VISUOMENĖ
2023.11.11. QR MUS NUWES MARXIZMAS?
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Manau, kad toks kai kam keistokas pavadinimas jau nenugąsdino nė vieno skaitytojo. Juk tos trys „nekaltos“ raidelės įsibrovė į lietuvių kalbą be mažiausio vargo. Net nepyptelėjus! Netgi su „bukalauriškų“ galvelių entuziastišku pritarimu. Esą pavardės su kalba neturi nieko bendra. Pavardė – tai asmens nuosavybė! Šitaip „tatuiruojant“ archaiškiausią indoeuropiečių kalbą, be menkiausio pamąstymo įsileisime ir kinų hieroglifus, ir arabiškus „alifus“, „sinus“, „šinus“,“gainus“ ir „kafus“?… Mokykitės, tovariščiai lietuviai! Kai „bėglių“ srautas paskandins tamstas svetimkalbėje jūroje, tai dabartinis „suanglėjimas“ atrodys tik nekaltas žaidimėlis. Ir skaitysite ne taip kaip žegnojatės, o atvirkščiai – iš dešinės į kairę. Kadangi, kaip pranašaujama (ne Mikaldos knygoje), o visų rimčiausiose valdžiagyvių kontorose, mes visi iki vieno suglobalėsime ir tapsime belyčiu/belyte žmoga. Tai ir ta mūsų kaimiečių, chamų, cholopų kalba bus išmesta į istorijos šiukšlyną. Kol čia barškinu klaviatūrą, gal jau spėta sunaikinti ir visokias kalbos komisijas kartu su beviltiškai nenorinčiais „susieuropietinti“ valotkomis, lietuvių kalbos katedromis, institutais ir keletu dar šmėžuojančių horizonte padorumo nepraradusių baltistų... Kai teko lenkiukus mokyti valstybinės kalbos, vienas labai simpatiškas mokinukas įsižeidė, kad prie jo vardo pridūriau kažkada visų indoeuropiečių turėtą galūnę ir mestelėjo pasabą: “Aš ne Marekas! Aš Marek!“
Paprašiau, kad jis lentoje parašytų: “Marek apvogė Piotr“. Visa klasės išsižiojo – kas čia per sakinys? Tai kas ką apvogė? Marekas Piotrą, ar Mareką Piotras? Kai visi kartu pripažinome, kad ir lenkai sako „Landsbergisą“, „Brazauskasą“… tapo aišku, kad vis dėlto pavardė yra ir kalbos dalis. O politikavimas mus tik kvailina! Iki šiol man skaudu prisiminti mano jaunystės laikais pažinotą Ignalinos gyventoją, kuris su saviškiais man jaunam žurnalistui, nuomavo savo namų kampelį. Man labai keista pasirodė jo pavardė. Liudvikas Pilypas. Bet tai nebuvo du vardai. Pilypas buvo jo pavardė. Tai supratau iš jo giminaitės Pilypaitės pavardės. Liūdna buvo klausytis šio lenkų okupantų suluošinto žmogaus istorijos. Jis buvo beveik neįgalus, o sulaukęs senatvės apako. Žinojau ne tik iš jo, bet ir iš jo artimųjų lūpų, kaip jis prarado sveikatą. Sulaukusį šaukiamojo amžiaus jį pašaukė į kariuomenę. Karininkas, bene Mielagėnų miestelyje, išrikiavo keturis ar penkis šauktinius ir kiekvieno klausia tautybės. Jei pasako „lietuvis“, jam tvoja per galvą. Greit visi suprato, kad reikia sakyti „poliak“. Bet tas Liudvikas pavarde Pilypas nepakluso – “Kaip aš galiu meluoti, jei esu lietuvis?“ Smūgis buvo toks, kad be sąmonės krito žemėn. Tada dar gavo į galvą ...spyrį batuota koja. Draugai beveik mirusį atnešė namo. Nežinau, kiek mėnesių prasivartė pataluose, bet liko invalidas...O senatvėje dar ir apako. Man jį aplankius labai džiaugėsi, kad iš Aklųjų draugijos gavo magnetofoną... O medikai patvirtino, kad nelaimė įvyko dėl jaunystėje patirtos traumos. Kaune gyvena mano bičiulis rašytojas Juozas Kundrotas, tuometinis mano kolega, kuris taip pat galėtų papasakoti ne vieną Golgotos istoriją… Bet apie tai visada buvo nutylima. Tada galėjo pakenkti „tautų draugystei“, dabar vėl savi interesai... Štai iš kurių laikų ateina tas aidas – „Aš ne Marekas!