VISUOMENĖ
2023.10.21. BŪKIME NE TIKTAI ORŪS
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Šiandien, kai Jūs vartote ir skaitote naują „Lietuvos aido“ numerį, žmonija švenčia Pasaulinę orumo dieną. Net jeigu Jums ne itin rūpi tikroji šio žodžio reikšmė, daugybę kartų esate girdėję apie orią senatvę, apie žmogaus orumą. O šį rudenį masinį mokytojų streiką lydėjo ir pedagogų reikalavimas gauti orų atlyginimą. Kokio dydžio šis atlyginimas būtų orus, atsakyti nėra paprasta. Vien pabandę atsakyti į šį klausimą, patenkame lyg į spąstus. Vienaip atsakytų beveik pensinio amžiaus džentelmenas, paveldėjęs iš tėvų sodybą ir gal nemažą palikimą sąskaitoje, kai visi jo vaikai suaugę, turi gerus butus ir puikiai apmokamus darbus. O ką daryti dar neapsiplunksnavusiam mokytojui, gyvenančiam kone gatvėje, neturinčiam jokių perspektyvų nusipirkti už begėdiškai išbrangusią skolą kukliausią butelį, nežinančiam kaip išmaitinti dvi ar tris burnas mažylių… Ar gali toks mokytojas leisti sau nusipirkti bent knygą, nueiti į teatrą… O reikalaujama iš jo daugiau nei jis gali duoti. Išvargintas tikrai idiotiškų pridėtinių darbų (prisiminkime kad ir biurokratų sugalvotą „karjeros“ planą, taškų rinkimą, reikalavimą nuolat „tobulintis“, kelti „kvalifikaciją“…), toks mokytojas negalės net pagalvoti, kas tas orumas. Sveikatos gadinimas ir nepriteklius jam nuolat kels tik mintį pabėgti… iš pamokų. Bet kur tu, žmogau, pabėgsi. Tu ne vairuotojas, ne išgarsėjęs kulinaras, ne prekybininkas. Tavo diplomas ne itin sudomins gerus atlyginimus mokančias firmas. O ir perspektyvos ne itin malonios. Mokinių katastrofiškai mažėja, didėja tik klasės mokinių skaičius, nes uždarinėjamos viena po kitos mokyklos. Taigi filosofavimas apie orumą nebetenka jokios prasmės. Tai tas pat, kaip kalbėti apie mistinę laimę. O tamstos, ar žinote, kas ta laimė? Su kuo ji valgoma? Kiek komponentų sudaro šią už uodegos sunkiai pagaunamą svajonių paukštę? Kadangi laimė yra pasitenkinimo gyvenimu būsena, kurią sudaro, deja, ne pinigų kapšas, o pirmiausia mylinti šeima, gera sveikata, džiugesys dėl savo pasiekimų, šviesios perspektyvos ir dar visa krūva net sunkiai apibrėžiamų dalykų. Įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad ši būsena įvairiose tautose suvokiama nevienodai. Labai ją apkartina socialinė ir kitokia nelygybė, artimų žmonių abejingumas, žema kultūra, nenormalūs santykiai darbe. Jaustis nelaimingam yra daugiau galimybių nei priežasčių. Ar mūsų šaly, siekiančioje Gerovės valstybės statuso, yra visos sąlygos jaustis laimingam? Netempdamas katės už uodegos, tėkštelsiu tiesiai – Lietuva pagal Laimės indeksą pasaulio valstybių tarpe užima itin prestižinę dvidešimtą vietą! Tai buvo paskelbta visiškai neseniai. Aišku, mums įprastu reagavimu į geras naujienas, ir ši sutikta su skepsiu ir ironija. Kur jau čia ta laimė? Ir pradeda lenkti pirštus – va, kiek skurstančių, va, kiek neturi buto, va, kiek gauna minimumą...Lankstyti pirštus lengviausia. Bet pažiūrėjus į tūkstančius spindinčių mašinų, į tūkstančius po pasaulį keliaujančių lietuvaičių, į nepaprastai atgimusius ir išgražėjusius miestelius, užsienio universitetuose siekiančius mokslo mūsų jaunus žmones, užjūriuose įvertintus ir į aukščiausias pareigas priimtus mūsų krašto žmones, negali nesižavėti. Lyginkimės ne su Liuksemburgu, Singapūru, Monaku ar Airija. Mums toli ir iki Kataro, Norvegijos, Šveicarijos ar JAV. Bet kodėl pamirštame kad ir Rusiją, iš kurios gniaužtų mums pavyko ištrūkti? Kol kas apie šalies ekonomiką galime spręsti pagal bendrąjį jos vidaus produktą. Tai štai didžiausią Žemės rutulio plotą valdanti Rusija nepatenka net į dešimtuką. Jos BVP vienam gyventojui per metus sudaro 32 800 JAV dolerių. Tuo