AKTUALIJOS
03.06.Atvira, reali, teisinga politika. Lietuviška amerikoniškoji tragedija
Martinas Kraftas
Katrė Miknevičiūtė
Jonas A.Patriubavičius
Tai mūsų reakcija į straipsnius, išspausdintus anos savaitės numeryje
Kaip Lietuvos prezidento likimas susipynė su JAV istorija
LA, išspausdinęs straipsnį apie Lietuvos prezidento Antano Smetonos tragediją, padarė gerą darbą, ypač gerai rezonuojantį prieš Kovo 11-ąją.
A.Smetona buvo pats iškiliausias Lietuvos prezidentas, kurio režimas padarė lietuvių tautą politine. Nepaisant pigmėjų pastangų suniekinti jo nuopelnus, girdi, buvęs autokratas (kaip Lukašenka?), fašistas ir t.t. Išsprendęs daugybę fundamentalių valstybei klausimų (Klaipėdos, jūros, Nepriklausomybės nuo Lenkijos ir Rusijos), A.Smetona įėjo į istoriją ir niekada iš jos neišeis. Iš šių laikų vadovų tik V.Landsbergis buvo atsidūręs lygiavertėse kryžkelėse ir veikęs smetoniškai. Kiti iki šiol buvę vadovai deda pastangas kurti sau asmenybės kultus, bet tai tik tiek: turi būrelį istorikų, šalininkų, pataikūnų, kurie kuria tą kultą, net organizacijų, bet jų pastangos bevaisės, nes ir tikslas nėra kilnus, labai jau aiškiai susijęs su puikybe ir, galbūt, nepilnavertiškumo kompleksu ir reikme nuo jo pabėgti į kultą.
A.Smetona turėjo pradėti nuo visiško nulio: nieko nebuvo – nei ekonomikos, nei politikos, nei švietimo, nei pinigų (litų), nei kariuomenės, nei aviacijos, nei diplomatijos, nei krepšinio, nei universiteto, nei poliklinikos – nieko, tik daug priešų, tykojančių šios teritorijos.
A.Smetona buvo pats iškiliausias Lietuvos prezidentas
Koks tas nulis buvo, rodo ir šis Prezidento žingsnis, kurį jis turėjo padaryti. Kai jau viskas šiek tiek aprimo, imta ieškoti trajektorijų į ateitį. Reikėjo ką nors veikti, Lietuva turėjo susirasti savo nišą Europos ekonomikoje. Buvo pasirinktas kelias plėtoti žemės ūkį, kurti pradinį kapitalą iš jo, remtis valstietija, kaimu. Bet kaimas buvo atsilikęs, ne visai higieniškas. Kai Lietuva pradėjo tartis su Didžiąją Britanija dėl bekonų eksporto, kurį dar reikėjo išplėtoti, atsirado gana nešvari kliūtis. Anglų veterinarai atvažiavo į Lietuvą ištirti kiaulių gerovę. Nustatė, kad kiaulės per daug laisvos, augdamos laksto po kiemus, įninka ir į žmonių pėdsakus už tvarto, kur augintojai ateina savo reikalais. Anglai pareiškė, kad bekonus pirks iš tų valstiečių, kurie pasistatys lauko tualetus, t. y. būdeles su širdele. Prezidentas išleido dekretą, ir būdelės buvo pastatytos, higiena sutvirtėjo. Nereikia pergyventi, kad tai buvo blogai, nes ir laikinoje sostinėje nebuvo kanalizacijos ir nuotekų tinklų (tą problemą dar prieš Vytauto Didžiojo jubiliejų (1930 m. ) išsprendė Steponas Kairys, socialistas, ne tautininkas).
