Vyr. redaktoriaus straipsniai
2012 05 08. Lietuvos ūkininkai dėkingi premjero strategijai
Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai – skėtinė organizacija, vienijanti nevyriausybines žemdirbių ir kaimo gyventojų organizacijas ir atstovaujanti bendriems visų kaimo žmonių interesams.
LR žemės ūkio rūmai atkurti 1991 m. ir yra tiesioginiai 1926–1940 metais veikusių Žemės ūkio rūmų turto, teisių ir įsipareigojimų perėmėjai.
Misija – skatinti žemės ūkio bei kaimo sektoriaus, pilietinės Lietuvos kaimo visuomenės stiprėjimą ir per dialogą su valdžios institucijomis siekti, kad būtų priimami palankūs žemės ūkiui ir kaimo plėtrai sprendimai.
Strateginiai tikslai:
Siekti spartinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumo didėjimo procesą, o kartu ir žemdirbių pajamų augimą.
Siekti, kad žemės ūkis, pajėgus išlaikyti kaimą, išliktų ir pagrindinis kaimo gyvybingumo ramstis, sugebantis patenkinti vartotojų maisto kokybės ir saugumo reikalavimus bei išsaugoti saugią aplinką ateities kartoms.
Spartinti kaimo plėtros procesą siekiant aktyvesnio kaimo gyventojų dalyvavimo tiek formuojant kaimo plėtros politiką, tiek ją įgyvendinant.
Skatinti kaimo bendruomenių aktyvumą ir ugdyti pilietinį sąmoningumą – kaip vieną iš pagrindinių gyvenimo lygio kaime kilimo ir efektyvaus kaimo plėtros priemonių taikymo garantų.
Valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis kalbasi su LR žemės ūkio rūmų pirmininku Andriejumi Stančiku.
Andriejus Stančikas gimė 1961 m. lapkričio 30 d. Pučkoriuose, Plungės rajone. Žmona – Sigutė. Vaikai: Skaistė, Marijus, Martynas, Tomas, Laimonas, Ieva, Simonas, Gabrielė, Monika, Šarūnas, Sigitas Andrius.
1981 m. baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, technikas mechanikas, 1986 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, inžinierius elektrikas. Ūkininkas, nuo 2001 m. žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ organizatorius ir valdybos pirmininkas.
Lietuvos valstiečių partijos, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys.
2000–2003 m., 2003–2007 m., 2007–2011 m. ir nuo 2011 m. Plungės rajono savivaldybės tarybos, Ūkininkų sąjungos narys, Lietuvos žemės ūkio rūmų prezidiumo, Lietuvos žemės ūkio ministerijos Pieno tarybos narys.
1.LR Žemės ūkio rūmuose dirba 86 žmonės. Kaip pavyksta suvaldyti palyginti nemažą komandą?
Darbuotojų tikrai nemažai, tačiau jie visi yra puikūs specialistai, gerai išmanantys savo darbo sritį, žinantys, ką turi daryti ir kaip, todėl juos valdyti nėra labai sunku. Dirbti su savivaldos organizatoriais rajonuose, kurie yra fiziškai nutolę nuo Rūmų, man padeda patarėja. Visi darbuotojai supranta, jog dirba bendram tikslui – tam, kad paprastam Lietuvos ūkininkui būtų geriau, kad būtų apginti jo interesai, todėl ypatingų konfliktų nekyla.
2.Paminėkite pelningai dirbančias, gaminančias ekologiškus produktus žemės ūkio bendroves.
Pavyzdžių yra gana daug ir jų visų neišvardinsi. Ūkininkai Jastraukskai iš Lazdijų rajono spaudžia ekologišką aliejų, Remigijaus Gailio ūkis garsus savo obuolių sultimis, UAB “Du medu” kepa puikius pyragus, duoną, ūkininkė Audronė Žilienė iš Raseinių atidarė pirmąją Lietuvoje ekologišką skerdyklą. Labai džiugu, kad ekologišką, kokybišką produkciją gaminančių ūkininkų skaičius Lietuvoje didėja, kad jų prekės patrauklios ir Lietuvos, ir užsienio vartotojams – kai kurie iš šių ūkininkų savo produkciją pristatė netgi Vokietijoje vykusioje parodoje “Žalioji savaitė”.
