Vyr. redaktoriaus straipsniai
2014 01 17. Kančia be kryžiaus
Algirdas Pilvelis
Tautos galia ir stiprybė nematuojama voltais, džauliais, svarais ar kokiais kitais fiziniais vienetais. Tautos galia ir stiprybė taip pat neišmatuojama nei teritorijos plotu, nei gyventojų skaitlingumu. Juk ir didžiosios valstybės bei tautos kažkada tokios nebuvo. Tik istorijos eigoje susiformavo tokios didžiulės ir stiprios valstybės, kaip Vokietija, Prancūzija, Rusija, Kinija, JAV. Ir tik JAV būtų padėtis išskirtinė, nes šią šalį formavo imigrantai iš skirtingų Europos valstybių. Kitos gi minimos šalys formavosi iš nedidelio „centro“, arba iš valstybių „grupės“, kaip germanai, vėliau, tik XIX amžiuje, galutinai susivieniję į Vokietiją. Dabartinis Paryžius, iki šiol vadinamas „pasaulio kultūros sostine“, kažkada buvęs romėnų karinis miestelis, kuriam maistą ir vyną tiekdavo vietiniai gyventojai parizijai. Šiandieninės supervalstybes gaubia įvairūs mitai, netgi istorikai nelinkę aiškintis, „kas ir kažkur“, daugiausia dėmesio skirdami „kaip“, tai yra stengdamiesi smulkiai atpasakoti tik įvykius, bet nesigilindami į esmę.
Turbūt nėra pasaulyje bent kiek mąstančio žmogaus, kuriam nuolat neateitų į galvą tokios mintys, nebandytų knygose ar savarankiškai ieškoti atsakymų į šiuos klausimus. Ir kuo gi pasižymėjo tų minimų tautų keliai istorijoje, kad jos, mačiusios šilto ir šalto, patyrusios ir klestėjimą ir negandas, vis dėlto šių dienų pasaulyje vėl dominuojančios, o daugybė valstybių atsidūrusios vadiname „trečiame pasaulyje“, kurį vienas prancūzų politikos apžvalgininkas pavadino „pragaro zona“.
Šiandieninė Lietuva tėra tik „Europos Sąjungos valstybė“, tai yra šitoje politinėje ir ekonominėje sąjungoje vis sparčiau prarandanti savo tapatybę. Juk neretai jau girdime „Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Švedija, Lenkija...“, o toliau? Toliau jau tik Europos Sąjunga! Deja, taip yra. Mes, lietuviai, tirpstame toje beveidėje ir vis pilkėjančioje minioje, kuri vis labiau tampa „Europos Sąjunga“.
Kas yra tautos dvasia?
Iš tiesų tai ne papročiai ir tradicija, prie kurių dar pridedama kalba, o žymiai reikšmingesni dalykai, kurie pas mus paliekami politikų, dažnai antrarūšių valiai bei savivalei. Tauta pas mus yra tarytum be balso, jai ne tik užrišta burna, bet lyg ir ant smegenų būtų uždėtas sunkus šalmas. Absoliutus dvasinis pasyvumas, gal dar ir baimė: kas ir ką apie mus pagalvos? Taigi noras atitikti kažkokius modelius, iš kurių vienas gali pasirodyti ir „stebuklingas“... Tik kol kas pirmaujame pagal savižudybes emigraciją toje beveidėje Europos Sąjungoje, kurioje gyvuoja vos kelios valstybės, kaip ir pridera tikroms valstybėms.
Mirties pirštas. Algirdo Pilvelio nuotrauka. Centre “Krantų” žurnalo vyr. redaktorius Vaidotas Daunys, greta “Literatūros ir filosofijos” redaktorius Giedrius Gabrėnas – juos sustačiau atminimo nuotraukai kartu. Po kelerių metų mirties pirštas palietė abu
Betgi kaip bebūtų, jei ieškotume atsakymo knygose, kas gi yra ta tautos dvasios, tai mums tektų nukreipti akis būtent į vokiečių klasikinę filosofiją, kurios daugybė atstovų, žinomų visame pasaulyje, ne kartą kėlė šį klausimą. O didžioji Vokiečių filosofija rutuliojosi iš mistiko Meistro Ekharto pamokslų, gyvenusio XIII amžiuje. O XVII amžiuje rašęs mistikas Jakobas Bemė, įtakojo visą vėlesnę vokiečių filosofiją. Jos tikruoju pradininku buvo Imanuelis Kantas, ir tas išminties paieškas dar XVIII amžiuje tęsė Frydrichas Šelingas, Johanas Fichtė, Georgas Hėgelis bei kiti. Tie „kiti“ taip visame Žemės rutulyje žinomų vokiečių filosofų plejada žinoma...