A.Smetona sukūrė ir mokyklą. Ir taip pat pradėjo radikaliai, nuo svarbiausio – mokytojų atlyginimo. Smetonos Lietuvoje pradinių klasių mokytojo atlyginimas per mėnesį buvo toks, kiek gaudavo kaimo bernas, tarnavęs pas Kurkulį visus metus, – 470 litų. Mokytojai priklausė vidurinei klasei, t.y. buvo šiek tiek ponai. Dabar ši priklausomybė – toli toli, lyg komunizmo horizontai, kuriuos praėjome, žinome. Šis klausimas, t.y. tautinės mokyklos, dabar Lietuvoje nesprendžiamas, nes vidurine klase gali būti tik biurokratai, kurie nori mokyklą kontroliuoti. Ir kontroliuoja, kol kas.
Žinoma, toks sėkmės Prezidentas, koks buvo A.Smetona, prisidarė daug priešų. Gimnazistės šaipėsi iš jo tautinių kalbų, slėpė nuo policijos savo miegamuosiuose komunistus, pačios stojo į komjaunimą ir mokyklose kūrė kuopeles. Komunistų partija Lietuvoje buvo Maskvos ausys, akys, rankos, kojos ir vagina. Pasėdėjęs kalėjime koks nors Maskvos agentas buvo paleidžiamas pagal amnestiją, arba išvykdavo į Rusiją ir po mėnesio sugrįžęs vėl tęsė savo veiklą. Pavyzdžiui, vėliau tarybinis, ir gana tautinis, įdomiai rašęs ir dabar aktualus, istorikas Jurginis. 1937 m. jį, kaip komunistą ir Maskvos agentą, Zigmas Angarietis siuntė į Ameriką su užduotimi. Važiavo per Stokholmą, kur užsibuvęs (laukė laivo per Atlantą) sužinojo, kad jo šefas Maskvoje sušaudytas. Agentas turėjo nemažai skausmingo pergyvenimo. Komunistai ir vadinamieji pažangieji (tokie kaip A. Purėnas, Purėnienė ir kiti ), A.Smetoną vadino fašistu, bet jo režimas, kai pasodindavo į kalėjimą, išgelbėjo daug komunistų gyvybių. Sako, kad ir Antanas Sniečkus tada, kai sušaudė Zigmą Angarietį, gavęs iškvietimą į Maskvą, išlindo iš pogrindžio, legalizavosi, buvo suimtas, nuteistas, pasodintas. Ir išliko gyvas, turėjo politinę intuiciją. Dabar buvusių komunistų anūkai visaip priešinasi, kad Vilniuje būtų pastatytas A.Smetonai paminklas, perrašinėja Lietuvos istoriją ir vėl rašo, kad jis buvęs negeras. Už ką jo nekęsti, jeigu A.Smetonos valdžia išsaugojo ateities kartoms jų tėvų vado gyvybę? V.Kapsukas numirė Maskvoje 1935 m., o jo mylimą žmoną, jauną, gražią ir protingą, kurią buvo vedęs 1922 m., sušaudė.
Žinoma, Lietuvoje buvo didelė turtinė nelygybė, socialinė atskirtis siekė rasistines aukštumas (dabar žemesnės). Tai rodo šis faktas. Dalia Grinkevičiūtė, gimnazistė, bankininko duktė, buvo taip persiėmusi empatija skurdo vaikams (kurių tikrai buvo daug), kad susirinko savo žaislus, atsisėdusi ant vejos Laisvės alėjoje, dalijo vargdienių vaikams. Paskui, kai pažangieji ant Rusijos durtuvų atėjo į valdžią, ją, broliuką ir tėvus išvežė į Sibirą. Kaip ji ten gyveno po tokio smurto aprašė knygoje, kuri įeina į Lietuvos knygų aukso fondą. Dabar mokiniai, kol apsispręs dėl savo lyties, turėtų ją išmokti mintinai – kaip poterius.
Tragedija, kad pasislėpęs nuo bolševikų Amerikoje, A. Smetona savųjų buvo persekiojamas. Ir, gal būt, nužudytas (99 proc., nors ir tiek procentų – ne šimtas). Bet didžiausi tragedija – amerikoniškoji, kuri vis pasikartoja. Ir 2020 m. pasikartojo, kai priešininkų demokratų demonizavimas sukėlė teroristinę bangą.
