VISUOMENĖ
06 08. Šviesos akimirkos tarp rūpesčių ir pareigų
Grožį ir gėrį atsinešam iš savo šviesiaveidės vaikystės. Lydimi begalinės motinos meilės, artimųjų ir gerųjų mokytojų išminties, dievo palaimos, atkeliaujame į savąją brandą. Su nuosava širdies daina, skirtuoju likimu, pilnutėliai taurių jausmų, svajonių ir vilties. Rodos, visą gyvenimą vis mokomės gyvent iš naujo, keltis ir eiti į priekį, pasimelsti, kai esame parklupdomi. Tačiau, tos aplinkybės be mūsų valios taip susiklosto, taip įsuka, taip nubloškia...
Birutei Silevičienei visi šie pamąstymai lipte limpa, nes gyvenimo ir kūrybinio kelio posūkiuose jai teko būti ypač stipriai ir atkakliai. Vėl ir vėl kiekvieną dieną pradėti iš naujo. Kartoti lyg maldą tą pačią, žinomą, vienatinę tiesą – gyventi reikia čia ir dabar. Su tikėjimu ir šviesiom svajonėm. Atiduoti daugiau, nei gavai. Ir nelaukti, kol mana ims byrėti iš dangaus. Galvoti ir rašyti, pasakoti apie kitus teigiamai, nes ką pasėsi – tą ir pjausi. Tokia jos pozityvi nuostata gyvenime ir kūryboje.
Birutė Silevičienė. Nuotr. I.Šalkauskienės
Gilinantis į B.Silevičienės biografiją, labiausiai pribloškia ne tai, kad ji 9-ių mėnesių neteko tėvelio, nes jis žuvo pokario kovose, o mamos broliai, jos dėdės, kalėjo Džezkazgano ir Vorkutos lageriuose, okupuotoje Lietuvoje tūkstančiai šeimų pergyveno tokį košmarą, bet tai, kad po priverstinės tarnybos Afganistane autoavarijoje žuvo jos sūnus Gintautas. Našlaitis liko jo sūnelis šešiametis Santas, Birutės anūkėlis. Nė priešui nepalinkėtum tokio skausmo. Pirmagimio sūnaus netektį ji ištvėrė stoiškai. Glaudėsi prie dukros Kristinos. Tvirtu ramsčiu negandose ir kūryboje jai buvo ir tebėra vyras Julijonas. Tai jie leido Birutei po kurio laiko vėl išskleisti sparnus.
Ji kilusi iš vaizdingojo Anykščių krašto. Mokėsi Traupio, Troškūnų mokyklose, vėliau – Kauno kooperacijos technikume. Turėjo labai gerus, įsimintinus mokytojus, kaip Onutė Bartulytė, Leokadija Žilienė, išsaugojusi jos pirmuosius eilėraščius, rašinėlius, laiškus, skatinusi Birutę kurti. O jau jos močiutė Ona Kubilienė buvo tikras lobis brendimo laikotarpiu: įdomi pašnekovė, pasakorė, klausytoja, visoje apylinkėje garsėjusi kulinarė.
Vilniuje B.Silevičienė gyvena jau 45 metai. Čia ji tęsia kūrybinę veiklą. Šiuo metu aktyviai dalyvauja ne tik Traupio bendruomenės, bet ir Tėvynės pažinimo draugijos veikloje. Yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė. Išleido 15 knygų ir ruošiasi skaitytojams papasakoti apie gimtuosius Vičiūnus ir Traupio miestelį. Dviejų jos eilėraščių apie kaimą tekstams sukurta muzika (Vinco Vainikaičio).
Po atviru Vilniaus senamiesčio dangumi, glostant švelniam paskutinių pavasario dienų vėjeliu, apšviesti vidudienio saulutės, Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus kiemelyje būrys Tėvynės pažinimo draugijos Vilniaus skyriaus, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narių, svečiai iš Traupio bendruomenės susirinko pasidžiaugti Birutės Silevičienės kūryba ir dar visai šviežiu, „šiltutėliu“, ką tik išleistu romanu „Dilgančios tiesos šukės“.
Labiausiai visus sužavėjo pati įspūdingiausia renginio viešnia – aštuonmetė pasakų kūrėja iš Traupio Indrė Musteikytė. Birutės Silevičienės paraginta, pakonsultuota, ji išleido pirmąją pasakų knygutę „Laikrodukas Tuksis“. Pati jauniausia Lietuvoje knygutės autorė kartu su mama, bibliotekininke Ramune Musteikiene, papasakojo apie knygelės gimimą. Indrė padeklamavo savo kūrybos eilėraštį apie pavasarį. Pasakėlę apie kiškį ir morką paskaitė mama. Ji pasidžiaugė, kad Indrė, daug laiko skirdama kūrybai, gerai mokosi, neišpuiko, padeda namuose, myli sesutę Deiviną ir broliuką Arminą, noriai bendrauja su bendraamžiais.
„Duok, Dieve, mažu gimti, o dideliu augti“ – palinkėjo jaunajai kūrėjai Tėvynės pažinimo draugijos atkūrimo iniciatorius, ilgametis jos pirmininkas dr.Kazys Račkauskas, džiaugdamasis Birutės Silevičienės kūrybiniu kraičiu. Penkiolika išleistų ir dar dviejų ruošiamų knygų derliumi ne dažnas gali pasigirti. O kur dar žanrų įvairovė: eilėraščiai, proza, publicistika, atsiminimai, romanas. Plati visuomeninė veikla, kruopštus laiškų, prisiminimų, faktų rinkimas. Ir visa tai padaryta tarp Birutės asmeninio gyvenimo rūpesčių ir pareigų.
Irena Vyšniauskaitė-Šuminienė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys Aleksejus Kutkinas džiaugėsi ne tik B.Silevičienės kūryba, bet ir nuolatine dalykine pagalba skatinant tautinių mažumų kūrybinę veiklą. Už nepaliaujamą raginimą rašyti, talkinimą ir paramą išleidžiant knygas apie alpinizmą, Birutei nuoširdžiai dėkojo vilnietė užkietėjusi alpinistė Regina Kubertavičienė.
Popietę vainikavo šaunus vyrų ansambliukas, kuris kartu su visais renginio dalyviais traukė populiarias lietuviškas ir savos kūrybos dainas. TPD narys Juozas Elekšis (poetas, dainų tekstų autorius) šmaikščiai komentavo vienos ar kitos atliekamos dainos linksmą istoriją įvairiuose koncertuose sovietmečio laikais. Juokavo, kad su dainuojančiais kovoti net KGB buvo beviltiška. LKR sąjungos nariui Alfredui Naktiniui sukurtas dainas sudainuoti padėjo ne tik Juozas, bet ir brolis Jonas Naktinis.
Ir skambėjo lietuviškos dainos visus gausiai apdovanodamos šviesiomis akimirkomis, šiltais jausmais, prasmingomis viltimis. Pačioje Vilniaus širdyje, po atviru dangum. Gal girdėjosi jos ir už kiemo vartų Pilies gatvėje, kur šurmuliavo „Skamba skamba kankliai“ šventinės mugės dalyviai. Ir taip visiems norėjosi tikėti, kad jei šalelėj Lietuvos dainuosi pats, tai dainuos ir kiti.
Atgal
.jpg)