2.A.a. Bronislovas Lubys kasmet skirdavo lėšų Plungės plėtrai. Ar teko Jums bendrauti ir bendradarbiauti?
Taip, bendrauti su B.Lubiu teko ne kartą. Mes – kraštiečiai, susitikdavome gana dažnai, gerai jį pažinojau. Paskutinį kartą su juo kalbėjome likus visai nedaug laiko iki jo mirties. “Achemos” koncernas remdavo ne tik Plungės plėtrą, bet ir Žemės ūkio rūmų renginius, lėšų skyrė mūsų jubiliejinei konferencijai. B.Lubys buvo ne tik sumanus verslininkas, bet ir doras, savo kraštą mylintis žmogus. Jam mirus netekome gero Žemės ūkio rūmų draugo.
3.Palyginkite du Žemės ūkio ministrus – buvusią ministrę Kazimirą Prunskienę ir dabartinį ministrą Kazimierą Starkevičių. Kaip panaudojamos Europos sąjungos skirtos lėšos žemės ūkio vystymui dabar ir kaip būdavo anksčiau?
Reikia nepamiršti, kad abiem šiems ministrams teko dirbti labai skirtingu laikotarpiu – K.Prunskienei nereikėjo susidoroti su tokia gilia ekonomine krize, kuri labai apsunkino K.Starkevičiaus darbą. Prasidėjus krizei ir sumažinus valstybės išlaidas, nė vienas valdančiųjų turbūt neatrodo labai “geras”. Visgi dabartinei valdžiai turime priekaištų – anksčiau dialogas su žemdirbių nevyriausybinėmis organizacijomis buvo konstruktyvesnis. Dabar girdime daug kritikos, tačiau realiai mus įtraukti į sprendimų priėmimą vengiama.
Dėl ES paramos vėlgi panaši situacija. Kai ministrė buvo K.Prunskienė, buvo finansinio laikotarpio pradžia, finansinės paramos vokas buvo pilnas. Dabar skirstyti lėšas kur kas sudėtingiau. Tačiau manau, kad abu ministrai nepakankamai dėmesio skyrė paprastam ūkininkui. Jau ministrei K.Prunskienei vertėjo labiau skatinti šeimos ūkius, smulkųjį sektorių, supaprastinti paraiškų teikimo sistemą, kad paramą galėtų įsisavinti ne tik stambieji ūkininkai. Taip pat labiau reikėjo skatinti ūkininkų vienijimąsi, kooperaciją, ne tik produktų gamybą, bet ir perdirbimą. Dabar labai trūksta ūkininkų valdomų perdirbimo gamyklų – ūkininkai yra priversti parduoti savo produkciją perdirbėjams, kurie diktuoja kainas. Dėmesio smulkiam ūkiui pasigendame ir iš dabartinės valdžios.
4.Ar Jūsų vaikai sieja gyvenimus su žemės ūkiu?
Taip, be abejo. Visi jie užaugę kaime, ūkio darbų nesibaido, nors turi ir menininkų pašaukimą. Dabar vyresnieji vaikai jau kone perėmė mūsų ūkį – man su žmona beveik nebeliko ką tvarte ar laukuose veikti – jaunimas šeimininkauja, ypač 3 vyriausieji sūnus. Prasidėjus darbymečiui susirenka visi, sugrįžta iš miestų studentai, ir visi imasi darbų – gražu žiūrėti.
5.Koks Jūsų požiūris į tai, jog vandens telkiniai, privatūs miškai masiškai tveriami aukštomis tvoromis, ir eiliniam piliečiui tenka tik per tvorą į juos žiūrėti?
Žemės nuosavybė, žinoma, labai svarbus dalykas – manau, siekis atgauti savo turtą buvo gana svarbi priežastis, paskatinusi nepriklausomybės siekį. Tačiau reikia rasti kompromisą tarp savininko ir visuomenės interesų, atsižvelgti, kad ir apylinkių gyventojai nebūtų nuskriausti.
6. Kas bus, jei Lietuvos žemes palaipsniui supirks milijardieriai iš Kataro ir kitų turtingų šalių? Lietuviai, kovoję dėl Lietuvos laisvės, liks tik samdomi darbininkai?