O tada, toje Amerikoje, prieš karą, A.Smetona buvo susitikęs su Prezidentu Franklinu, D.Rooseveltu ir galbūt užsiminė, kaip jam buvo sunku dorotis su Maskvos komunistais. Ir kai toks žmogus žuvo, ir dar plius – aplinkybės neaiškios, JAV institucijos šio atsitikimo netyrė, praleido negirdomis ir užmerkė akis. O be reikalo.
Tuo metu JAV Rusijos šnipai veikė laisvai. JAV komunistai, tarp jų ir Lietuvių sekcija, buvo Maskvos akys, ausys, kojos, rankos ir vagina. Institucijos nekreipė į tai dėmesio. Galima spėti ir kodėl: Baltijos valstybėms jau buvo apsispręsta netaikyti Atlanto chartijos principų (po karo atkurti valstybingumą), t.y. palikti jas Rusijai, J. Stalinui pažadėjo Teherano konferencijoje. Paskui JAV šio pažado visada laikėsi.
Ir kas iš to išėjo? Toks cirkas su morale ir vertybiniais principais baigėsi Amerikos pažeminimu: rusai pavogė JAV branduolines paslaptis, pasidarė atominę bombą ir dabar jiems nieko negali padaryti. Atsirado branduolinio karo grėsmė, jis gali kilti ir atsitiktinai.
Galima Rusijos tik prašyti, kad išeitų iš Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos (kurių užėmė po penktadalį teritorijos), nes užėmė pažeisdami visas tarptautines teises, kaip tai padarė su Baltijos šalimis 1940 m. (kadangi po to jiems reikėjo išeiti, tai teks tą padaryti ir šiuo atveju, tad kam delsti?). Kai Maskva rengė planus tai padaryti (jau buvo sudaryti sinchronizuoti revoliucijų planai Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) 1926 m., padėtis buvo kitokia. Čia buvo A.Smetona, kaip mokėjo, kaip galėjo pasipriešino šitiems kėslams ir per tą trumpą laiką (20 metų) Lietuva labai suklestėjo: intelektualiai, lingvistiškai, higieniškai, ekonomiškai ir politiškai, tapo politine tauta. Tai nepaprastas pasiekimas, pažiūrėkime kokias kančias apturi ukrainiečiai dabar išėję į šį kelią.
Šiek tiek praskleisti Stambulo konvencijos kodai
Ir nors Lietuva, kaip sakėme, jau tapo politine tauta, turi savo valstybę, bet pavojai tautos ir valstybės egzistencijai neišnyko. Labai keista, kad tai gresia iš Vakarų, kuriuose mes, kai buvome Rusijos globoje, taip adoravome. Apie tai „Lietuvos aidas“ rašė aną savaitę. Autorius pacitavo tą Stambulo konvencijos vietą, galima sakyti jos G-spot, kur apibrėžiama lyties sąvoka. Mes, kurie LA jau ne kartą rašėme akušerijos klausimais, tariamės, gal apsirinkame, lyg ir to mokslo, tiek kiek jis naudojamas politiniais sumetimais, ekspertai, tai norėtume kai ką paaiškinti
Stambulo konvencija kalba apie smurtą šeimoje, bet jos sumanytojams ir vadinamiems moterų teisų gynėjams tai tik kodas. Ir nieko daugiau. Didžiosios Vakarų galybės sumanė sunaikinti tradicinę šeimą, nes ji trukdo jiems siekti savo pogrindinių, sakytume taip, tikslų.