Kodėl šiandieną kai kuriems tamsiems žmonės vokiečiai siejasi tik su nacistiniu režimu, o geriausiu atveju – „gerų inžinierių tauta“? Juk vokiečiai net keletą šimtmečių visoje Europoje ir buvo vadinami „filosofų tauta“! Nacių režimas jau kada pasmerktas, o vokiečių filosofija studijuojama visuose pasaulio universitetuose. Jokios šalies filosofai nepasiekė tokios išminties gelmės kaip vokiečiai, ir tik juos galėtume lyginti su senovės indų Vedų išminčiais, ir būtent vokiečių filosofija yra didžiausias šios tautos įnašas į pasaulinę pažangą. Na, ir įsivaizduoti, kad valstybė, su tokiomis intelekto galiomis ir tokiu dvasiniu pagrindu galėtų būti „nusmurgusi“, kažkaip neįsivaizduojama.
Kinų filosofija, galiausiai tapusi tautine ideologija, arba konfucianizmu, kuria vieninga dorovės ir žmonių santykių darnumo sistema pavertė VI amžiuje per. Kristų gyvenęs Konfucijus, užtikrino Kinų imperijai klestėjimą iki pat XVIII amžiuje įvykusio mandžiūrų užkariavimo. O šiandieninėje Kinijoje Konfucijaus mokymas vėl tampa populiarus. Konfucijus yra pasakęs: „Kas eina Pažinimo Keliu, bet gėdinasi, kad skurdžiai rengiasi ir prastai valgo, tai su tokiu žmogumi net neverta kalbėti.“ Ir apie kokį Pažinimo Kelią jis kalbėjo? „Mano gyvenime visada buvo du bendrakeleiviai – gėris ir blogis, jie abu buvo mano mokytojai. Į pirmąjį visą laiką stengiausi būti panašus, o nuo antrojo stengiausi laikytis kuo atokiau.“ Iš tikrųjų konfucianizmas, kaip jį vadina patys kinai, yra „intelektualų mokykla“. Taigi ši filosofija nėra jokia sustingusi „dogmatika“, ir žinoma ne vien didžiuoju Konfucijumi, bet įvairiais laikais daugybe jo pasekėjų, kurie ir kūrė pačią konfucianizmo, beje, ir kinų tautos dvasią. Kita vertus, konfucianizmas sugebėjo suvienyti ir daoizmo, ir budizmo dvasines vertybes. Kai iš vienos religinės doktrinos perėjo Visatos dėsnių pažinimas, tai iš kitos – dvasios ramybės praktika ir aukštos dorovės normos.
Prancūzų filosofija jau nuo Montenio laikų rėmėsi žmogaus laisvės ir jo individualumo problemų tyrinėjimų. Ir vėlesnė, jau XX amžiaus prancūzų sociologija su savo pasauliniais korifėjais, ir įvairūs „laisvieji mąstytojai“, o tai šiandieninėje Prancūzijoje yra „tikra mada“, vis dėlto remiasi tuo pačiu pagrindu.