tarpu Lietuvos gyventojui BVP yra 42 800! O kas, jei ne Rusija nuolat priekaištavo, kad ji mus maitina, kad esame jos išlaikytiniai! Tikriausiai įdomu, kaip atrodo mūsų artimiausių kaimynų reikalai. Tai štai: Latvija –34 400, Lenkija – 37 500, Estija – 42 100. Taigi arčiausiai mūsų yra Estija. Tačiau beprotiškais žemės gelmių turtais besigirianti Rusija tikrai neatrodo solidžiai. Netgi San Marino Respublika, Italijos viduje esantis anklavas, vienam gyventojui sukuria bendrojo vidaus produkto už 59 500 JAV dolerių! Beje, San Marinas irgi nepatenka į dešimtuką. Ši nedidukė Europos valstybė turi tik 61 kv. km. plotą. Ir gyventojų joje kaip viename didesniame Lietuvos rajono centre. Bet ši šalis gali pasigirti ne tik puikiai išvystyta ekonomika, bet ir 83 metų vidutine gyvenimo trukme. Yra ko mokytis! Tai gal šiek tiek pradėkime matyti ir tai, kuo mes patys galime džiaugtis ir didžiuotis. Sovietmetis mus įpratino matyti tik sportininkų pasiekimus. Nors ir tada Lietuva daug kur pirmavo visoje Sovietų Sąjungoje. Tai, ką gamino „pašto dėžutės“, buvo įslaptinta. Bet Lietuvoje pagaminta įranga skrido į Mėnulį, lietuvių atradimai stiprino tos šalies okupantės galybę… Ar niekam nekeista, kad išsivadavus iš vyresniojo brolio glėbio padidėjo ir mūsų amžiaus vidurkis? Moterų vidutinė gyvenimo trukmė 80, o vyrų – 71 metai. Tik kur mes nueisime taip atkakliai piršdami narkotikų legalizavimą? Ar negrįšime į dar gūdesnius laikus nei sovietų primestas „brandusis socializmas“? Taip, visiškai teisūs tie oponentai, kurie negaili pipirų net aukščiausiai valdžiai, kad mato daugybę spręstinų dalykų, daugybę mus žlugdančios netvarkos apraiškų. Bet tai ir yra demokratijos laimėjimas, o ne jos silpnumas. Mūsų šalies valdymą apraizgė beprotiškas kanceliarinių biurokratų tinklas, atkakliai nematome, jog kai kurie įstatymai nesuderinami su sveiku protu ir tik pritemptinai „neprieštarauja“ Konstitucijai. Tiesiog neįtikėtina, kad į visuomenės pastangas taisyti padėtį reaguojama zoologiniu urzgimu. Iš bolševikinės nomenklatūros ir muštro paveldėjome tiek daug negatyvo, kad neužteks kaip Mozei vedžioti mus 40 metų. Labiausiai mūsų orumą žeidžia teisingumo stoka. O gyvename mes kaip niekada nesaugiame pasaulyje. Lyg nujausdamas nelaimę, ištikusią Izraelį, priminiau laikrodį, skaičiuojantį tik sekundes iki Armagedono. Nemalonu skaityti ir girdėti neadekvačius komentarus. Savo tikrąjį veidą parodė ir mūsų nekenčiantys „draugai“. Tūkstančiai provokacinių gąsdinimų apie sprogmenis ir noras nuvairuoti į klystkelį ne visai susigaudančią situacijoje valdžią primygtinai skatina mus būti ne tik oriems, bet ir labiau susitelkusiems, neabejingiems kėslams išvalstybinti mūsų valstybę. Kai pasiekė žinia apie teroristinį Izraelio užpuolimą, pirmiausia man krito į akis data. Prieš daugybę metų tą pačią dieną prie savo namų buvo nušauta Rusijos žurnalistė Anna Politkovskaja. Tada plačiai kalbėta, jog tai dovana vieno veikėjo gimtadieniui... Pasirodo, ta pati mintis kilo ir Česlovui Iškauskui. Kas galėtų paneigti?
Norėtųsi, kad ne tik ši diena būtų prisimenama kaip Pasaulinė orumo diena. Tegul visos mūsų dienos būna orios. Bet ir mes būkime ne tik orūs. Būkime visi iki vieno atsakingi už savo valstybę. Supraskime, kad jos likimas mūsų rankose. Niekam kitam jo neatiduokime. Net ir apsimetėliui, kuris dievagosis, jog tarnauja ir dirba „liaudžiai“. Pažinkime jį iš vaisių, kaip buvo pasakyta Šventajame Rašte. Taigi iš darbų, o ne iš melagingų žodžių. Kas dirba, tas stengiasi tuščiai liežuviu nemalti. Šiuo požiūriu turime būti be galo dėkingi mūsų verslininkams, mūsų žemdirbiams ir kiekvienam dirbančiam Lietuvos žmogui. Tai jų dėka mes esame ir laimingi, ir orūs.
Atgal
.jpg)