Europos Sąjunga buvo sukurta KAIP EKONOMINĖ BENDRIJA. Bet joje dominuojančios Vakarų didžiosios valstybės sugalvojo paversti politine. Kitaip sakant, kuria, gal jau sukūrė, Jungtines Europos Valstijas. Dabar ją sudarančios valstybės, tokia europietiška šeima, išardoma ir padaromos valstijos, kaip JAV valstijos. Klauso federalinio centro, kurios nepaklusnios, negauna paramos, vargsta. Valdo ne išrinkti atstovai, o kelios dešimtys nerinktų biurokratų. Kam prireikė tokios maišalynės, sunku suvokti. Vienyti Europą sunaikinant mažas tautas jau siekė ir rusai (caras, bolševikai), ir vokiečiai (Kaizeris, Hitleris), ir prancūzai (Napoleonas, Lavalis). Iš to nieko neišėjo. Baltijos jūra taip ir netapo kažkokios imperijos, suplyšusio prezervatyvo pavidalo, ežeru. Kol kas.
Bet jau daug pasiekta atsisakant, berods, Tomo Akviniečio siūlytos, Dievo karalystės idėjos: bendrą sąjungą sudarytų skirtingos valstybės, tautos, kalbos, kultūros. Tokia karalystė atrodytų kaip visomis vaivorykštės spalvomis žėrintys Aacheno katedros vitražai. Bet vietoj to mums siūloma visomis spalvomis žėrinti tradicinės ir netradicinės meilės daugpatystė, kai vyras tuo pačiu metu yra ir vyras ir moteris, o moteris tuo pačiu metu ir moteris ir vyras (tokios orgijos atvejis užfiksuotas Vengrijoje, kur europarlametaras linksminosi 25 nuogų vyrų draugijoje).
Stambulo konferencija, jeigu bus ratifikuota, sudarkys tradicinę šeimą, nes biurokratams butų suteikta teisė kištis į intymų gyvenimą, vaikų ir tėvų santykius. Ką reiškia leisti žmogui pačiam nusistatyti savo lytį? Tai negirdėta, taip dar nebuvo. Tai netelpa į jokio mokslo, logikos ar sveiko proto rėmus. Sakysim, po lytinio švietimo pamokos pareina vaikas į namus ir mamai pareiškia, kad dabar jis bus mergaitė. Reikalauja, kad jai pripirktų lėlių ir suknelių. Jeigu tėvai nevykdys tokių reikalavimų, jiems vaikų apsaugos tarnybos, kurios būtų labai išplėstos, taikytų tėvams sankcijas. Pagaliau vaiką atima iš tėvų ir atiduoda įtėviams, kurie „neskriaudžia“ vaiko.
Stambulo konvencija ES narėms brukama dar ir dėl to, kad pateisintų migrantų ir ekonominių pabėgėlių vaikų grobimą. Didžiojoje Britanijoje pagrobta kelios dešimtys, o gal šimtai lietuvių vaikų ir mūsų, Lietuvos, institucijos jokių priemonių nesiėmė. Analoginiu atveju Lenkija, valstybės institucijos gynė savo piliečius. Pagrobtų vaikų vardai, pavardės, jų tėvų identitetai padaryti valstybės paslaptimi. Vaikų apsaugos tarnybos turi šituos duomenis, bet jų neatskleidžia. Tai yra tikras smurtas prieš vaikus. Iš tokių taip traumuotų vaikų gyvenime niekas neišeina, jie baisiai kenčia ir kankina kitus. Kas nori apie daugiau sužinoti, tepasikaito 2020 metų Niujorko žurnalo „The Atlantic Monthly“ (liepos mėnesio, July) numerį, ten tokia istorija labai gerai aprašyta. Šiuo metu Didžioji Britanija po Brexito, Lietuva, gali pareikalauti kompensacijos už pagrobtus vaikus, tuos pinigus atiduoti nukentėjusioms šeimoms. Beje, grobikai teisinasi, kad tai darė pagal įstatymą, t.y. vaikų ir mūsų piliečių laisvės atėmimą teisina Legitimybe.
