VISUOMENĖ
2024.04.24. VISKĄ NIEKINO IR NAIKINO SĄMONINGAI
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Neseniai vėl apsilankęs Valdovų rūmuose dar kartą išgyvenau nenusakomą laimės, džiaugsmo ir pasididžiavimo antplūdį. Ir prisiminiau, koks skausmingas baltas pavydas buvo apėmęs mane lankantis atstatytuose Karalių rūmuose Varšuvoje. Šių rūmų direktoriaus kvietimą aplankyti Lenkijos šventovę man parūpino Lenkijos Švietimo ministerijos darbuotoja, kurią teko laimė vedžioti po Vilnių. Dar buvo tamsūs ir nieko gera nežadantys laikai. Bet prie Vyslos jau pūtė gaivūs „Solidarumo“ vėjai, kilometrinės eilės driekėsi prie žiauriai nužudyto Ježy Popeliuškos kapo, per šventas Velykas buvo sausakimšos bažnyčios, kuriose šalia kitų relikvijų buvo demonstruojamos ir Turino drobulės fototipinės reprodukcijos, o Jo Šventenybės Popiežiaus Jono Pauliaus II dvasia buvo gyva kiekvieno lenko širdyje...
Atstatyti Karalių rūmai Varšuvoje
Gyvenau tada pačiame Varšuvos centre, Maršalkovskos gatvėje su nuostabiu Lietuviu, Kauno politechnikos instituto docentu P.Balčiūnu (dabar profesorius, habilituotas daktaras), su kuriuo kone mėnesį dirbome Lietuvos parodoje. Su juo aplankėme daugybę kultūros objektų, kartu buvome pakviesti ir švęsti Velykų pas mano naują bičiulę iš Švietimo ministerijos. Toje parodoje „susipažinome“ ir su Lenkijos vadovu generolu Voicechu Jeruzelskiu. Visiems mums jis paspaudė ranką, o vakare keletą valandų praleidome prie bendro vaišių stalo, kurį organizavo parodos direktorius Petras Naprušis. Apie generolą teko išgirsti visokių nuomonių. Tačiau ne tik man, bet ir daugeliui iškilių Lenkijos žmonių susidarė įspūdis, kad ši asmenybė sugeba blaiviai vertinti padėtį ir stengiasi išvengti Vengrijos bei Čekoslovakijos kraujo... Šiandien, kai nemažas būrys svaidosi priekaištais A.Brazauskui, aš visada prisimenu bičiulio iš Talino „Sąjūdžio“ laikais išsakyto pavydo - estai žavėjosi A.Brazausko drąsa ir išmintimi... Beje, mes visada pavydėjome lenkams turimos autonomijos, gebėjimo atsispirti Maskvos diktatui. O lenkų idėja atstatyti Karalių rūmus daug kam kėlė piktą juoką. Lygiai to paties sulaukėme ir mes, kai 1983 metais buvo pasiūlytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus žemutinėje pilyje atkūrimo projektas… Būkime biedni, bet teisingi, kaip sako senolių išmintis, tačiau jei ne Algirdo Mykolo Brazausko talentas, neturėtume ne tik Valdovų rūmų… Rusijos imperija nuo seniausių laikų ne tik niekino, bet ir atkakliai naikino mūsų istorinę atmintį. Kaip ir mūsų valstybę. Mūsų tautą. Manau, kad nė vienas istorikas taip giliai ir genialiai (drįstu tik taip įvertinti) neatskleidė iki šiolei besitęsiančios klastos ir Lietuvos virškinimo politikos, kaip tai padarė karo istorikas profesorius Valdas Rakutis. Jo monografiją „Prieš panyrant į sutemas“ turėtų būti privaloma išstudijuoti kiekvienam Seimo nariui, Prezidentui, ministrui ir… kiekvienam lietuviui! Keikdami „komunistus“ pamirštame, kad ne Brazauskas susprogdino A.Vivulskio Tris kryžius, ne Jis nuvertė nuo Katedros skulptūras, ne Jis priešinosi Valdovų rūmų atstatymui. Tai Jo dėka visa tai šiandien turime! Kodėl pamiršome tuos, kurie sąmoningai slėpė priešų klastą ir melavo, kad, pavyzdžiui, A.Vivulskio Trijų kryžių paminklas Vilniuje (1915) „neišliko“, kaip rašo keturtomė „Tarybų Lietuvos enciklopedija“... Okupuotoje „tarybų“ Lietuvoje neišliko nieko, kas buvo brangu, kas bylojo apie tautos istoriją, kas galėjo kelti jos dvasią. Viskas, viskas buvo sunaikinta! Angelas priešais Palangos Tiškevičių rūmus, dingęs gerokai po karo, buvo paskelbtas kaip „fašistų sunaikintas“. Tačiau mačiau pokarinę nuotrauką prie šio „fašistų sunaikinto“ šedevro stovinčių giminaičių. Raudonieji fašistai nevengė savo kaltes suversti kitiems.
