VISUOMENĖ
2024.03.21.REIKALINGI SU NEREIKALINGAIS
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Jau seniai žmonės pastebėjo jog, pavyzdžiui, Europos jaunimas siekia, nori ne šiaip žinių, o kažko aukštesnio, kuo galima tikėti, ko siekti, ką dievinti. Apie tai visuomenėje mažai kalbėta aiškiai, suprantamai. Tada apie tai mažai kalbėta, arba visai nekalbėta šeimose. O gimtoji kalba stiprina šeimą, jos narius padaro stipriais, labiau draugiškais, netgi sakyčiau, gimtosios kalbos vartotojai, ją saugantys ir branginantys, tampa galingais.
Metams bėgant idėjos jei nežinomos, tai suprantamos arba nujaučiamos. Juk galima daugelio dalykų nesuvokti, o tik jausti ar žinoti nesąmoningai. Tačiau kaip tas žinias perduoti, suprantamiau jausmus išreikšti, pasakyti kitiems nėra orientyrų, išskyrus kalbą. Tačiau kalbai ir Lietuvoje gyvenančių įvairių žmonių šeimose skiriama mažai dėmesio, gal todėl jaunimas paliekamas nežinios plynaukštėje, be atsako į visa tai, ko jis troško ir trokšta visada, visais amžiais ir visur.
.jpg)
Gimtoji lietuvių kalba yra ne tik kalbininkų, o visų mūsų reikalas
Kalba. Tai kalba, tėvų nuo kūdikystės į vaikų lūpas įdėta Gimtoji kalba! Kalba su pačiu žmogumi kinta, nes ji yra gyvas organizmas. Tačiau kaip kinta? Lietuvoje nepakankamas dėmesys rodomas gimtosios kalbos pavojams – svetimžodžių skverbimuisi į gimtąją kalbą. Buvo okupacijų laikai, kai tautai be slavizmų buvo sunku apseiti. Bet tauta ištvėrė, pasiekė esminių pasikeitimų: vėl atkūrė savo valstybę, atsikratė okupantų, bet nepajėgė ir nepajėgia atsikratyti slavizmų. Prieinama iki to, kad XXI amžiuje kai kas iš jaunųjų lietuviukų jau į kai kuriuos slavizmus žiūri kaip į gimtosios kalbos žodžius, nes gimtoji kalba, kaip tautos vertybė, neapsaugota. Vertybes privaloma saugoti. Kaip, sakysime, vertiname ir saugome valstybės sieną, taip turime saugoti ir savąją lietuvių kalbą.
Gimtąją kalbą saugo net didelės, galingos valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija gimtą prancūzų kalbą gina įstatymais! Pirmiausia nuo anglų kalbos žodžių, Net anglai, nuo kurių kalbos žodžių skverbimąsi į prancūzų kalbą prancūzai ginasi, pripažįsta ir vertina kaimynų patriotiškumą.
Ne visai lietuviška ir nevisai patriotiška aukštoji Lietuvos valdžia, matyt, įeis į istoriją ne kaip pamatinės vertybės saugotoja ir gynėja, o kaip jos išdavikė: naikintoja, griovėja, teršėja, be jokio reikalo, be jokių trukdžių įsileidusi svetimas raides ir kitaip niekinanti gimtąją kalbą, kad net per valstybines šventes, negerbdami lietuvių kalbos, kai juos gali girdėti visa Lietuva, nekalba lietuviškai.
Aukštuose postuose asmenys įvairūs. Viena kitatautė, suprantama, pasirengusi naikinančiai pertvarkyti kalbos institucijas, kita nuo vaikystės pratinta prie lenkų kalbos, neatrodo, kad suprastų lietuvių kalbos svarbą, o pats valstybės vadovas, nesupratęs ar neįsigilinęs, sumenkino Valstybinės kalbos įstaigos vadovą, galima sakyti, už savo darbo atlikimą, dar vyresni pasakytų: sudrenijo (žeminančiai supeikė), atliekantį savo tiesioginę pareigą! Galima pagalvoti, kad prezidentas už kalbininkus geriau išmano kalbos reikalus. Deja, kaip rodo gyvenimas, taip nėra! O prezidento patarėjas apskritai, per toli nuėjo – spjovė į šalies įstatymus!
Bendrinės lietuvių kalbos padėtis pačioje Tėvynėje nepavydėtina.Negebame visavertiškai ginti gimtosios kalbos. Apibendrinti galime nukreipę žvilgsnį į savąją religiją: čia šėtonas su Dievu kovoja, o kovos laukas – žmonių galvose ir širdyse.