Dar vienas slaptas tikslas, dėl kurio ES diegia Stambulo konvenciją ir homoseksualizmo ideologiją: jos turi atbaidyti migrantus. Vienas iš Danijos ministrų pirmininkų sakė: „Mes priimsime imigrantus, bet tik tuos, kuriems pažiūrėsime į akis ir paklausime: „Ar nori būti danu?“ Jeigu sakys, kad ne, nepriimsime“. Danai taip pat reguliariai spausdina ir rodo per televiziją pranašo Mahometo karikatūras. Ir ką gi: per kelerius metus pabėgėlių iš musulmoniškų šalių sumažėjo dešimt kartų (galėtume pateikti ir skaičius).
Prancūzai taip pat nesusitvarko su pabėgėliais iš musulmoniškų šalių. Ten, Paryžiuje, kaip žinoma, baigėsi kruvinais įvykiais, bet valstybė neatsisako karikatūrų. Prancūzija, kai buvo kolonizatorė, Alžyre darė viską ką norėjo: žudė, sodino į kalėjimus. Bet nepavyko prijungti Alžyro prie Prancūzijos. Alžyro nepriklausomybės patriotai taip pat nusiprausė savo rankas krauju: kai paskelbė nepriklausomybę, kolaborantus, kurie nespėjo pabėgti, Alacho vardu išskerdė, tiesiogine prasme, milijonui perpjovė gerkles. Susitaikiusi su pralaimėjimu, savo buvusių kolonijų žmonėms Prancūzija leidžia atvykti į Prancūziją, bet atvykėliams neleidžia elgtis kaip namuose: nešioti hidžabą, rengtis juodai. Atbėgėliai gyvena bendruomenėmis, turi mečetes ir imamus, nenori asimiliuotis į prancūzus. Tai buvo surastas būdas erzinti atbėgėlius Hebdo Charley karikatūromis. Mums, prancūzų sąjungininkams ES, nepatogu: reikia vyresniuosius brolius užjausti, nors tai ne mūsų problema. Mes nieko nekolonizavome ir pas mus nėra musulmonų.
Bet ir mums ES turtuolės taiko tuos pačius standartus kaip musulmonams, kai mūsų žmonės nuo skurdo Lietuvoje bėga pas juos. Šis bėgimas – labai chaotiškas, pabėgėliai visaip išnaudojami, verbuojami platinti narkotikus, jiems mažai moka ir jie dirba palaikius darbus, gyvena pavartėse. Prancūzų mokyklose nemoko lietuvių kalbos, tai žmogaus teisių pažeidimas ir smurtas prieš seniausią, dar kol kas gyvą indoeuropiečių kalbą.
Atrodo, jeigu ES tikrai kultūringa bendrija, galėtų atbėgėlių srautą reguliuoti kaip Japonai Japonijoje. Ten vyriausybė surenka žinias iš savo pramoninkų, kokios darbo jėgos reikia, paraišką pateikia Filipinų vyriausybei ir ši pasiunčia jiems nereikalingus žmones į Japoniją uždarbiauti. Sakysim, reikia pardavėjų, filipinietės, labai gražios, ilgai būna tokios, nesensta, oficialiai atplaukia laivu, už kurį sumokėjo vyriausybė, ir 5 metus dirba parduotuvėse, viešbučiuose (ne prostitutėmis, Japonijoje nėra viešnamių). Už darbą atbėgėliams moka šiek tiek daugiau negu patiems Japonams, dalį algos deda į banką, kad turėtų pasivežti namo. Susirenka nemaža suma, stimulas Filipinų ekonomikai, mergaitė važiuoja namo, įsikuria, išteka, ir gyvena savo tautoje. Štai tokia Rytų politika.
