VISUOMENĖ
2023.10.25. Ar neigdami praeities tikrovę padėsime broliams baltarusiams?
Darius Kuolys
Kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, politikas
1926 m. spalio 21 d. baltarusių politikas Vaclavas Lastouskis pristatė Sovietų Sąjungos pasiuntinybei Kaune „originalią koncepciją“, kurioje įrodinėja, kad dabartiniai lietuviai tėra žemaičiai, kad Lietuva yra pasisavinusi baltarusiškos valstybės palikimą ir dabar gyvenanti „su svetimu pasu“ – įrašyta Sergejaus Aleksandrovskio, tuometinio sovietų pasiuntinio Lietuvoje, diplomatiniame dienoraštyje [Rusijos Federacijos užsienio politikos archyvas, F. 0151. Ap.13. B.17., Sg. 22. L. 1-2.]
„Užėjo baltarusiai ir nusiaubė mūsų kasą“ [„Пришли белоруссы, опустошили нашу кассу“] – rašė Aleksandrovskis 1925 m. rugpjūčio 25 d. pranešime Užsienio reikalų liaudies komisariatui.
Tai kolegos Zenono Butkaus trumpam atsivėrusiuose Maskvos archyvuose atrasti ir dar 1995-ųjų spalį „Kultūros baruose“ aptarti šaltiniai. Lietuvos istorikams gerai žinomi ir ne kartą komentuoti. Šnekučiuodamiesi su Virginijumi Savukynu neseniai juos vėl prisiminėme.
Šiuos sovietų pasiuntinybės dokumentus viešumon iškėlęs kolega Zenonas tąsyk rašė: „Sovietams remiant, buvo sukurta ir dabar atgijusi teorija apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baltarusišką pobūdį. […] Jie [baltarusių politikai] gaudavo ne šimtus, o tūkstančius dolerių, kad tik orientuotųsi į sovietų Baltarusiją, o ne į Lietuvą“. Net Kaune leistą rusišką laikraštį „Echo“ SSRS ambasada rėmė gerokai kukliau… Ką jau kalbėti apie menkas dešimtines, skirtas tautininkų opoziciniams leidiniams.
„Gudų litvinizmui jau penki šimtai metų“, – prieštaraudamas Zenonui Butkui, šiandien teigia baltarusių istorikas Aleksandras Belyj. Jis primena Maskvoje dar XVI amžiaus pradžioje sukurtą „Pasakojimą apie Vladimiro kunigaikščius“, kuris Lietuvos valdovus vadino Rusios vergais ir neigė pačios valstybės teisėtumą. Jau šis pasakojimas, pasak Belyj, įtvirtinęs nuostatą, kad „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iš esmės yra Rusios valstybė, kurios valdžią užgrobė neteisėti lietuvių kunigaikščiai, vėliau netgi išdrįsę tapti katalikais ir tuo dar paaštrinti savo istorinę kaltę prieš Rusią“.
Aleksandras Belyj įsitikinęs, kad litvinizmas – tai rimtas kliuvinys šiuolaikinei vakarietiškai brolių baltarusių tapatybei rastis. Portale Gudija.lt jis rašo:
„Ant tokio [litvinizmo] pagrindo neįmanoma sukurti stabilios, viduje nuoseklios kultūros tradicijos. Juk tokia „istorija“ yra dirbtina, traumuojanti ir varginanti. Ji buvo sukurta (beje, išimtinai išorinių jėgų) Lietuvos valstybingumui griauti, o ne savam statyti – būtent tam tarnauja iki šiol. Ji užkerta kelią šiuolaikiniams gudams sužinoti tikrąją LDK ir XIX amžiaus Lietuvos istoriją, neleidžia to pasaulio vertybių transliuoti į šiuolaikinį gyvenimą per gyvas simbolines tradicijas. [...] Litvinizmas trukdo gudų kultūrinei ir civilizacinei integracijai su Lietuva (ir kiek mažiau – su Lenkija), palikdamas juos valdžioje tų, kurių protėviai sukūrė ‘Pasakojimą apie Vladimiro kunigaikščius’.“
Baltarusių istorikui Aleksandrui Belyj pastaruoju metu karštai prieštarauja Seimo salėn ateities svarstyti pakviesti Lietuvos istorikai ir visuomeninis transliuotojas LRT.
„Litvinizmas plačiąja prasme yra baltarusių istorinio pasakojimo forma. Ir šia prasme jis yra natūralus ir neišvengiamas dalykas“, – neseniai Seime tvirtino kolega Grigorijus Potašenko, Vilniaus universiteto mokslininkas.