Jeigu Rusijoje filosofija iki XIX amžiaus buvo žinoma tik „importinėmis“, arba vokiškais ir prancūziškais kūriniais, tai verčiamais į rusų kalbą, tai intelektualų skaitomais užsienio kalbomis, tai būtent Nikolajų Berdiajevą galima vadinti rusų tautos „dvasiniu tėvu“. Tai jis išvystė „inteligento“ sąvoką, iki tol nežinomą Vakaruose, jo religinė ir etinė sistema ir šiandieną didesnei daliai rusų intelektualų yra sektiniausias pavyzdys. Jei Rusija iki senųjų laikų, galima sakyti, neturėjo tikros filosofijos, nes fenomenali caro valdžios ir stačiatikių bažnyčios sąjunga buvo daugeliui šimtmečių tikra intelektualinė cenzūra, tai viską, ką savo dvasioje geriausio išsiugdė Rusija, išsakė Berdiajevas. (Pažinojęs ir mūsų M.K. Čiurlionį.) Gal gimė blogu laiku, nes 1922 metais jį Lenino valdžia ištrėmė iš Rusijos, ir jis apsigyveno Prancūzijoje. Bet būtina pripažinti, kad bolševizmas Rusijoje žlugo, o didžiuoju tautos autoritetu, išminties ir dorovės pavyzdžiu, vėl tapo Berdiajevas. Savo metu Rusijoje buvo labai madinga „už kampo“ pasišaipyti iš „genijaus“ Lenino, bet šaipytis iš Berdiajevo gali tik kvailys ir bedvasis žmogus.
Kas iš tikrųjų įtakoja Pasaulį?
Kas gi vis dėlto daro didžiausią įtaką pasauliui? Jei sakytume, kad karai ir pinigai, tai ir šių dalykų galia liks nepaaiškinama, bet to, ji visada laikina. Didžiausią įtaką, ir tai nesunku pastebėti, daro kultūra. Didžioji prancūzų literatūra, tapusi plačiai žinoma XIX amžiuje, taip pat nuostabi prancūzų architektūra, kuriama jau kone ištisą tūkstantmetį, iš tikrųjų ir yra tas iki šiol visame pasaulyje išsilaikęs iki mūsų dienų „simpatiškos prancūzų tautos“ įvaizdis. E. Zola, V. Hugo, O. Balzakas... Ir t.t. Taip pat ištisa plejada puikių poetų, tarp kurių genialiausiu pasaulyje laikomas Š. Bodleras... Įvairios literatūrinės srovės XX amžiuje. Taipogi prancūzų kultūra.
Tą patį galima pasakyti apie vokiečius. XII amžiaus poetai Valteris fon der Fogelveidė ir Volframas fon Ešenbachas buvo žinomi visoje Europoje. Nors dar iki genialiųjų J. Getės ir f. Šilerio turėjo praeiti ištisi šimtmečiai. Iki visą Europą sudrebinusio vokiečių poetų romantizmo. Iki XX amžiaus prozininkų skeptikų, šluote šlavusių Nobelio premijas.
Pagaliau ir „didžioji Rusija“ tai ir šiandien visame pasaulyje A. Puškinas, M. Lermontovas, N. Gogolis, L.Tolstojus, A. Čechovas, F. Dostojevskis ir daugybė kitų rusų kultūros klestėjimo talentų. Stalino Rusija anksčiau ar vėliau bus pamiršta, taigi su laiku rusų įvaizdis pasaulyje ženkliai pagerės, būtent šių literatūros genijų dėka.
Juk ir kinų dabartinė ekonominė galia visame pasaulyje priimama gana palankiai tik dėl tos tautos kultūros, ir kuo garsėja Kinija, tai būtent savo senąja daile. Jau VI amžiuje ji buvo išvystyta iki aukščiausio lygio, o VIII – XI amžiuje gyveno net keliolika pasaulinio lygio dailės meistrų. Juk juos pasauliniais meistrais vertina būtent šių dienų dailės kritikai ir kolekcionieriai! Ir netgi sunku patikėti, bet naujas kinų dailės suklestėjimo periodas buvo mongolų dinastijoms valdant Kiniją...
Pagaliau ir staigus kinų literatūros suklestėjimas XVII amžiuje, kai atsirado net keturi monumentalūs „viduramžių“ romanai: „Trys karalystės“ (istorinis-politinis), „Upės užtakiai“ (istorinis nuotykių, Robino Hudo tipo), „Kelionė į Vakarus“ (fantastinis-filosofinis) ir „Raudonųjų rūmų sapnai“ (meilės intrigų ir psichologinis). Nekalbant jau apie vėlesnius klasikinės literatūros kūrinius, prie kurių kinai jau spėjo „priprasti“. Dar pridurkime, kad kinai visais laikais garsėjo savo poezija, kuri įtakojo ir japonų poeziją. Juk buvo tokie laikai, kai japonų poetai specialiai mokėsi kinų kalbos, kad galėtų rašyti eilėraščius! Ir tik vėliau atsirado tradiciniai japonų poezijos žanrai, taip pat žinomi visame pasaulyje, pavyzdžiui, haiku.