Europos Sąjunga pasirodė didelė veidmainė, net didesnė negu rusai. Rusai neslėpė, kad nori tautas prie Baltijos asimiliuoti. Stolypinas turėjo gerą planą kolonizuoti Lietuvą, bet jį nušovė teroristas (jam Lietuva galėtų pastatyti Paberžėje paminklą). Buvo nemažai atvejų, kai lietuviai asimiliavo rusus, gal ne iki galo, šie vis tiek dairėsi į Maskvą ir džiaugėsi Volga, bet ir Lietuvos nepeikė, taigi juos neasimiliavo, gal tik neutralizavo.
Su Vakarų asimiliatoriais sunkiau. Įvedė svetimą kalbą. Ir turi didelį pasisekimą tarp gimnazisčių. Visur tos kalbos pilna, kur reikia ir nereikia. Ir mes šiuose tekstuose dažnai vartojame angliškus žodžius (pavyzdžiui, aname tekste Katrė rašė „revalizuoja su oligarchais“), bijome, kad neapkaltintų nelojalumu Vakarų vertybėms.
Europos Sąjunga savo kėslus slepia, bet šie išlenda kaip velnio ragai. Dabar, šiomis dienomis, Vakarai visaip demonizuoja Kiniją dėl pastangų Uigūrus paversti Hanais, t.y. kinais. Vakarai sako, kad kinai atskiria uigūrus nuo šeimų, milijoną suvarė į perauklėjimo stovyklas, o dar kelis milijonus veža už tūkstančių kilometrų į darbus. Padarė tai, kad Uigūrijoje nebūtų darbo, tai juos ištremia iš tradicinės aplinkos ir jie atsisako savo identiteto. ES dėl to lieja ašaras, bet jos – krokodilo.
Ir štai dėl ko. Kinija šią asimiliavimo metodiką pasisavino iš Europos Sąjungos. Kinai ne tokie kaip lietuviai, bet nekvaili. Argi nemato, kad milijonas Lietuvių pabėgo iš gimtinės, nes čia nėra darbo, tyčia nekuriamos darbo vietos, kad žmonės duotų fūgą. Europos Sąjunga perkelia gamybą į Kiniją, o savo piliečius palieka prie kiauros geldos. Tai, matyt, daro su tikslu pakankinti bedarbyste.
Atrodė, pačioje pradžioje, kai stojome į ES, bus kažkokių pokyčių. Bet dabar reikia pripažinti, kaip sako britas Kevin Connolly, kad pokyčiai tokie kaip jau ne kartą buvo.
Ir štai ką turime: mūsų du kaimo gyventojai jau sėdi Italijos kalėjimuose už narkotikų kontrabandą. Ir dar kai ką turime. Esame palikti vienų vieni, net LRT prieš tautą.
Lietuvoje lankėsi Estijos prezidentė. Ją kalbino LRT, apsimetusi belyte ar trečios lyties padaru, klausė estų Prezidentės, ar daug estų šeimų suiro, kai Estija ratifikavo Stambulo konvenciją. Prezidentė atsakė, kad nė vienos. Ir suprantama kodėl. Estai moka būti žaismingi, kai reikia išsisukti nuo negarbingo klausimo. Estų šeimos nesuiro, galbūt estams valdžia, daug padoresnė nei Lietuvos, ir jų žiniasklaida išaiškino kam ta Stambulo konvencija reikalinga ir kokie jos tikrieji kodai. LRT iš viso per visus šiuos metus nekalbėjo, kaip gyvena mūsų Baltijos sesės. Nekalbėjo, nes neturi ką klausti ir ką atsakyti, nes sesės gyvena daug geriau. Mūsų LRT taip atsidavusi netradicinei oligarchų meilei, taip ją propaguoja, kad paniškai bijo aiškios tiesos. Jeigu paklaustų, kodėl estų šeimos tvirtesnės, atsakymas būtų gyvas priekaištas mūsų politinei klasei ir jos čiukurui.
Kodėl jūs gyvenate geriau? Atsakymas. „Perskirstykite savo BVP didesniu procentu ir jūs gyvensite geriau. Ir jūsų mokytojai gaus dvigubai didesnę algą negu dabar.“
Bet LRT neklausia, nes LRT rūpi oligarchų interesas nemokėti mokesčių, o mokytojus žeminti skurdu.