“ Mūsų politikų ir jų satelitų bestuburiškumas, kaip ir visiškas nemokšiškumas, dvelkia carinio spaudos draudimo ir Vilniaus okupacijos smarve… Tačiau visa ši beprotystė – ir NT mokestis, ir „įstatymų“ džiunglės, ir lyg girto ar psichiškai neįgalaus žmogėno interpretuojama konstitucija – nėra jokia bendražmogiška vertybė. Ir ateina ji visiškai ne iš Vakarų. Ir ne iš Europos Sąjungos ar nuolat viskuo kaltinamos Amerikos. Tai senas draugo Markso, dabar vėl rašomo Marx, mokymų ir programų planas. Galima prisidengti kokiu tik norima vardu, apsirengti kokį tik nori rūbą, bet esmė lieka ta pati – tautos ir valstybės turi išnykti. Turi nebelikti jokios privačios nuosavybės. Jokio paveldėjimo. Ir šeima tėra laikinas nesusipratimas, trukdantis siekti šventų komunistinės bendruomenės tikslų. Vaikai – valstybės nuosavybė. Žmonos – bendros. Visos moralės normos – kretinų krikščionių mulkinimas. Liaudies masės bus kaip Orvelo knygos aprašyta banda. Paskaitykite bent vieną „Komunistų partijos manifesto“ puslapį. Pažvelkite į marksizmo-leninizmo istoriją, į bolševikų ir jų išdresuotų nacionalsocialistų Hitlerinėje Vokietijoje darbelius, ir gal bent šiek tiek pradėsite mąstyti, nes dabar visų tų „judėjimų“ tikslas yra žmoniją paversti avinų banda. Tai jau beveik visiškai įgyvendinta užduotis. Galingiausios mokslininkų pajėgos, pasamdytos už beprotiškus pinigus, patarinėja ir nurodinėja, kaip mus apmulkinti ir patiems imti tyčiotis iš tiesos. O ji jau nebeslepiama! Ji dėstoma atvirai! Bet ar skaitėte praeitame „Lietuvos aido“ numeryje vieno iškiliausio mūsų mokslininko profesoriaus Jono Grigo straipsnį „Tiesa tebėra svarbi“? Jei patingėsite nueiti į biblioteką, man jūsų gaila. Jūs jau kaip tos varlės, kurias išverda pripratinę prie šilto vandens… O tame straipsnyje pasakyta tai, ko daugelis jau nebenori girdėti! Pacituosiu tik labai mažytę ištraukėlę: “Pasaulio finansų magnatai daugelio pasaulio šalių vyriausybes pavertė marionetėmis ir valdo jas“. Atsiverčiau „Bolšaja sovetskaja encikklopedija“ 15 tomą ir dar kartą žvilgterėju į straipsnį apie Marksą. Apie žmonijos kelius į „komunistinį pasaulio atsinaujinimą“, šis genialus išsigimėlis ne šiaip sau mąstė. Tai jau kone tapo tikrove. Gudri „Hegelio dialektika“ puikiai atlieka savo nešvarų darbą. Kad netrukdytume mus iškastruoti, veikia galingiausia ir visais pasaulio resursais disponuojanti nusikaltėlių organizacija. Dabar ji pati viešina savo planus ir tikslus, nes puikiai išmano mūsų silpnybes ir būdus, kaip paversti mus nusikaltėlių sąjungininkais ir nuožmiais gynėjais. Jau ir lietuvių kalba yra keletas dešimčių knygų, atskleidžiančių šiurpią tiesą apie mūsų laukiančią „juodąją skylę“. Bet mes tik kvatojame. Negali būti! Dar taip neseniai manėme, kad ir visokių Q, W ir X mūsų rašytinėje kalboje taip pat nebus… Manėme. Ir dabar taip manome apie NT mokestį, apie konstitucijos neliečiamumą, apie atvirai mus mulkinančių valdžiagyvių padorumą… Mus jau išdresavo ne tik taip manyti, bet ir tikėti. Tačiau „Šėtono sinagogoje“ reikalus tvarko ne tas, kuriuo galima tikėti. Ten laukia budelis raudonu apsiaustu. Raudonu nuo kraujo… Jau kiaurai permirkusiu ir palaimintu viešai postuose sėdinčių banditų. Preciziškai ir rafinuotai vedančių mus į komunistinį rojų. Tik garsiai sakoma, kad tai kapitalizmas. Ne, brangieji. Tai marksizmas. Tai kolchozai, kibucai, viešnamiai ir… psichiatrijos klinikos. Mūsų laukia plačiai atvertos jų durys...
Atgal
.jpg)