O jei prisimintume, kada JAV įvaizdis buvo geriausias jos istorijoje... Tai buvo tie laikai, kad Amerika į visą pasaulį „eksportavo“ džiazo ir roko muziką! Kaip tik anuomet visas pasaulis be išimties ir žavėjosi Šiaurės Amerika. Nežiūrint netgi labai smerkiamo visame pasaulyje tais laikais Vietnamo karo. Žmonės keikė „administraciją“, bet pačia Amerika žavėjosi, dėl visko kalta buvo tik „bloga valdžia“.
Kultūra valdo pasaulį. Arba kančia be kryžiaus
Daug kalbėjome apie meno ir filosofijos pasaulinę reikšmę. O kokią gi naudą tai davė toms pačiomis tautoms, kurios visa tai sukūrė? Tai yra, sukurta šviesiausių tų tautų protų ir didžiausių talentų. Būtent tų senų tradicinių kultūrų šalys dar viduramžiais, o Kinija dar anksčiau, kultūrą, menus būrė tautą aplink sostinę, kultūros centrą, vienijančiu faktoriumi. Šiandien mums iškyla natūralus klausimas: ar prancūzų karaliams iš tikrųjų reikėjo tiek ištaigingų rūmų? Kodėl dauguma jų ir savo rūmais bei kitais statiniais taip stengėsi puošti sostinę? Tame klausime ir slypi atsakymas. Juk prancūzų tauta pradėjo formuotis tik apie XVI amžiuje. Senovėje ten gyveno galai, vėliau ir romėnai, paskui ir frankai. Tik krikščionybė jas galutinai sutaikė. Betgi dar ir akvitanai, ir burgundai, ir normandai, ir bretonai, lotaringai, ir gaskonai, o vėliau dar ir korsai... Šios tautos, gyvenusios Prancūzijoje, o jų teritorijos dabar tapo istoriniais regionais, kalbėjo visiškai skirtingomis kalbomis. Būtent ištaigusis ir kultūringasis Paryžius sukūrė Prancūziją.
Ir būtent vokiška kultūra, dar tais laikais, ypač viduramžiais, kaip buvo keliolika germanų valstybių, vienijančių visus germanus bendru faktoriumi. Karalių ir kunigaikščių politika, siekiant vienybės, tebūtų vien prievarta, iššauktų vien nuolatinį pasipriešinimą, jei ne kultūra. O juk kultūra apima ir dorovines, ir išminties, ir grožio, ir dvasines vertybes. Ir būtent tai jungia skirtingus žmones vienybėje, padeda formuotis tautai, skatina žmonių solidarumą.
Kultūra gimsta ir per kančias, ir dažniausiai taip ji kuriama, nes iš tikrųjų atspindi ir interpretuoja žmogiškąją problematiką. Todėl, jie ji ir neskelbia išsivadavimo per kryžių ir nirvanos prašviesėjimą, ji vis dėlto nieko neatideda ateičiai. Ir jos tikslas visai kitas negu religijos. Ji parodo kitokią gyvenimo galimybę.
Šiandienėje Lietuvoje įvairiausiomis formomis propaguojamas pavojingas mitas, kad mes, lietuviai, negalime būti kultūringais žmonėmis. Tuo pačiu ir negalime tapti tikrais kultūros kūrėjais. Betgi jokia tauta neatskrido iš kitos planetos jau būdama „kultūringa“. Viskas prasidėjo nuo tokio „taško“, kaip kažkada buvo Paryžius. „Ne per vieną dieną buvo pastatyta Maskva“, – rusų patarlė. ..
Kodėl mus bando įtikinti tie, kurie valdžios vadžias savo rankose belaikė labai trumpai, kad mes kažko nepadarėme per vieną dieną, dėl to „atsilikome“? Ir dar beviltiškai. Turime vėl laukti „euro įvedimo“, nežinia kuo pasibaigs? Turime atsigręžti į kūrybines savo dvasios galias. Ir jas naudoti, ir taip iš kartos į kartą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