Prie A.Smetonos taip nebuvo. Ir demokratijos buvo daugiau, nors Amerikos demokratija jo ir neapgynė.
O dar sakė, matyt, teisinosi dėl savo veidmainystės, kad jis buvo blogas prezidentas. Deja, tai netiesa: jam Lietuva buvo – visada first (angl. pirmoje vietoje“).
Liepia atiduoti asilą; būtume asilai, jei atiduotume
Šventajame Rašte parašyta „negeisk savo artimo nei ..., nei ..., nei asilo“. Europai parūpo lietuviškas asilas, t.y. Lietuvybė. Kad nebūtų kalbos, pradėta nebūtos negirdėtos akcijos prieš oficialią valstybinę kalbą. Štai dabartinė valdančioji koalicija skelbia, kad tarp 450 įstatymų, kuriuos priims, bus ir asmenvardžių rašybos, t.y. bus pakeista abėcėlė (bet nei nekilnojamojo turto, nei visuotinio turto pajamų ir nuosavybės deklaravimo, nei mokesčių lygybės, nei psichinės sveikatos prieinamumo, draudiminės juridinės pagalbos ir kitų, kurie reikalingi gerovės valstybei, tarp tų 450 nėra ir nebus). Lietuvių kalba yra valstybinė, konstitucija draudžia naudoti kitą kalbą oficialiuose dokumentuose. Tai kaip Seimas gali teikti antikonstitucinį įstatymą? Čia mes susilaikysime nuo priminimų, kaip šį klausimą sprendžia kitos tautos.
Paskelbus, kad lytis yra socialinė, ne biologinė ir kad pats žmogus nustato savo lytį, tradicinė šeima netenka prasmės. Ir reikšmės. O be šeimos žmogus bus našlaitis, ir savo tėvų kalbos neišmoks. Tai labai protingas, bet ir ciniškas kelias atimti tapatybę, sudarant įspūdį, kad piliečiams tapatybė trukdo. Ir jau atsirado minia Anti-Lietuvių, kuriems trukdo Lietuvių kalbos gramatika. Kai kurios moterys susitrumpina savo pavardes. Kam jos tai daro? Mūsų ekspertai, bent jau vienas iš jų, pateikia tokį paaiškinimą: sako, gal dirbo kokioje nors prostitucijoje, tai ten klientams sunku ištarti ilgą pavardę ir bijodamos prarasti dolerių (klientas nueis pas tą, kur pavardė trumpesnė) susitrumpina. Ir štai Miknevičiūtė tampa Miknė arba Miknevičė, Markevičiūtė – Markevičė, Laužinskaitė – Laužė ir t.t.
Patiems Stambulo konvencijos rėmėjams jau dabar trukdo Lietuvių kalba. Jie, antai, sako, kad socialinė lytis yra blogas vertimas, dėl to žmonės nesusigaudo. Tai netiesa, nesąmonė: nėra nei socialinės lyties, nei socialinio atstumo, nei socialinės daugpatystės. Yra tik atstumas, daugpatystė, lytis. Argi nežino, kad V.Šekspyras sakė: kaip rožę bevadinsi, ji vis tiek taip pat kvepės. Taip, sakoma „socialinis atstumas“. Dėl to Lietuvoje net diskusiją vienas VDU profesorius norėjo sukelti, bet nepavyko, nes jam neleido kompromituoti VDU. Taip, sako „socialinis atstumas“, bet žodis socialinis reiškia „sutartas“, dekretu nustatytas. Mes jau nekartą aiškinome, kaip kuriami žodžiai naujiems reiškiniams pavadinti. Bet pirmiausia, kad atsirastų sąvoka žodis, tai turi atsirasti reiškinys, daiktas. Tada ateina profesoriai, tą daiktą ištyrinėja, ir suranda žodį. Pavyzdžiui, kai rusai pirmieji, paleido palydovą, jie sakė „sputnik“ ir jis tapo tarptautiniu žodžiu.