„Lietuviai turės nuryti šitą [litvinizmo] piliulę ir išmokt naujai Lietuvos istoriją. […] Lietuviams reikia naujai perskaityti ir Vilniaus, ir Lietuvos istoriją su vėlyvąja LDK istorija, kuri yra mažai lietuviška. Lietuviams reikia daug pamokų atlikti“, – tame pačiame Seimo rūmuose vykusiame forume kalbėjo kolega Alfredas Bumblauskas. Ir šįkart ragino lietuvius skaityti nebe profesorių Edvardą Gudavičių, bet jaunesnį istoriką Rūstį Kamuntavičių, prieš porą metų išleidusį „Gudijos istoriją“.
Litvinizmas esąs „nebrandžios lietuvių tautos“ „susikurta problema“, juk lietuviai, nors „turi du milijonus gyventojų, bet neša Vyčio vėliavą su pretenzijomis“, jų praeitis „neatitinka šiandienos realijų“ ir vis dar nėra „surašyta pagal šių dienų atitikmenį“, juk „Vytis yra imperija“, o dabartinė Lietuva turėtų apsiriboti „geltona, žalia, raudona“, – išdėsto lietuviams LRT.lt portalo pakalbintas kolega Rūstis. O pats portalas jo poziciją dar paaiškina ir antrašte: „Istorikas litvinizmą mato kaip galimybę: jeigu LDK ir Vilnius tampa jų istorijos dalimi, jie yra arčiau mūsų ir toliau nuo Maskvos“.
Rūstis Kamuntavičius nuveikė didelį ir labai reikalingą darbą – ištyrė ir perpasakojo lietuvių visuomenei vyraujantį baltarusių istorinį pasakojimą. Sutinku su kolega Alfredu: Rūsčio „Gudijos istoriją“ lietuviams dera perskaityti.
Daug rimtesnis klausimas: ar tikrai be išlygų turėtume sutikti su Rūsčio skelbiama postmodernia nuostata, kad „Tiesos požiūriu“ visi istoriniai pasakojimai yra lygiaverčiai, kad istorija tėra vien interpretacijos, kad praeitis – „tik konstruktas“, kad šis konstruktas turi „atitikti šiandienos realijas“?
Juk lygiai tokiu pačiu požiūriu savo interpretacinį santykį su praeitimi grindžia ir Kremliaus „istorikai“, pasakojantys, kad Ukraina – Lenino kūrinys, Vilnius – laikina Stalino dovana lietuviams. Kiek polėkio, kiek vaizduotės galios Vladislavo Surkovo tekstuose!
„Litvinizmas yra viena daugelio istorikų sukurtų interpretacijų. Jis teigia, kad tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai yra gudai. Pasak teorijos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi gudų valstybė, viduramžių lietuviai (litvinai) – tai gudai, o šiuolaikinė Lietuva – istorijos klastojimo padarinys. Vilnius turi priklausyti Gudijai.“ – portale Gudija.lt rašo Rūstis. Ir čia pat teigia: „Litvinizmas taps grėsme tik jei perdėtai sureikšminsime, paprastą interpretaciją paversime fatališka problema… Tuomet jis [...] nuteiks lietuvius prieš gudus ir atvirkščiai. Tai nėra išmintinga, o šiandieninėje geopolitinėje situacijoje netgi žalinga“.
Ir vis dėlto - ar nutylėjimais, „bėgimu nuo istorijos“, praeities tikrovės neigimu turėtume grįsti broliškus lietuvių ir baltarusių santykius, remti bendrą abiejų tautų ateitį? Ar šitaip „konstruojama“ ateitis bus tikrai civilizuota, vakarietiška?
Juk atsisakę ieškoti ir siekti tiesos, išsižadėję pagarbos tiesai mes nuo Vakarų civilizacijos tolstame. Ir tampame moderniais barbarais, „naratyvų konstruktoriais“, galinčiais niekinti, užčiaupti praeityje kūrusias asmenybes, iškreipti jų mintis, sudarkyti ir suklastoti jų gyvenimus.
Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – daugelio kartų kūrinys, sudarytas iš daugybės nugyventų gyvenimų, daugybės mums paliktų tekstų. Tai kūrinys, turintis savarankišką egzistenciją, savo išskirtinį balsą, savo daugiabalsį pasakojimą ir reikalaujantis pagarbaus, sąžiningo mūsų dialogo.
Senoji Lietuva daug amžių gebėjo jungti lietuvius ir baltarusių protėvius rusėnus. Regis, senoji Lietuva, jos kultūrinis bei politinis palikimas, ir šiandien, ir ateityje mūsų broliškas tautas galėtų patikimai sieti.
Tik prie lietuvių ir baltarusių pokalbių stalo šiandien turėtume kviestis ne Maskvos legendų pasakotojus, bet išmintingus protėvius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyrus ir moteris, kurių lūkesčiuose mes kadaise buvome.
Bet apie protėvius ir mums, lietuviams ir baltarusiams, svarbias jų patirtis, jų išmintį – kitąsyk.
Atgal
.jpg)
