VISUOMENĖ
2023.03.23. A. Karčiauskaitė-Jankauskienė: Apie lietuvių kalbą „vėl ir vėl, ir vėl ne sykį“ (I)
Vasario 21 dieną, jau septintą kartą, Lietuvoje buvo paskelbti Metų žodžio ir Metų posakio, kurie paprastai atspindi šalies žmonių gyvenimo naujienas, rinkimų rezultatai.
Visai neseniai buvo minima tarptautinė gimtosios kalbos diena.
2023-iųjų Metų žodžiu ir visuomenė, ir komisija išrinko tuos pačius žodžius: pirmąją vietą skyrė pernai sukurtam žodžiui „Radarom!“; antrą vietą – žodžiui „čekiukas“; trečią vietą – „čiūto tūto“.
Tačiau ar reikia progos, tarptautinės dienos, kad kalbėtume apie gimtąją kalbą? Tikrai ne. Mes, lietuviai, apie savo išskirtinę kalbą galime kalbėti, kad ir kasdien.
Juk niekas nedraudžia, o ir pasakyti yra ką. Tuo labiau, kad ir kalbėti kitoniškai, kaip kažkada, niekas nebespaudžia… Tik patys kartais prisirankiojam visokių vertinių, skolinių…
Pakalbinome ne vieną žmogų, tarp kurių buvo ir lietuvių ir ne, ir iš Punsko, Seinų, ir iš tolimesnių miestų ar kraštų.
Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Dalia Makauskienė | punskas.pl nuotr.
Tačiau su visais kalbėjomės apie lietuvių kalbą. Pirmąją pašnekovę, Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Dalią Makauskienę kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.
– Kokie trys lietuvių kalbos žodžiai tau patys gražiausi?
MAMA, SAULĖ, ŽEMĖ.
– Studijavai lietuvių kalbą, kodėl?
Lietuvių kalba pati gražiausia, pati švelniausia ir pati mieliausia. Jau nuo mažens svajojau tapti mokytoja.
Su sese ir broliais žaidėme „mokyklą“, rašėme pažymius, skaitėme. Tuomet nebuvo kompiuterių ar telefonų, todėl tokie žaidimai ir buvo linksmiausi.
Džiaugsminga vaikystė… Mano svajonė išsipildė, tapau mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja… Visų pirma tai tėvų, kurie sunkiai dirbo, kad mano kasdienybė būtų lengvesnė, mokė pagrindinių gyvenimo tiesų, indėlis.
Vėliau mokytojų, kurie teikė žinių prieglobstį, negailėjo patarimų ir drąsinančio žodžio. Ir laikui bėgant svajonė tapti mokytoja tapo nebe svajone…
Kalba kinta, atsiranda naujovių, todėl visada ir norėjau analizuoti, suprasti tuos kitimus, atrasti kažką nauja.
Studijų metai man daug davė. Supratau, kokia svarbi mūsų kalba, kodėl verta ją taip mylėti.
– Dirbi mokykloje, ar vaikams, augantiems dvikalbėje aplinkoje, sunkiau mokytis lietuvių kalbą?
Manau, tikrai ne. Viskam reikia noro, noro, noro… Net moksliniais tyrimais įrodyta, kad maži vaikai visiškai lengvai įsisavina dvi kalbas. Vienakalbio ir dvikalbio vaiko ankstyvosios kalbos raidos etapai iš esmės sutampa.
Dvikalbė aplinka – gimtosios kalbos vartojimas namuose – nedaro neigiamo poveikio vaiko antrosios kalbos raidai.
Pradėjęs lankyti darželį ar mokyklą, daugiau laiko praleisdamas lietuviakalbių bendruomenėje, vaikas natūraliai mokosi tos kalbos.
Todėl nebūtina nuo pat gimimo jam sudaryti vienakalbę aplinką. Vaikai labai imlūs ir jiems daug paprasčiau įsisavinti kalbos niuansus. Mokytis kalbų ir jomis kalbėti – tai vartai į platų pasaulį.
– Kokie yra pagrindiniai iššūkiai?
Kad „lietuviais esame mes gimę“, prisiminkime ne tik per Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios šventes.
Kartkartėmis, pasitaikius progai, o ir visai be progos kalbėkime su vaikais apie savo Lietuvą, apie joje gyvenusius ir gyvenančius žmones, kurie visais laikais garsino mūsų šalį ir tebegarsina, apie kalbą, kurios kitos tokios pasaulyje nėra.
Net mažas vaikas gali suprasti, kad tautą kuriame MES ir ji tokia, kokios visi esame verti. Turime pasistengti, kad būtų gera čia gyventi, dirbti ir mylėti.
O didžiuotis tikrai turime kuo. Tai didžiausi iššūkiai ne tik man, bet visiems čia gyvenantiems lietuviams.
– Kas tau atrodo svarbiausia, kalbant apie lietuvių kalbą ar jos išskirtinumą apskritai?
Tautiškumo tema svarbi, viskas kinta ir atsiranda naujovių. Punsko lietuviai – dzūkai, dzūkučiai saugoja savo tradicijas, jas puoselėja, gerbia kalbą.
Kai bendrauji su mūsų karšto žmonėmis, supranti: nors šiandien jie ne Lietuvos valstybės piliečiai, bet tikri lietuviai, saugojantys savo gimtąją šnektą ir papročius.
Norėdami šią seną ir savitą šnektą išsaugoti ir kuo ilgiau išlaikyti būsimosioms kartoms, negalime pamiršti, kas mes esame.
Nebijokime kalbėti lietuviškai ir siekime, kad visi čia, Punsko krašte, gyvenantys žmonės suprastų, kokia svarbi ir išskirtinė lietuvių kalba, kokia turtinga jos praeitis.
Taip pat mūsų, mokytojų, pareiga kiekvieną dieną būti budriems ir skiepyti jaunajai kartai tai, ką mes gavome iš savo protėvių.
– Dėkui!
punskas.pl
Atgal
.jpg)