Kol kas negirdėjome, kad kokie nors, kokio nors universiteto mokslininkai, koks nors naujas Darvinas, būtų suradę naują organizmą, kuris turėtų kitą lytį, ne biologinę. Žinoma, jeigu norime atbaidyti imigrantus arabus, kurie labai gerbia tradicinę šeimą, daugpatystę, hidžabus, galime sutarti, laikinai, kad yra tokia lyties forma, dėl to galima tartis. Valdančioji koalicija apie tai, laikiną susitarimą, kol arabai apsisės ir nebėgios, ir turi kalbėti, kam eiti aplinkiniu keliu, iš Kauno į Vilnių važiuoti per Klaipėdą, t.y. ardyti šeimą, kuri ir taip gana silpna (ne tik pas mus).
Taip pat Seime, tarp tų 450, bus įstatymas dėl partnerystės. Tai taip pat konfūzas, nes pagal Konstituciją vyras ir moteris sudaro šeimą laisva ir gera valia. Kodėl jiems pritrūksta valios nueiti į Bažnyčią ar Metrikaciją ir užsiregistruoti?
Kitokios šeimos kaip krikščioniška ar islamiška (daugpatystė) nėra. Šeima gyvena socialinėje aplinkoje. Jeigu valstybė per trisdešimt metų, jos valdžios, partijos, įtakos agentai nesugebėjo (nes nenorėjo) perdalyti BVP teisingiau, tai šeimos skursta, dėl to kyla smurtas. Sakyti, kad savižudžių Lietuvoje yra daugiausia dėl to, kad lietuviai – smurtininkai, kad vaikystėje vaikus mušė, yra visiškas absurdas. Žudosi netekę vilties, dėl neteisingumo, rasizmo aukštumų nelygybės. Jeigu kyla koks nors smurtas, tai yra įstatymai, policija, milicija, prokurorai, jie turi rūpintis prevencija.
Iš esmės nėra jokių moterų teisių, taip gali sakyti tik tie, kas moterų nelaiko žmonėmis. Krikščioniškoje visuomenėje moteris taip išgarbinta, moteriškumas taip adoruojamas. Yra idealas, kurio reikia siekti. Bet tikrovė labai nepalanki. Sugriautos kaimų ir miestelių bendruomenės, žmonės elgesiai nehumaniškai, nes tokį pavyzdį mato iš aukštesnių luomų. Nehumaniška aplinka globos ir slaugos namuose. Iš ten platinama visuomenėje. Korupcija pakirto pasitikėjimą institucijomis, žmonės neklauso valdžios įsakymų net tada, kai reikia klausyti. Ir miršta nuo viruso.
Valdančioji koalicija, štai dabar, jau nori vėl grąžinti alkoholio reklamą, kad daugiau gertų, kad vaikai mokytųsi gerti. Ir tai daro moterys, moterys ministrės, moterys Seimo narės. Neįtikėtina. Seimo pirmininkė yra skandinavo žmona. Tai kodėl nežino, kad Lietuvos moterys turi reikalauti sauso įstatymo? Kaip tai darė švedės 1913 metais (kai gavo teisę balsuoti). Tada, 1913, sausas įstatymas buvo priimtas, bet vyrai reikalą vilkino, reformą dešimt metų darė Ivanas Brattas (švedas, ne rusas, daktaras). Švedijos degtindariai, nuodų gamintojai (tai joks verslas) išsigando. Už 20 mln. JAV dolerių savo bravorus pardavė Valstybei (labai pigiai). Valstybė, Karalius, įsteigė alkoholio prekybos monopolį ir švedų tautą, kai atsirado tiek, ir tokie Valančiai, išblaivė.
Tokiu keliu turi eiti ir Lietuva, jeigu nori sulaukti rytojaus.
Atgal
.jpg)