Kai dirbau „Minties“ leidykloje, teko per kraują kovoti, kad užkirstume kelią melui, Lietuvos vertybių ir atminties niekinimui. Teko sunkiai atmesti ne vieną Lietuvą šmeižiantį rankraštį. Kartą iš tuometinio CK atėjo iš Maskvos leidyklos atsiųstas rankraštis, kuriuo net Lietuvos CK klerkai pasibaisėjo. Paprašė mūsų jį įvertinti. Tiesiog šedevrą, o ne recenziją apie šį paskvilį parašė profesorius Česlovas Kudaba. Į žydų tautybės autoriaus liaupses carinei imperijai, kuri tiesiog gelbėjo mažas atsilikusias tautas, profesorius kirto: „Jestj liš odno opredelenije Lenina - tiurma narodov“. Tai, kad Leninas Rusija pavadino tautų kalėjimu, nepadėjo. Maskva knygą išleido su daugybe šmeižtų, melo ir pasityčiojimo. Ne kartą su profesorium kalbėjomės ta tema. O atgimstanti Lietuva, beje, įkvėpta ir Lenkijos atgimimo bangos, atsigręžė į sunaikintą paveldą. Vėl atmintin grįžta nepaprasta paslaptis apie išniekintoje Vilniaus Katedroje atrastus lobius. Radę juos mokslininkai kruopščiai vėl paslėpė ir užtinkavo. Negalėjo šito sužinoti viską grobianti, vagianti Maskva. Kad paslaptis nedingtų, kol ateis „kiti laikai“, man ją atskleidė senas labai garbus istorikas, studijavęs Rygoje ir Berlyne… Tikrai buvau pakylėtas, kai tą paslaptį man atskleidė ir Vytautas Jakelaitis… (buvęs Kultūros ministro pavaduotojas, profesorius). Prisiminėm tai po daugelio metų, kai jis atėjo pas mane į leidyklą po sausio įvykių…
Gėda net prisiminti tas dienas, kai Valdovų rūmų atstatymo priešininkai iš kailio nėrėsi, kad tik sužlugdytų epochos lygio idėją. Šiandien Valdovų rūmai, vadovaujami itin darbštaus ir kvalifikuoto direktoriaus daktaro Vydo Dolinsko, atlieka tokį svarbų darbą, kad jokiais žodžiais jo neįmanoma būtų įvertinti. Kai prisimenu dešimtis šių rūmų istoriją dergiančių rusifikatorių, net šiandien nejauku apie tai kalbėti. Vienas uolus „autorius“ rašė, jog rusų caro išlaisvintas Vilnius buvo pasmirdęs, apleistas, netikęs ir nusmurgęs. Tik imperijos dėka jis pašviesėjo, išgražėjo, tapo tikru Rusijos imperijos perlu... Kaip didžiausias rusų administracijos nuopelnas buvo pateiktas gynybinės sienos ir apleistų pilių griuvėsių sunaikinimas. Tikrą imperijos „rūpestį“ užgrobtomis teritorijomis atskleidžia fundamentinis Valdovų rūmų foliantas „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“. (Cituojama iš pirmojo tomo, comparativit Gintautas Striška): „Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vilnius tapo vienos iš Rusijos gubernijos centrų. Naujoji valdžia visomis priemonėmis stengėsi įsitvirtinti krašte... bandė įteisinti savo buvimą šiose žemėse sau naudinga linkme interpretuodama šalies praeitį ir ieškodama slaviškų šaknų... bandydama keisti krašto gyventojų mąstyseną, šalinti buvusios valstybės karinės galios požymius, pradėjo naikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominį, kultūrinį lygį bei valstybingumą liudijančius statinius.“ Istorikams puikia žinoma, kaip buvo apiplėšta Lietuva, kaip brangiausios jos vertybės ir turtai buvo išgabenti į Rusiją. Kentėjo viskas. Bažnyčios, dvarai, bibliotekos, vienuolynai… Ne tik žmonės. Prisimenu, kaip rengdamas „Švyturiui“ straipsnį apie Vilniaus universiteto bibliotekos jubiliejų, kalbėjausi su profesoriumi L.Vladimirovu. Iš jo lūpų išgirdau, kad Lietuva yra netekusi daugiau nei devyniasdešimties procentų savo kultūrinio palikimo. Mus apvogusi imperija iki šiol negrąžino pavogtų vertybių. Ką pavyko atgauti - tik katino ašaros… Kai daugelis mūsų „inteligentų“ Valdovų rūmų atkūrimą vadino „disneilendu“, kiek leido jėgos rašiau į „Dialogą“, siunčiau laiškus į visas instancijas. Net Brazauskui. Mūsų Valdovų rūmus carai sunaikino sąmoningai! Su velnišku tikslu! Jeigu ne gana neskaitlingo to meto šviesuolių tikėjimas, neturėtume jų. Kaip ir to mistinio stadiono. Kaip ir daugelio kitų dalykų. Kaip ir pačios Valstybės. Beje, ir jeigu būtume neturėję „komunisto“ A.Brazausko... Štai šiandien itin uoliai mūsų tautai triūsia Vilius Kavaliauskas. O ar jam padeda valstybė, jos klerkai? Ar mes visi patys padedame Savo Valstybei? Ar vis dar mąstome carinių deržimordų įdiegtomis paradigmomis?
Atgal
.jpg)