Pasitaiko ne šiaip jau atsitiktinai papuolusių keistinų kalbos žodžių, gramatikos formų, bet dažnai besikartojančių, negana to, sugrąžinami lyg ir jau primiršti svetimžodžiai ar netinkamai vartojami savieji: spiria iš kojos, didelis ačiū, krepšininkas puola nugara, atliko perdavimą, o jau anūkai su proanūkiais metų metus įvardijami nevartotinais, bet palaikomi LRT kai kurių programų vedėjų ir kt., nesirengia užleisti vietos lietuviškiems vaikaičiams, provaikaičiams. Žmonės atpratinami nuo prielinksnio po, pakeičiant prielinksniu už: paduosiu, grąžinsiu už (=po)valandos, atvažiuosiu, atvyksiu už (=po) mėnesio ir pan. Dažnai netinkamai vartojami būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai ar juos atitinkantys kiti veiksmažodžiai: neįsivaizduojama, kaip galima iš užsienio grįžinėti – taip galima metų metus nepasiekti namų ir pan. Sporto komentatoriai ir kai kurie kiti: išmetinėjo, įžaidinėjo, perdavinėjo... Tai, ką matėme televizorių ekranuose – išmetė, įžaidė, perdavė, nors kitame kontekste įvardinti žodžiai gali būti tinkami, vartotini.
Pastebėsiu, kad aš ir mano kolegos nesame kalbininkai, nors kai kurie iš mūsų, nebūtinai mokslo daktarai, kalba ir rašo keliomis kalbomis, logiškai mąstyti išmokinti ne tik tėvų, bet ir universiteto, o dabar per žiniasklaidą klausai valdžiažmogių ir galvoji, gal jie baigė, jeigu baigė, aukštuosius mokslus neįgiję vidurinio išsilavinimo? Žinios svarbu, bet dar svarbiau –gebėjimas jomis naudotis.
Arba imkime įvairius viešus renginius ir jų komentatorius, apžvalgininkus ir pan. Didesnės žalos mūsų kalbai kaip jie, ar dar kas nors gali padaryti? Vargu, nes besaikiu kartojimu tiesiog įkalama į galvą ne tik svetimžodžiai, nebūtinai slavizmai, kaip antai rotacija, potencialas ir pan., kurių lietuviškų atitikmenų, tikriausiai, nežino patys jų vartotojai, kartais nepriimtini, taisytini žodžiai, sakinių konstrukcijos ir t. t. Aš jau nekalbu apie kamuolio išviršinius dėjimus (kitaip įdėti neįmanoma!) į krepšį, kartais paįvairinamus metimais iš apačios. Taip, matyt, komentatoriai stengiasi pridengti savo kalbos skurdumą! Reikėtų pastebėti, kad vyresnės kartos sporto komentatoriai, apžvalgininkai dažniausiai vengia jaunesniųjų kolegų išradingumo – išviršinių ar apatinių veiksmų įvardijimo. Gal jie galėtų pamokyti jaunesniuosius, nemokšiškai iš krepšinio aikštelių persikeliančius ir klausytojąperkeliančius į mašinų remonto dirbtuves, kur jie perjunginėja pavaras, keičia bėgius ir didina ar mažina apsukas...Taip įtikinamai atlieka šiuos veiksmus, kad ekonomistas per televiziją kalbėdamas didino apsukas šalies ekonomikoje!
Kartais sporto komentatoriai išradingai pastabūs: ką išdarinėja, vau, ką išdarinėja žaidėjai! Po kurio laiko: vau, susimovė! Kaip ir kas, ką, kur sumovė, įmovė nepaaiškino. O pastabumo viršūne, tikriausiai, laikytina priekinės kojos pamatymas: žaidėjas gerai dirbo priekine koja. Tai jeigu yra priekinė, matyt, turėtų būti ir užpakalinė, galinė koja, jeigu sportininkas apsieina be ramentų, bet apie tą, kitą koją, nebuvo nieko pasakyta.
Turime suprasti, kad gimtoji lietuvių kalba yra ne tik kalbininkų, o visų mūsų reikalas. Pagirtina, kad organizuojamos Lietuvių kalbos dienos, puiku, kad rašome Nacionalinį diktantą, džiugu, kad vis dažniau į rankas paimame lietuvišką knygą. Išmokime nebijoti savęs ir savo kalbos! Lietuvių kalba reikalinga mums visiems, o mes visi reikalingi lietuvių kalbai.
Atgal
.jpg)