Kad toks niūrus scenarijus mūsų šalies neištiktų, reikia sudaryti sąlygas Lietuvos ūkininkams sėkmingai ūkininkauti ir konkuruoti ES bei pasaulio rinkose. Jei, mūsų ūkininkai, gaminantys tikrai kokybišką produkciją, galės ją ir pelningai parduoti – nuo tokios invazijos apsisaugosime. Tačiau jeigu ūkininkavimo sąlygos mūsų šalyje išliks sunkios, prarasime savo žemę, o praradę žemę – neteksime ir valstybės. Senaisiais laikais žemę iš mūsų grobė ugnimi ir kalaviju, bet mūsų protėviai atsilaikė. Dabar pagrindinis ginklas – piniginė, bet tikiuosi, kad ir prieš ją atsilaikysime.
7. Kaip pristabdyti masišką jaunų žmonių bėgimą iš Lietuvos?
Tam, kad jauni žmonės liktų Lietuvoje, jiems reikia duoti galimybę dirbti ir užsidirbti. Žemės ūkyje šiuo metu tai padaryti gana sunku – mūsų ūkininkai gauna labai mažas tiesiogines išmokas iš ES ir dėl to negali sau leisti darbuotojams mokėti didesnių atlyginimų. Todėl mūsų jaunimas skina braškes Norvegijoje ar apelsinus Ispanijoje, užuot dirbę tėvynėje. Šiuo metu labai aktyviai kovojame už tiesioginių išmokų padidinimą Baltijos šalims nuo 2014 m. – drauge su Latvijos ir Estijos žemdirbių organizacijomis renkame parašus po peticija dėl tiesioginių išmokų padidinimo, stengiamės savo problemas iškelti tarptautinėse organizacijose. Jeigu tiesioginės išmokos padidėtų, Lietuvos ūkininkai taptų patrauklesniais darbdaviais, ir jaunimas galėtų dirbti ir užsidirbti tėvynėje.
8. Pranciškus Šliužas neseniai pareiškė, kad reikia referendumo dėl masiško žemės pardavimo užsieniečiams. Iki šiol jau apie 1 mln. hektarų naudingos žemės išparduota. Kokia Jūsų nuomonė?
Žemės ūkio rūmai pasisako už tai, kad žemės ūkio paskirties žemę įsigyti pirmenybę turi turėti Lietuvos ūkininkai, kurie įsipareigoja užsiimti žemės ūkiu. Lietuvoje yra labai stiprios žemės ūkio tradicijos, kurios išliko netgi per penkis sovietmečio kolektyvizacijos dešimtmečius – jų dabar atmesti negalime. Todėl reikia sudaryti sąlygas Lietuvos ūkininkams įsigyti žemę, užsiimti žemdirbyste, tęsti protėvių tradicijas. Užsieniečiams žemę parduoti galima tik tokiu atveju, jeigu jie įsipareigos atvykti į Lietuvą, čia apsigyventi, pradėti ūkininkauti ir laikytis visų Lietuvos ūkininkams privalomų taisyklių ir principų. Tokius užsieniečius mes sveikinsime atvykusius į Lietuvą. Tačiau problema atsiranda, kai žemė superkama ne norint ūkininkauti, o spekuliaciniais tikslais. Tokiam žemės supirkimui reikia užkirsti kelią, nesvarbu, ar tai darytų lietuvis ar užsienietis.
9. Manau, skaitytojai norėtų sužinoti receptą, kaip išlaikyti gausias šeimas, suvienyti jas?
Senolių patarlė sako “Dievas davė dantis, duos ir duonos”. Kol vaikai maži, žinoma, buvo labai sunku, tačiau kai jie paauga, visa šeima kartu gali imtis darbo – sunkumai nebeatrodo tokie baisūs. Bendras darbas puikiai suvienija šeimą ir drauge vaikams įskiepija gyvybiškai svarbias vertybes – vaikai išmoksta vertinti darbą, sužino pinigų vertę. Taip ir šeima tampa vieninga, ir visi darbai atrodo nebe tokie sunkūs.
Dėkoju Jums už filosofišką požiūrį ir linkiu klestėti atsigaunančiam žemės ūkiui.
Atgal
.jpg)
(1).png)
