Lietuvoje vadų bei dalyvių palaikai po egzekucijos buvo slapta sumesti į nežymėtas duobes pačioje Vilniaus širdyje. Prireikė daugiau nei pusantro šimto metų, kad jie būtų atrasti, atpažinti ir deramai palaidoti.

Esu dėkingas Prezidentui Andrzejui Dudai ir poniai Agatai, kurie 2019 m. lapkritį savo apsilankymu pagerbė sukilimo vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremoniją Vilniuje, virtusią pačiu tikriausiu istorinės tiesos triumfu.

Minint 160-ąsias sukilimo metines, vakar šių kovotojų atminimas buvo pagerbtas jų amžinojo poilsio vietoje Rasų kapinėse. Tikiu, kad ilgainiui tai taps prasminga kasmetine tradicija.

Gerbiamieji,

tragiškas mūsų didvyrių – kankintų, žudytų, paniekintų – likimas nebuvo atsitiktinis. Nulemtas gilias šaknis turinčios imperinio valdymo tradicijos, jis ryškiai atsispindi ir šių dienų aktualijose.

Visi mes praėjusiais metais tapome dabartinės Rusijos valstybės pasiųstų budelių siautėjimo Ukrainoje liudininkais. Matėme – ir tebematome – ne tik griaunamus taikių gyventojų namus, grobiamus ir išvežamus vaikus, bet ir duobėse slepiamus kankinių palaikus.

Nežymėta broliško kapo duobė nuo seno buvo ir išlieka šiurpiu Maskvos nusikaltimų simboliu. Ji apibendrina agresyvaus karo baisumus ir genocidinę retoriką bei praktiką. Joje mes galime įžvelgti ir nuolatinius bandymus perrašinėti istoriją, dvasiškai ir fiziškai naikinti kitaminčius, pakirsti laisvės ir nepriklausomybės siekiančių tautų tapatybę.

Šiandien, žvelgdami į 1863 m. sukilimo pamokas, turime aiškiai suvokti, kad iki šiol gyvename ant štai tokios duobės krašto. Todėl negalime sau leisti prabangos į laisvę žiūrėti pro pirštus. Štai kodėl turime ją branginti, ginti ir, prireikus, dėl jos aukotis.

Iš tiesų kiekviena kilnioje kovoje sudėta auka turi savo kainą bei vertę. 1863 m. sausio sukilėliai, laisvės deglą perėmę iš Tado Kosciuškos ir 1830 m. lapkričio sukilimų dalyvių, vėliau įkvėpė tuos, kurie sėkmingai įgyvendino – ir apgynė – modernaus valstybingumo idėjas.

Pagalba, kurią mūsų šalys šiomis dienomis teikia kovojančiai Ukrainai, taip pat tęsia nenutrūkstamą laisvės tradiciją. Bendromis jėgomis remdami Ukrainą, mes ne tik stabdome bandymus atkurti Rusijos imperiją, bet ir prisidedame prie istorinių saitų, jungiančių mūsų valstybes, atkūrimo bei sustiprinimo.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad, ir praėjus 160 metų nuo didžiojo Sausio sukilimo, Lietuva ir Lenkija atmena ir gerbia savo didvyrius. Jų įkvėpti, ir toliau tvirtai ženkime laisvės ir teisingumo keliu. Už mūsų ir Jūsų laisvę!

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas

 

Atgal